Tai – ne išgalvota istorija, o patirtis, su istorinės atminties ekspedicijų pristatymais aplankius daugiau nei du šimtus Lietuvos mokyklų. Peršasi viena skaudi išvada – jaunoji Lietuvos karta nežino savo didvyrių. Priežasčių galima įvardyti ne vieną: skylėta bendrojo lavinimo programa, mokinių nenoras domėtis praeitimi ar per menkas valstybės dėmesys patriotiškumo ugdymui. Situacija turi būti sprendžiama, nes kuo labiau lietuvių tautos istorijos didvyriai grims užmarštin, tuo greičiau nyks tautinė piliečių savimonė.
Aleksandras Stulginskis – tikras mūsų istorijos didvyris, nepelnytai pamirštas jaunos, pirmosios Lietuvos Respublikos kūrėjas. Nepriklausomybės akto signataras, pirmasis Seimo pirmininkas ir antrasis prezidentas, vienas iš Lietuvos krikščionių demokratų partijos, svariai prisidėjusios prie politinės lietuvių tautos susiformavimo, įkūrėjų.
Dar daugiau, jis yra vienintelis prezidentas, už savo nuopelnus Lietuvai „apdovanotas“ Sibiro golgota – 1941 m. birželį okupacinės valdžios suimtas ir ištremtas kalėti į Krasnojarsko kraštą, 15 metų praleidęs tremtyje ir tik 1956-aisiais grįžęs į Lietuvą.
Šiandien sukanka 130-osios A.Stulginskio gimimo metinės, tačiau panaršius internetą susidaro įspūdis, kad ši data Lietuvoje praeis nepastebėta. Kauno istorinėje Prezidentūroje bus atidaryta paroda – tai yra viskas, ką 25-uosius nepriklausomybės metus einanti Lietuva sugebėjo surengti vieno iš trijų pirmosios Respublikos prezidento garbei. Šis faktas liudija, kad istorinės atminties politikos, dėl kurios vis dar nesutariama tarp skirtingų ideologinių nuostatų politikų ir visuomenės grupių, poreikis yra neabejotinas.
Tauta be savo tvirto istorinio pasakojimo yra pasmerkta būti blaškoma nerimastingų geopolitinių vėjų. Ypač tai aktualu šiandien, kai ne tik informacinė, bet ir karinė grėsmė iš Rytų verčia iš principo permąstyti mūsų saugumo situaciją bei imtis prevencinių veiksmų. Stebime, kaip su vis dažniau oro ar jūrų teritorines ribas pažeidinėjantys Rusijos kariniai vienetai yra palydimi ir įvairių informacinių atakų, bandant sufalsifikuoti ar sumenkinti mūsų skaudžią, bet kartu ir didvyrišką XX-o amžiaus istoriją.
Kaip formuoti savąjį istorinį pasakojimą galime pasimokyti iš didžiųjų pasaulio valstybių. Tai neturi būti vien istorijos, literatūros ar pilietinio ugdymo pamokų turinio peržiūra. Jaunimui, kurį skaitmeniniame amžiuje vis sunkiau priversti prisėsti prie knygų, faktų kalba nėra pakankamai įtaigi. Būtina siekti, kad apie mūsų istoriją būtų galima ne tik sužinoti, bet ir ją pajausti. Į žmonių širdis turime belstis per muziką, kiną, herojišką literatūrą. Pastaraisiais metais pavyzdžių vis daugiau: apie miško brolių kovas pradeda skambėti šiuolaikinio jaunimo tarpe populiarios dainos, statomi romantizuoti, tačiau istorinių detalių kupini filmai; apie tremtinių kovą už išlikimą galime skaityti ne vienoje valstybėje bestseleriu tapusią literatūrą.
Istorijos supratimas padeda ne tik pažinti praeitį, bet ir geriau susivokti, kas esame ir kur einame, kodėl tiek daug žmonių padėjo galvas už Tėvynę ir kodėl kiekvienai kartai tenka pareiga ginti laisvę. Vilnius turi ypatingą reikšmę Lietuvos valstybingumo atkūrimo procese. Juk nei vienų mūsų kaimynų nepriklausomybės deklaracijoje nėra nuorodos į valstybės sotinę. Tačiau Vasario 16-osios Nepriklausomybės aktas mini valstybės atstatymą „su sostine Vilniuje“.
„Jame visa valstybingumo esmė. Jeigu Vilnius yra Lietuvos sostinė, reiškia, jog mes esame ta pati Lietuva. Istorinė Mindaugo, Gedimino, Vytauto sostinė. Lietuvai niekada nereikėjo svetimų etninių žemių, tačiau sostinė yra fundamentalus, visą istoriją apimantis dalykas“, - teigia prof. Vytautas Landsbergis.
Vilniaus miesto valdžia artėjant 2018-iesiems turi prisiimti ypatingą vaidmenį. turi būti užtikrinta, kad į bendro istorinio pasakojimo stiprinimą būtų įtraukti visi norintys ir galintys prisidėti piliečiai. Turime daugybę veikiančių patriotinių organizacijų, vienijančių ne tik istorijos svarbą suprantančius, bet ir ją kūrusius ir išgyvenusius asmenis.
Viešųjų erdvių užpildymas yra vienas iš bendrą tapatybę formuojančių veiksnių, todėl sostinėje turi būti deramai įprasminti Lietuvos tėvai įkūrėjai, nepriklausomybės kovų dalyviai, laisvės gynėjai ir kiti valstybingumą saugoję asmenys. Tik turėdami tvirtą ir telkiantį istorinį pasakojimą nebijosime net ir pačių didžiausių geopolitinių audrų. Sostinė šiame procese turi užduoti deramą toną, tad naujai Vilniaus miesto valdžiai teks atsakyti į klausimą, ar ji savo darbais yra pasiruošusi pasitikti Lietuvos valstybingumo atkūrimo šimtmetį.