O jei Lietuvoje Valstybės saugumo departamentas (VSD) dar įpila žibalo į madingą ugnį, tada tai virsta geidžiama tema televizijai, radijui, laikraščiams, socialiniams tinklas. Gąsdinimų ir baisuoklių gamyba nesirūpina atskirti „pelus“ nuo „grūdų“, manant, kad geriau apsidrausti, kritikos kardu kapojant tuštumas ir šešėlius, nei ramiai analizuojant realius procesus.
Tačiau neretai komerciški antipropagandiniai klyksmai sukelia kitokius pavojus: skatina politikos ir visuomenės iracionalizaciją, nepagrįstai didina emocinę įtampą.
Diskusijų apie visur besislepiančius priešus siautulyje suplakami informaciniai karai ir propaganda, ryšiai su visuomene ir agitacija, manipuliacija ir jos mokslinė analizė, nuomonių įvairovė ir rusofobija bei islamofobija. Be to, klaidingai manoma, kad propaganda yra vien tik blogis, o antipropaganda gėris.
Antipropagandinis Lietuvoje kaip virusas plintantis klykavimas itin panašus į mitinį mąstymą, kuris pasaulį aiškina viską susiedamas, suliedamas, parodydamas, kad visų bėdų kaltininkas yra biblinis Šėtonas ir jo atstovas „Petriukas“.
Medijos kiekvieną dieną pateikia po naują įsivaizduojamos „penktosios kolonos“ atstovą. Įsisukanti iracionali Priešo paieškos ar jo gaminimo mašina daugina susipriešinimą ir neapykantą skirtingiems, nepanašiems į mus. Tačiau toks ir yra įsivaizduojamo „hibridinio karo“ poveikis.
Ar ne paradoksas? Rusijoje masinė priešų paieškos psichozė prasidėjo Kremliaus noru kovoti su Vakarų propaganda. Tuo tikslu 2005 metais buvo sukurtas judėjimas „Naši“ („Mūsiškiai“). Visi, kas kalbėjo prieš „Naši“, buvo laikomi penktąja kolona, Vakarų agentais, Amerikos propagandos nešėjais. Iš „Naši“ išaugo visa kita, įskaitant dabartinius Maskvos Antimaidano aktyvistus ir kitus „juodašimtininkus“.
„Naši“ ir jos vėlesnės mutacijos atstūmė visus, kas norėjo būti nepanašūs, skirtingi, ypatingi. Taip buvo griaunama demokratinė Rusija.
Savitų lietuviškų „mūsiškių“ (nusistačiusių prieš Kremlių) būrimasis vyksta ir pas mus, o to vienijimosi idėjos yra ne tik racionalus pasirengimas rezistencijai, bet ir iracionalūs, tušti antipropagandiniai klyksmai, ne tik „grūdai“, bet ir daug „pelų“.
Lietuvoje kuriame apšviestą, kritišką, europinę civilizaciją. O susijęs mokslinis ir vertybinis mąstymas yra įpareigotas skyrimams, apibrėžimams ir kritikai.
Mokslo filosofija kviečia nevartoti sąvokų per plačiai, nežymėti tais pačiais vardais bet ko, nes tuo atveju prarandama galimybė apskritai apie ką nors turiningai mąstyti. Tušti vardai mus panardina į prietarų tamsumas. Per plačiai vartojamos propagandos, informacinio karo, hibridinių karų sampratos tampa ne tik iracionalios, bet ir grasina apšvietai ir demokratijai - idealams, kuriuos kuriame.
Tai tinka ir aptariant idealus, tik jų pripažinimas dar remiasi kultūros gelme, humanistiniais kūriniais ir visuomeniniu susitarimu: Dvasia ir Konstitucija.
Priešingai, propaganda remiasi aiškia ir agresyvia „tiesa“, dalykų žinojimu, įsitikinimais ir kryptingu ryžtu. Todėl tas, kas sakosi tiksliai žinąs, ką ir kur daryti, kas yra kas, turėtų sukelti įtarimų, net jei jis yra gerbiamas LRT, VSD ar KAM'o veikėjas.
Apšviestosios demokratijos požiūriu svarbu yra abejoti jų teiginiais, patikrinti juos ir grįžti prie kvalifikuotų ir įgaliotų ekspertų sutarimo nagrinėjamais klausimais.
Tačiau Lietuvoje nėra aptartos nei procedūros, nei atliekami veiksmai formuojant ir įgaliojant ekspertus propagandos, informacinių karų ir hibridinių konfliktų srityse. Naivu manyti, kad VSD ir KAM'as yra pajėgūs išspręsti konfliktus, kurie skatinami, pavyzdžiui, šiuolaikinėmis socialinėmis ir humanitarinėmis karo technologijomis, kai konfliktai plėtojami remiantis darbo kolektyvais, tautinėmis mažumomis, nacionalistiniais ir net antigenderiniais (prieš moterų teises ir seksualines mažumas) sąjūdžiais, kai naudojamasi ne tik informacinėmis, bet ir kultūrinėmis – kino, muzikos - priemonėmis.
Lietuvos geroji patirtis yra nebent energetinio saugumo srityje, bet ir čia buvo apčiuopta, kad nei VSD, nei KAM'as nėra pajėgūs išspręsti minėtų problemų. Sutelktų Energetikos ministerijos, Vyriausybės ir Prezidentūra jėgų ir kompetencijų nepakako atskirti propagandinių ir ideologinių pelų nuo grūdų, sprendžiant atominės elektrinės statybos, skalūninių dujų gavybos ir kitokias problemas.
Įgaliotų ir kompetentingų ekspertų grupių sudarymas propagandos, informacinių karų ir hibridinių intervencijų problemoms nagrinėti būtų prielaida racionaliau skirti reikšmingas valstybei vertybes ir tiesas nuo iracionalių vaizdavimų.
Neabejotina, kad šioje sferoje ypatingai svarbus vaidmuo tenka Kultūros ministerijai, kurios indėlio į propagandos diskusijos racionalizaciją šiandien pasigesime.
Norint mobilizuoti mases nėra būtinybės, ir tai būtų klaida, akcentuoti vien informaciją apie einamuosius įvykius. Labiau svarbūs dalykai yra idealų ir vertybių, už kuriuos mirštama, propagavimas, širdžių ir vaizduotės mobilizavimas.
Masinė emocinė įtaiga dažniausiai mažai ką bendra turi su informaciniu srautu, o yra išreiškiama mylimais kultūriniais simboliais: muzika, kinu, literatūra, sentimentaliais ir nostalginiais pasakojimais, herojiškais pažadais ir priesaikomis.
Tačiau ir čia pravartu religinį, ideologinį kiną ir muziką skirti nuo propagandinio-agitacinio ir tiesiog nuo populiaraus patriotinio. Pelų ir grūdų (visokių rūšių) skyrimas, kai kalbama apie propagandinį meną, yra itin aktualus ir su tuo klausimu nuolatos susiduriame, kai tik keliame sąmyšį dėl vieno ar kito galbūt Kremliaus dainininko koncerto ar filmo Lietuvoje.
Didžioji dalis kritikos adresuojamos religiniams prietarams, ideologinei agitacijai ir propagandai remiasi arba teiginių (logocentrizmo) kritika, arba vaizdų (idololatrijos) draudimais. Tai atsispindi įstatymuose dėl „Antikonstitucinių grupių ar organizacijų kūrimo ir veiklos“, dėl „Tautinės, religinės ir rasinės nesantaikos kurstymo“, dėl fašistinių ir komunistinių simbolių draudimo, dėl klaidinančios reklamos, dėl pornografinių ir smurto vaizdų.
Tačiau visi šie vieši sutarimai nepateikia nei įvairovės analizės, nei ekspertavimo taisyklių, nei aprėpia tokius regimai atitolusius nuo propagandos diskusijos lauko reiškinius, kaip muzika. Religinė muzika, pavyzdžiui Grigališkieji choralai, nėra jokia propaganda.
Šiandien viešuomenė yra susitarusi nelaikyti propaganda kupino emocinės retorikos įtikinėjimo Bažnyčioje, nepriskirti klaidinančiai agitacijai pamokslų apie Dievo tiesą. Tačiau šiuo klausimu sutarta tik tuo pagrindu, kad bus lygiai įgalintos ir kitos alternatyvos: klausytis hipių Acid rock, vaikščioti į etikos, o ne religijos pamokas ir skleisti apsišvietusio ateisto paskaitas.
Civilizuota visuomenė gali skirti demokratiniams idealams reikšmingus kūrinius nuo juos griaunančių. Protas yra gabus daryti skirtumus tarp vertybių, idealų, idėjų, pasakojimų, o jei to nesugeba daryti, tai jis stokoja humanistinio išsilavinimo, socialinio jautrumo, analitinių gebėjimų. Šiuo atveju svarbu atskirti meniškumą, ideologiją ir propagandą.
Ne mažiau ideologiška yra Dmitrijaus Šostakovičiaus „Leningrado simfonija“, rašyta blokados metu. Vėliau jos melodijos tapo nuolatos cituojamos filmuose apie II pasaulinį karą propagandiniais tikslais.
Akivaizdu, kad toks D. Šostakovičiaus taikymas paverčia jo ištraukas grynai propagandinėmis, tačiau visa simfonija peržengia konkrečios ideologijos ir laiko ribas.
Didi ideologinė yra Aramo Chačaturiano muzika skirta filmui „Stalingrado mūšis“ (1949 metai). Tačiau propagandinis yra stalinistinis filmas apie Stalingradą, o muzika veikiau ideologinė. Daugelyje kitų kūrinių A. Chačaturianas išlieka pasauliniu kompozitoriumi.
Ilgam laikui Sovietų Sąjungos pagrindinė propagandinė laida „Laikas“ („Vremia“) užsklandai naudojo (Rusijos Pervyj kanal tai daro ir šiandien) ištrauką iš Georgijaus Sviridovo siuitos „Laikas, pirmyn!”.
Tačiau tai nepanaikino G. Sviridovo muzikos naujumo ir jos energijos. Kiekvienu atveju tokia ekspertų komisija galėtų paaiškinti visuomenei kodėl Lietuvoje galima groti ir klausytis G. Sviridovo „Laikas, pirmyn!”.
Antipropagandiniai klyksmai dažniausiai yra nedėmesingi nei istorijai, nei reikšmių kismui. Pavyzdžiui, agitacinės dainos kartais nėra specialiai kuriamos, o yra paimamos iš folkloro, arba iš jau įdainuotų, populiarių dainų, maršų.
Viena populiariausių nacių maršo dainų, vykdžiusi svarbią propagandinę funkciją buvo: Wenn die Soldaten durch die Stadt marschieren (Kai kareiviai per miestą žygiuoja ...). Tai buvo nežinomo autoriaus daina, tapusi populiari dar XIX amžiaus pabaigoje.
Tačiau jei šiandien Lietuvos ultros žygiuotų su šia daina, reikėtų tai aiškinti kaip fašistinių simbolių vartojimą ir taip šias akcijas interpretuotų daugelis tarptautinių ekspertų.
Kitas atvejis: Novorosijos savanoriai dažnai klausosi Boriso Grebenščikovo dainos „Pagalba“ (Podmoga), kurios tikrasis, originalus pavadinimas yra necenzūrinis „Mus išp**o” (Nas naja****i).
Daina buvo skirta Afganistano karo, tarybinių kareivių, kuriuos paliko vadai žūti mūšyje, atminimui. Rusijos karių, mestų į mūšius Novorosijoje, ir prigrasintų, kad jų čia oficialiai nėra, kad jie čia atostogauja ... savijauta yra dar prastesnė. Todėl jie ir dainuoja ar klausosi B. Grebnenščikovo „Mus išp**o“. Ar jei šią dainą dainuotų Ukrainos kariai ar Lietuvos, tai būtų propagandinė akcija?
Ne, ši daina netapo oficialia, propagandos institucijų pripažinta Novorosijos savanorių daina.
Pagaliau, trečias atvejis: Ukrainos kariai klausosi ir dainuoja „Niekada mes nebūsime broliai“, pagal A. Dimitruk žodžius ir V. Pupšio muziką.
Ši daina nuo pat pradžių turėjo ryškią tautinę-ideologinę prasmę ir Rusijoje buvo vertinama kaip karą ir tautinę nesantaiką kurstanti daina. Tačiau ji reikšmingai išreiškia Ukrainos savijautą ir turi lietuviško solidarumo ženklą. Todėl Ukrainoje ir Lietuvoje ji yra vertinama teigiamai.
Kaip matote, trys atvejai ir visiškai skirtingi sprendimai. Nėra jokio vienmačio objektyvumo. Todėl labai svarbus yra politinis ekspertų parinkimas meno kūrinių atitikimo propagandai ir ideologijai vertinti, skirti pelus nuo grudų, racionalizuoti propagandos diskusiją.
Pagaliau, tokios komisijos samprotavimus ir sprendimus laisvi žurnalistai, publicistai ir tyrėjai galėtų kritikuoti, su ja bendradarbiauti, vykdyti procesą.