Kol kas V. Putinas tik puola, o atsitraukia Ukraina ir ją remiantys Vakarai.

Kremliaus analitikai labai tiksliai pamatė svarbiausių demokratinių valstybių lyderių silpnumą, jų baimę, kad Europoje gali kilti karas. Tačiau karas jau vyksta, bet demokratiškai išrinkti Vakarų valstybių lyderiai vis dar bijo karą pavadinti karu. Jie vis dar tikisi, kad galima kažkokiomis stebuklingomis diplomatinėmis priemonėmis priversti V. Putiną bent jau sustoti.

Tų stebuklingų diplomatinių priemonių rezultatas buvo Minsko susitarimas. Ir Vokietijos kanclerė, ir Prancūzijos prezidentas į savas politines biografijas įsirašė gana gėdingus puslapius, nes Rusijos valdovas iš jų tiesiog pasityčiojo.
V. Dumbliauskas
Tačiau V. Putinas nesustos ne tik todėl, kad Europos lyderiai jam nuolaidžiauja, pamiršdami kruvinas istorijos pamokas, jog nuolaidos agresoriui tik sustiprina jo agresyvumą. V. Putinas pats nesustos, nes jam pačiam sustoti jau neįmanoma.

Tačiau V. Putinas nesustos ne tik todėl, kad Europos lyderiai jam nuolaidžiauja, pamiršdami kruvinas istorijos pamokas, jog nuolaidos agresoriui tik sustiprina jo agresyvumą. V. Putinas pats nesustos, nes jam pačiam sustoti jau neįmanoma. Tokią būseną aiškinčiau trimis priežastimis, nors jų galima išskirti ir daugiau ar mažiau, priklausomai nuo požiūrio.

Pradėsiu nuo toliausios priežasties, kuri yra labiau fonas, tačiau labai svarbus. Tai – Sovietų Sąjungos didybės ilgesys. Ne tik V. Putinas bei jo aplinka, bet ir daugybė rusų ilgisi tų laikų, kai sovietinė imperija buvo viena iš dviejų pasaulio galybių, be kurios nebuvo sprendžiamas joks globalus klausimas. Tos didybės besiilgintys rusai vėl pasijuto gyvenantys valstybėje, kuri nustojo klūpoti ir ėmė lemti pasaulio politiką. Deja, šis didybės jausmas yra netikras, sukurtas Kremliaus valdomų televizijų pagalba.

Antroji priežastis – V. Putino režimo per 15 metų sukurta socialinė tvarka, kurią net nelabai galima vadinti kapitalizmu. Rusų verslininkai šią tvarką siūlo vadinti feodalizmu, nes kapitalizmas pasižymi pagarba privačiai nuosavybei ir nepriklausomais teismais, kurie gali nešališkai spręsti verslininkų tarpusavio ginčus ar jų ginčus su valstybės biurokratija.

Žinia, šiuolaikinėje Rusijoje privatų verslą nesunkiai gali sunaikinti teisėsaugos institucijos, ką liudija dešimtys tūkstančių kalėjimuose sėdinčių verslininkų, o apie nepriklausomus teismus geriau nekalbėti. Ukrainiečiai Maidane išreiškė norą tapti normalia europietiška valstybe, tačiau tokia valstybė būtų pavojingas pavyzdys Kremliaus režimui. Pačios europietiškos vertybės šiam režimui yra gyvybiškai pavojingos, todėl ir šaipomasi iš jų, priešpastatant supuvusią Europą ir dvasingą Rusiją.

Trečioji priežastis yra pati svarbiausia – tai Rusijos ekonomika, kuri per visą V. Putino režimą buvo grindžiama tik vis kylančiomis naftos ir dujų kainomis. Šioms kainoms nukritus, režimas jau negali valdiniams duoti to santykinai sotaus gyvenimo, kokį rusai turėjo pastaruosius 15 metų.

Bet kuri valdžia turi nuolat palaikyti ir stiprinti piliečių paklusimą jai. Negalėdamas pasiūlyti pinigų ir tam tikros gerovės, V. Putino režimas savo valdiniams pasiūlė karą, kurį, aišku, pradėjo ne Rusija, bet Amerika, tik kažkodėl Ukrainos teritorijoje.

Todėl V. Putinas pats nesustos, nes nedidelis, bet pergalingas karas jam liko bene vienintelė savosios valdžios pateisinimo priemonė. Rusiją puola NATO, o V. Putinas yra tas stiprus ir nepakeičiamas lyderis, kuris tik ir gali vadovauti šaliai šiuo sunkiu jai metu.

Apgultos tvirtovės jausmo stiprinimas lieka bene vienintelė priemonė užsitikrinti piliečių lojalumą režimui, o pergalės kovoje su NATO legionu pavadinta Ukrainos kariuomene džiugina rusus tuo, kad nekenčiami amerikiečiai gavo į nosį. Juk kaip kitaip nukreipti eilinių rusų dėmesį nuo augančių kainų ir didėjančio nedarbo?

Daugybė analitikų sutaria, kad svarbiausias V. Putino tikslas yra išsaugoti savo valdžią, nes be jos jam lieka tik kalėjimas. Vadinasi, reikia daryti taip, kad karo tęsimas jam taptų nenaudingas, nes grėstų valdžios praradimu. Bet kaip tai padaryti? Greičiausiai jis turėtų patirti Ukrainoje bent vieną rimtą pralaimėjimą, kad kito pralaimėjimo jau bijotų.

Komentaras skaitytas per LRT radiją.