Knygoje „Manėm, kad greit grįšim“ – aštuoniolika pokalbių su JAV lietuviais, kurie Antrojo pasaulinio karo metais buvo priversti palikti Lietuvą ir trauktis į Vakarus nuo artėjančio sovietų fronto ir tremties grėsmės. Knygos sudarytojų Dalios Stakytės Anysienės, Laimos Petrauskaitės VanderStoep ir Dalios Cidzikaitės pašnekovai atvirai pasakoja apie bėgimo iš Lietuvos aplinkybes, gyvenimą DP stovyklose Vokietijoje, apsisprendimą emigruoti ir įsikūrimą Jungtinėse Valstijose.
Knygoje – daugybė įdomių ir šiurpinančių pasitraukimo detalių, pasakojančių, koks iš tiesų buvo lietuvių bėgimas iš Lietuvos karo metu.
Visų aštuoniolikos knygoje aprašytų emigrantų kelionių sunkumus galėtų iliustruoti vienos iš knygos sudarytojų – Laimos Petrauskaitės VanderStoep – asmeninė pasitraukimo istorija: „Buvau penkerių, kai 1944 m. rugpjūtį su tėveliais išplaukiau iš Šventosios į Švediją. Kelionė buvo kupina nuotykių: perpildytas laivas audros metu pradėjo skęsti, viską, ką turėjome, teko išmesti, sugedo variklis, kunigas visiems suteikė paskutinį palaiminimą. Negana to, nuskendo gedimą bandęs pataisyti laivo kapitonas švedas. Ir nors Gotlandą šiaip ne taip pasiekėme, kitą dieną laivas nuskendo uoste. Po internavimo ir pabėgėlių stovyklos apsigyvenome Stokholme, o 1948 m. emigravome į JAV.“
Visi knygos sudarytojų pašnekovai teigė manę ir tikėję, kad jei ne po pusės, tai po metų jie tikrai grįš į Lietuvą. Iš to kilęs ir knygos pavadinimas. Nuo sovietų represijų ir trėmimų trauktasi daugiausia į Vokietiją, iš kurios buvo lengviau grįžti namo, o vėliau – išvykti į JAV, Kanadą ir kitas šalis, priėmusias pabėgėlius.
Daugelis Lietuvos gyventojų, po daugiau nei 50 metų vertinantys tuometinius emigrantus, net neįsivaizduoja, su kokiais sunkumais jie susidūrė ir kiek daug praradimų jų laukė. Knygoje išsamiai pasakojama apie negailestingą ir brutalią išeivių kasdienybę. Meninis knygos viršelio sprendimas kalba apie dvigubą lietuvio tapatybę – atplėšimą nuo Lietuvos ir sunkų karo laikmetį. Aštuoniolika pokalbių papildo įvadiniai sudarytojų straipsniai apie knygos sumanymą, istorinį laikotarpį ir knygos kalbą, kuri pasižymi ypatingu autentiškumu.
Skaitytojams siūlome knygos ištraukas.
Birutė Briedienė: „Du dalykus vežiau iš Lietuvos: vėliavą ir žemių saują“
Birutė Briedienė iš Lietuvos išvažiavo 1944 m. liepos mėnesį. Į Ameriką atvyko 1950 m. vasario mėnesį. Gyvendama Čikagoje dirbo lituanistinėje mokykloje, vadovavo Lietuvos Dukterų Draugijai , buvo aktyvi JAV lietuvių teatro ir kitoje lietuvių organizacinėje veikloje.
- Kodėl apsisprendėte išvažiuoti iš Lietuvos?
- Todėl, kad mano vyras buvo radijo stoties viršininkas. Nors jis turėjo Senderfuehrer [vok. stoties viršininką], bet iš tikrųjų jis pats [juo] buvo. Jis ir sukonstravo tą radijo stotį. (...) mes jau žinojom po pirmo vežimo, kad turėjom būti išvežti, mes buvom sąrašuose. Bet kadangi stotis buvo nebaigta, tai jie norėjo, kad jis [vyras] pabaigtų ją, tada išvežtų. (...) Ir trečias dalykas, aš buvau laukianti, todėl man buvo baisu – kaip važiuoti, kaip išvažiuoti. Septintiniu mėnesiu buvo. Tai mes paskambinom mūsų pažįstamam, kuris buvo Vilniaus pašto viršininku, ir sakom, ką jūs darot. Jie irgi svarstė, ką daryti. Sako: „Žinot ką, saugiau yra pasitraukti iš Vilniaus.“ Mes sakom: „Bet kaip, kokiom priemonėm?“ Žmonės, kurie buvo greitesni, tie jau buvo išvažiavę. (...) Ir mums pasakė, paskambino iš pašto, kad paskutinis feldpostzugas [vok. Feldpost Zug – pašto traukinys], kaip jie tada sakė: „Karo pašto traukinys išeina iš Vilniaus, jeigu į jį suspėsite.“ Kadangi radijo stotis priklauso pašto valdybai, ir mes galim bandyti.
- Vokiečiai taip pasakė?
- Kiek vaikų turėjote?
- Vieną tik turėjau, dar mažas buvo. Tada vyrai išėjo ieškoti pieno ir duonos. Ar jūs patikėsit, jie beveik visą dieną išvaikščiojo iki ketvirtos valandos ir gavo tik du litru pieno ir pusę kepalo duonos – taip ūkininkai nieko nenorėjo parduoti. Parduoti, ne duoti. (...) Galų gale vyrai nuėjo į miestelį. Naumiestis buvo tenai, už Vilkaviškio, arčiau Naumiesčio. Susitiko mokyklos vedėją, ir jis pasiūlė nakvoti mums mokykloj. Pernakvojom, tada ateina tas mokytojas ir sako: „Su jumis reikia ką nors daryti, jūs negalit čia mokykloj būti.“ O jau prie mamytės negalėjau prisiskambinti niekaip, matyt, rusai jau laužė, kaip sako, Šiaulius, ėjo mūšis tarp rusų ir vokiečių. Tada mus pas vieną ūkininką apgyvendino, kitus paskirstė pas ūkininkus. Kurį laiką buvo ramu, kokią savaitę ar kiek.
- Tai Jūs liepos mėnesį išvažiavote iš Vilniaus?
- Liepos mėnuo. (...) Tų ūkininkų vaikas suserga difteritu. Jie miega šalia viens kito, kadangi naktimis miegam bulvių rūsy, negalima buvo miegoti namuose, nes šaudymai ėjo labai. Ta ūkininkė, aišku, turėjo pažįstamą daktarą, tai nuvažiavo, gavo vaistų savo vaikui ir viskas. Bet kas bus su mano, aš nežinojau. Ir meldžiausi ir viską, kad tik nesusirgtų. Laimingi buvom — nesusirgo. Ir vieną naktį pasidarė koks tai duslus triukšmas. Visi sako, turbūt jau rusai. Pasirodo, mūsų koks tai dalinys pabėgęs iš po rusų tanko, kur pilna sužeistų guli, kruvinų žmonių ant tų vežimų. Tada jau atsidusom, kad dar ne rusai, bet jie, sako, kad jau čia pat, už pusantro kilometro. Prie Vilkaviškio jau, sako, Vilkaviškį bombarduoja, šaudo. Tai mes sakom: „Gal jūs priimsit mus kartu važiuot?“ Jie nežino, ką sakyti. Kol surado gurguolių vadovą, galų gale sutiko mus priimti. Aš tiktai turėjau klumpaites, vat panašiai, kaip dabar šliures (...).
- Kaip Jūs būtute važiavę, ką jie turėjo?
- Vežimus turėjo. Sako: „Mes važiuosim per Vokietiją.“ Todėl kad čia jų laukia mirtis garantuota. O prieš tai mums buvo davęs kitas ūkininkas arklį ir vežimą. Ir mes buvom jau vienu laiku išvažiavę, bet prasidėjo bombardavimas, kad žinot, kaip pradėjo žmonės rėkti ir čia sužeistų pasidarė, mane pradėjo konvulsijos baisios traukyti, tai mano vyras išsigando, apsisuko. Grįžom atgal pas tą ūkininką, atidavėm tą arklį ir vežimą ir pasakėm, mes nevažiuojam toliau. Bet kada ta gurguolė atvažiavo ir pasakė, kad jau rusai eina ir labai žiauriai eina, tada vėl išsigandom ir galvojam, reikia turbūt bėgti, ką gi darysi. Ir žinot, toks buvo baisus vaizdas, kaip mes atsikėlėm. Dar jie nepriartėjo, bet visur, kur tik pažvelgei, degė sodybos – čia dega, ten dega, ten dega, ten dega. Tada aš atbėgau pas tą ūkininką ir sakau: „Parduokit mums arklį ir vežimą, aš palieku, ką turiu (aš turėjau sidabro, ten servizas, šaukštus ir viską). Jeigu reikia pinigais, aš duosiu pinigais, duokit tą arklį ir vežimą.“ Jie turėjo daug arklių ir vežimų. Jokiu būdu tas ūkininkas neparduos. Aš ant kelių maldavau: „Čia mūsų likimas, – sakau, – žiūrėkite, pleška visos sodybos aplinkui, gal sekanti bus jūsų.“ Atbėga jų sūnus, jų arklius jau vokiečiai išsivedė visus – man bemaldaujant jau buvo arkliai išvesti. Tai tada mes prisiprašėm prie tos gurguolės ir išvažiavom.
- Vietinių žmonių ar kareivių?
- Jūs nebuvote apsisprendę išvažiuoti iš Lietuvos?
- Ne. Kaip sako, viskas susidėjo. Vis atsimindavom tą sąrašą ir vėl tada pagalvodavom – kaip bus, taip bus, į Sibirą nelabai norėjom važiuoti.
- Į Vokietiją važiuodami galvojote, kad greitai sugrįšite?
- Taip, į Vokietiją važiuojant galvojom, ir tenai, pas ūkininką, kai prie Vilkaviškio buvom. (...) Bet taip neišėjo. Dabar mes keliaujam per Vokietiją ir kaip tik buvo vakaras, kad mes sustojom netoli visiškai Karaliaučiaus. Na, vyrai kiti sako: „Važiuojam per Karaliaučių. Gal Karaliaučiuj pasidairysim.“ Kiti sako: „Gal alaus gausim.“ Bet mano vyras sako: „Nebūkit, vyrai, kvaili, čia didelis miestas, naktis, gali bombarduoti, ir tada bus tikra nelaimė.“ Taip ir buvo – buvo baisus vaizdas, kada Karaliaučių bombardavo. Visą naktį davė, šviesu buvo kaip dieną visur. Ir kai sekančią dieną mums reikėjo pravažiuoti Karaliaučių, buvo kažkas baisaus: visas miestas sugriautas, lavonai, kvapas degančių lavonų. Aš negalėjau, sakau: „Tik greičiau, greičiau, greičiau, kad nematyti to viso baisumo.“ Moterys vaitoja, verkia, baisus vaizdas buvo labai. Karaliaučius buvo labai, labai sugriautas.
[...]
- Ar Jūs turėjote kokį planą?
- Tik tolyn, tolyn. Dar mano vyras sako: „Geriausia gal būtų Bavarijon pasukti, gal ten bus ramiau. Čia visur vis tiek bus neramu, jeigu eis frontas.“ Bet kažkaip niekas netikėjo, kad rusai taip eitų greitai (...). Važiuojam toliau, reikia kur nors ir sustoti.
- Kiek jūsų važiavo: kareiviai...?
Už tai, kad mano vyras inžinierius, tai ji tučtuojau surado jam visokiausių darbų: pataisyti radiją, pataisyti elektrą, pataisyti motorus visokius. Tai jai buvo gerai,. O tos moterys – [jas] tučtuojau kitą dieną įsiuntė į daržus dirbti, vyrus į laukus. O jos sūnus jodinėjo su nahaika [rus. nagaika], kaip vadinosi botagu, bet tokiu odiniu. Dirbo taip pat rusų belaisvių ir prancūzų belaisvių ir tik švaistydavosi visą laiką su tuo – ar reikėjo, ar nereikėjo, gaudavo per nugarą. Pabaltiečių, lietuvių nedrįso paliesti, nes lietuviai vis viena arijai (...). Bet tas nieko, kad dirbo – nu, ką darysi, reikia užsidirbti tą nakvynę, kad ir kiaulidėj. Ir mes jau ten sėdim keletą dienų...
- Ir maisto davė?
Ir tikra tiesa, aš prašiau kiaušinių parduoti, neparduoda, o vištų – kokie šeši šimtai. Neparduoda, neprašom, kad duotų. (...) turėjau dirbti. Žinot, kokį ji man darbą sugalvojo? Pirmiausia atnešė kokią šimtą porų kojinių suadyti. Man sėdėti buvo jau labai sunku. Bet aš sėdėjau ir adžiau visai kantriai. (...) Bet to neužteko. Kada aš baigiau tą šimtą porų kojinių, ji atnešė man turbūt šimto metų staltiesėles, kur buvo didžiulės monogramos išsiuvinėtos, ir aš turėjau visas tas monogramas išpjaustyti, išardyti. Tai yra neįmanomas darbas, tai yra tokios kantrybės ir toks precizinis darbas, (...) ir neduok Dieve, tu įkirpsi kur nors. Tai aš galvojau, kad ji man už bausmę kokią davė (...).
[...]
- O kur buvo Jūsų arkliai ir vežimai?
- Ten pat vežimai ir arkliai. Dar jie buvo prieinami, kadangi dar ir daiktų buvo vežimuose padėta. Taip mes ir padarėm: susėdom, visi patyliukais, patyliukais važiuojam. Ir, ačiū Dievui, važiuojam, jau ir prašvito, jau buvom kokie 20 km. ir girdim – „Ta-ta-ta-ta-ta-ta.“ Atvažiuoja žandarai. Sako: „Jūs pabėgote iš Paltner dvaro?“ Mes sakom: „Nepabėgom, bet buvo sąlygos labai jau prastos, vaikai pradėjo sirgti kiaulidėse, aš jau pradėjau gimdyti (dar nebuvau, bet jau matė, kad mano veidas iškreiptas, jau gulėjau tiesiog paguldyta). Mes turėjom kaip nors važiuoti.“ Buvo labai padorūs žmones, ne karo, matyt, tie žandarai, tai jie sako: „Mes jūsų nematėm (...) ir nieko nežinom, kur jūs nuvažiavot. Važiuokit, kiek tik galite greičiai, nes jeigu kiti jus sutiks, mums duotas įsakymas jus vežti į konclagerį.“ Įsivaizduojat, koks vėl pergyvenimas? Tai vyrai kiek jau galėjo tuos arklius varė, ir kuo toliau, vis mažesniais keliukais visaip sukom, kad tiktai kuo toliau.
- O ar žinojote, kur važiuojate?
Ji sako: „Kaip aš paliksiu savo namelį, ką aš darysiu toliau pasitraukus?“ Iš tikrųjų, kaip pagalvoji, ką ji gali daryt. Atsisveikinom kaip su brangiausiu asmeniu, ir aš jai pasakiau, kad aš duosiu savo mergaitei, jeigu bus mergaitė, kad bus taip pat Madalen, atsiprašau, Margarita. Taip ir buvo, kada gimė mano mergaitė, aš jai daviau Laimos Margaritos vardą. (…) Galų gale mes sakom, kad jau laikas mums apsispręsti ir važiuoti tolyn. Pastudijavo mano vyras, sako: „Aš važiuočiau Meklenburgo [Mecklenburg] pusėn.“
- Jūs buvote dar Rytprūsiuose?
- Beveik Rytprūsiuose, jau toliau, bet dar vis viena. Jau girdisi, per radiją išgirsti, kad sovietai jau eina, atėjo, vokiečiai traukiasi, jau blogai yra. Bet mūsų draugai nenori atsiskirt su savo arkliais ir su savo karvėm. Nu, ką dabar daryti? Ir jie galvoja, kad čia pabus ir grįš. Nenori toliau važiuoti. Ir dar buvo, pavyzdžiui, kada dar buvom visai prie sienos arti, tai vieni išdrįso vis dėlto nuvažiuoti, buvo užkasę daiktų, norėjo pasiimti viską. Tai vos išsigelbėjo. Nuvažiavo į Lietuvos pusę slaptai šiaip taip, viskas buvo jau sudeginta, viskas sunaikinta, ir nė tų daiktų, kur užkasta, nerado, viskas jau buvo paimta. Rizikavo gyvybe savo. (...) Mūsų partneriai, bendrakeleiviai nenori prarasti savo karvučių, nenori prarasti arklių, bet mes pasakėm, su karvutėm jūs tikrai toliau nenukeliausit, jau turit jas palikti pas tą ūkininką. Ir jeigu jau važiuosit, tai važiuokit toliau, o mes jau važiuojam traukiniu. Į Meklenburgą.
- O kodėl pasirinkote Meklenburgą?
Dvaras buvo iš trijų didelių dvarų: Karskof [Karstorf], Šoršo [Schorssow] ir Biulou [Buelow]. Tai buvo grafo von Buelow dvarai. Atveža mus į tą dvarą, ir jau čia visai kiti žmonės, pasakyčiau, inteligentai lietuvių. (…) Prasideda mūsų gyvenimas Meklenburge. Ruduo šaltas, lyja dažniausiai, o mūsų to Karskofo dvaro prievaizda didelis nacis, žiaurus nacis. Jo pavardė buvo Tafel, bet visi jį vadino Teufel [iš vok. k. velnias]. (...) Ateina man laikas jau gimdyti, aš turiu siaurą kareivišką lovą, be jokios paklodės, be jokios paduškos. Vyras nubėga į dvarą ir prašo, gal gali duoti arklius, mane nuvežtų į ligoninę. Skambina į ligoninę, nėra vietos, jeigu nori, į belaisvių ligoninę. Kas ten eis į tą belaisvių ligoninę – mes jau žinom, girdėjom, kas ten darosi. Ne tiek belaisvių, kiek ten suvarytų darbininkų. Vienintelė išeitis – akušerę iškviesti namuose.
Galų gale, jau paryčiais ateina akušerė. Ji prieina prie lovos, sako: „Tai kaip tu čia dabar guli? Neturi nė paklodės, nė paduškos, nė nieko.“ Aš sakau: „Aš turiu paklodę, bet jeigu gims vaikas, aš neturėsiu į ką jį užvyniot.“ Sako: „Kur tavo Kleidekarte , kodėl tu nenusipirkai?“ Aš sakau: „Aš prašiau Teufelio, bet man dar nedavė iki šiol, ėjau keletą kartų. Ką aš galiu daryti, jei jis man neduoda.“ Tai ta akušerė netikėjo, negali būti, jis privalėjo tau duot. Sakau, bet kad jis nedavė ir viskas. Tai ji man liepė vis vien tą paklodę ištraukti – aš susitvarkysiu. (...) Buvo labai sunkus atvejis, ir kada jau galų gale ta mergytė gimė, ji tikrai į tą paklodę turėjo suvynioti. O paduška, teisybė, mažytė paduškėlė, nuėjo į tą kitą kambarį, pasiėmė ir padėjo man po galva. (...)
Tas kūdikėlis guli toj paklodėj suvyniotas, o man iš vieno ašaros tiktai pilasi ir plauna mano veidą. O akušerė buvo tikrai nuostabi moteris: „Neverk, – sako, – kūdikis atėjo, viskas ateis.“ Nepraėjo nė dešimt ar penkiolika minučių, kažkas barškina į duris. Įkiša, ranka įlindo – ryšulėlis. Atidaro ryšulėlį – marškinėliai ir megztukas, ir kepurytė, ir keletas vystyklėlių žinot. ,,Nu, matai, ir verki čia, nu, ko tu čia dabar verki? Jau yra.“ Vėl už kokį penkiolika minučių, vėl bar bar bar, bar, kita ranka įlenda – ir vėl ryšulėlis. Trys ar keturi ryšulėliai – visas apsirengimas yra. „Nu, matai, – sako, – aš tau sakiau, viskas bus gerai.“ Ir tai vokėtės. (...) aš guliu, vyrą išvaro dirbt. Dvi dienas leido jam pabūti, trečią diena jis turėjo eiti dirbt.
- O kas Jūsų sūnų dabojo?
- Sūnus su manim. Ar galit įsivaizduoti, kad mano niursė [angl. nurse – slaugė] buvo mano sūnus? Šešių metų ar septynių, ir kokia niursė. Aš turėjau tik tokį bliūdelį, kuris tarnavo mums apsiprausti, neturėjau jokio kito indo. (...)
Dabar aš guliu visą dieną, atvažiuoja akušerė manęs apžiūrėt. Sako: „Ką tu valgei šiandien?“ Sakau: „Iš ryto vyras davė kavos biskį.“ „O ką daugiau?“ Sakau: „Nu...“ Tai ji man sako: „Tai kur tavo kompatriotės?“ Aš sakau: „Jos dirba, negali.“ Bet aš žinau, kad ta, kuri čia pat yra, ir ten kita kitam kumetyne, kuri irgi tiktai išvirdavo, tuo pačiu galėjo paklausti, gal ir man ko nors reikia. Nė viena iš kompatriočių net nepaklausė, net neatėjo paklausti, kaip tau einasi. Kai mano vyras atėjo ir pasakė [prievaizdai]: „Aš negaliu eiti dirbti, aš turiu būti namuose, žmona guli visai nevalgiusi po gimdymo.“ Tai sako: „Kaip tai? Nė viena iš tavo kompatriočių nieko nepadaro?“ Tai sako: „Nu, nežinau, jos teisinasi, kad turi dirbt.“ „Gerai, aš paskirsiu.“ Jis nuėjo, buvo keletą moterų, ir sako, kad turite [pas] Frau Balčiauskas eiti. Viena tuojau: „Aš negaliu kraujo matyti“ (dar medicinos studentė buvo); kita vėl negalėjo, trečia – ji labai negali. Tai kaip davė, sakė, su lazda į žemę ir paskyrė vieną moterį prie manęs. Gera mergina, buvusi vienuolė. Ji ateidavo, man arbatos išvirdavo, kartais duonos papjaustydavo. Atėjo vokietė mane aplankyti, kuri pirmoji, matyt, drabužėlius kūdikiui atnešė. Atnešė vaisių, iškepusi pyrago gabalėlį. Paskui kita atėjo aplankyti. Sako: „Ar tau išverda kas sriubos?“ Sakau: „Nėra kaip.“ Atnešė sriubos trečia. Ir viso jos sako: „Mes manėm, kad čia tau aprūpinta, tai mes nesirūpinom.“ Aš sakau: „Žinot, jas varo dirbti.“ (...) Ir taip pamažu, pamažu pradėjau šiek tiek atsigauti.
Mano sesuo su šeima buvo prie Giotingeno [Göttingen]. Nu, tai jau mes turim tikslą, kur važiuoti. Važiuosim dabar į Giotingeną. Ir mes išvažiuojam. Tai jau buvo vasario mėnuo ir aš nieko negalėjau pasiimti kažkaip. Tada negavau tų miltelių, žinau, kad aš tik išviriau klijaus, ryžių klijaus į bonkelę mergytei, kad galima būtų ką nors duot atsigert.
- O rūbų jau turėjote šiltų žiemai?
- Nu, aš turėjau tokį paltą, bet batų neturėjau, tai su tom klumpėm atvažiavau iki Giotingeno. Kad ir buvo juokingiausia, kad aš pasiėmiau tik diržukus, o suknelės visos liko Lietuvoj, pas tuos ūkininkus. (...) Kartais ir juokas ima, ir verksmas.
Nakties metu įlipom į traukinį. Nieko nematai, patamsi susigraibėm. Aš prašiau tik, kad prie krašto, prie lango, kad galėčiau tą vaiką padėti ir tada jau gali sėdėti šiaip taip. O pasirodo, kad buvo išdaužyti langai ir buvo tiktai popieriai uždėti. Ir buvo žiemos metas, o aš mergytę buvau per daug šiltai užvyniojus. Ant paduškos uždėjus ir dar užvyniojusi paltą ir ji sušilusi buvo labai. Tai pačiupinėjau, kad ji sušilusi, tai daviau dar biskį atsigerti ir po kurio laiko ji pradėjo taip keistai kvėpuoti. Sakau, kažkas negerai. O aš buvau nežmoniškai pervargus ir turėjau net tokį, kaip pavadinti, nu, aiškiai nemiegojau (...), rodos, tokia jauna, jauna mama, graži, bet kaip madona, pasilenkė ir pasiėmė tą mano mergaitę.
Ir tada aš sakau vyrui: „Žinai, aš tokį vaizdą mačiau keistą.“ Sako, pervargusi. Jo teisybė, kad buvau pervargusi, ir jau pradėjau rūpintis, kad ta mergaitė keistai kvėpuoja. Jau ir vokiečiai kalba aplinkui, kad tas vaikas turbūt serga. Ir jau mes privažiuojam Berlyną, išlipu ant perono. Vokietis praėjo, sako jai reikia oro. Ją tiesiog išdraskė kone nuogai ir žiūrim, kad putos tiesiog eina iš burnytės. Nu, tai aš vėl tik greitai sugriebiau į glėbį, vyras sako, reikia kaip nors pas daktarą pasiekti. Berlyno stotis, vaikas, vyras. Kaip dabar aš viena eisiu. Ir kaip tik prieina toks vokiečių kareivis. Sako, jums reikia pagalbos. Mes tokie pasimetę. Sakom, mums reikia daktaro, kaip nueiti. (...) Ir einam mes ieškoti daktaro, per griuvėsius. Krentu, kelius susimušu, keliuosi. Ir einam, paskambinam daktarui, atidaro duris, pasižiūri Auslaender [vok. svetimšalis] – ir uždaro duris.
Jeigu aš kalbu, užtrenkia duris. Tada tas vokietis kareivis sako: „Žinai ką, aš matau, kad čia nieko nebus, reikia eiti į klinikas. Ar pajėgsi nueiti?“ Sakau: „Turiu pajėgt.“ Einam mes į klinikas, ir staiga aš girdžiu – lėktuvai bombarduoja. Žiūriu, anoj pusėj, kur paliktas mano vyras ir vaikas, jau bombos matos traukinių stoty. Nežinau, ar eit, ar stovėt, ar griūt ir mirt. Galų gale, jau pasiekėm mes tą kliniką. Jie paėmė iš mane tą kūdikį ir liepė man laukt. Laukiu aš, laukiu, o širdis plyšta, nes ten bombos krenta. Ir žiūriu, tas kareivis buvo dingęs, grįžta su mano vyru. Sakau: „Kur Dangutis?“ Sako: „Jį palikau stoty su žmonėmis.“ Aš sakau“ „Kaip? Ar tu pažįsti?“ „Nu, tokie geri, – sako, – žmonės, sakė padabos.“ Tai aš tiesiog pradėjau kaip išprotėti. Ir jau išėjo daktaras, išėjo gailestinga sesuo, sako: „Jau viskas baigta. Galit eiti dabar.“ Parašė raštą, kad duotų mums nakvynę, kadangi toks atvejis, čia kūdikis mirė. Plaučių uždegimas, baisus, staigus plaučių uždegimas. (...). Galų gale jau mes ateinam į viešbutį, kur mums nurodė (...).
- O sūnų radote? Pasiėmėte iš stoties?
- O jo, jau pasiėmėm, parsivedė. Kaip jau mirė mergytė, tai tada mes jau visi nuėjom atgal į stotį. Susižinojom su kapais, kapų sargas atėjo. Sako: „Aš padėsiu sutvarkyti jums, nesirūpinkit. Bet aš jums patariu, jūs išvažiuokit jau šiandien. Aš palaidosiu, aš jums duosiu numerį, jūs parašykite man (...).“ O aš palikau tą padušką jam ir ką dar turėjom daiktų tokių biskį, užtat kad neturiu kaip užmokėti jums. Sako: „Nesvarbu, nesirūpinkit, bet važiuokite greičiau, ypatingai iš Berlyno.“ Ir jis paskui mums taip tyliai pasakė: „Aš gyvenu netoli Gestapo įstaigos ir aš matau daug ką. Geriau važiuokit iš Berlyno.“ Nu, ačiū Dievui, mes suspėjom, paskutinis traukinys dabar eis, tai jūs turit būtinai su juo išvažiuot. Mes – dar pamatyti, kur ją palaidos. Sako: „Jūs turit gyventi, ji jau mirusi vis viena, bus palaidota.“ Ir mes išvažiuojam. O viešpatie, koks baisus važiavimas. Tie tyffligeriai [vok. Tiefflueger – žemai skrendantys lėktuvai] apšaudė traukinį, davė ir davė, ir davė. Traukinį tiesiog lydėjo. Jau privažiavom prie Hanoverio, tai sustojo traukinys ir liepė tuojau visiems į slėptuvę eiti. Suėjo visi žmonės į slėptuvę, kai jau pradėjo duoti, viskas dulka, byra, baisu. Aš tiktai rankas, veidą užsiėmusi sėdžiu ir daugiau nieko.
O po visų tų pergyvenimų baisių privažiuojam Giotingeną [Göttingen]. Jau įėjom į stotį, atsisėdom, ir aš tiesiog ant stalo atsiguliau. Kaip galvą padėjau, sakau: „Kad aš galėčiau biskį užmigti.“ Ir staiga – sirenos baisiausios. Ir varo visus lauk, tuojau – į slėptuvę, į slėptuvę. Sakau: „Aš niekur neisiu.“ Vėl atbėgo žandaras rėkdamas, kad tuojaus slėptuvę, bet jau, jau, jau visai čia pat ant galvos, ir jis išlėkė. Ir štai likimas. Aš sakiau: Aš neeisiu, persižegnojau; vaikas čia, vyras, - sakau, - kas bus, tas bus, jau vis viena.“ Ta slėptuvė buvo visai netoli stoties, trys šimtai penkiasdešimt žmonių tilpo į tą slėptuvę. Visi trys šimtai penkiasdešimt žuvo. Bombos pataikė tiesiai į tą slėptuvę, o mes išlikom gyvi. Langai išlakstė tos stoties, bet mes išlikom gyvi, ačiū Dievui. Likimas, visur likimas, tau nelemta, o čia pat tu nenuėjai... Galų gale mes atsidūrėm Giotingene, bet kur gi dabar rasti tą seserį. (...)
[Birutės Briedienės pasitraukimo istorijos tęsinys knygoje „Manėm, kad greit grįšim“, 2014, Aukso žuvys]