Kiekvieną kartą skaitydamas tokius pranešimus arba peržiūrinėdamas nuotraukas iš „Antimaidano“ demonstracijos Maskvoje negaliu liautis stebėtis, kur ritasi pasaulis. Tas pats, kuriame laisvės, demokratijos ir vakarietiškos žmogaus teisių sampratos triumfas, besibaigiant XX amžiui, atrodė neišvengiamas. Ir net po 2001-ųjų rugsėjo 11-osios visi tie atokiose kalnuotose vietovėse, kurių pavadinimus man sunkiai pavykdavo ištarti, besislapstantys barzdoti skudurais apsimuturiavę teroristai, pasirėmę į „Kalašnikovo“ automatinius šautuvus, buvo veikiau juokingi nei baisūs. Ne ką mažiau juokingai skambėjo Rusijos politikos juokdario Vladimiro Žirinovskio grūmojimai Vakarams ir Baltijos šalims arba keli visų žemaičių vardu bandantys Vladimiro Putino užtarimo šauktis keistuoliai.
Maidano revoliucija, laimėjusi Kijeve prieš metus, buvo paskutinis to teisingo pagal mums pažįstamus dėsnius tik į gera besikeičiančio pasaulio įvykis. To, kuriame aikštėje susirinkę laisvi piliečiai visada įveikia piktą tironą su auksiniu batonu.
Mes nebuvome pasiruošę tokioms netikėtoms permainoms. Vos pradėję atsigauti po 2008-2009 m. krizės, džiaugdamiesi didėjančiu eksportu į Rytus ir Vakarus, susiruošę įsivesti eurą, gyventi draugiškai su visais kaimynais, ilgai ir laimingai kaip pasakos pabaigoje, kai visi nuotykiai ir galvų kapojimas ugnį spjaudantiems slibinams jau būna pasibaigę.
Mielai sutikčiau su Vladimiro Laučiaus teiginiu, kad „atsakas į Rusijos pradėtą karą neturėtų virsti mūsų kariaujamu informaciniu karu, nes esame, kitaip nei jie, laisvi“, bet ką daryti, jei kalbėti ir rašyti tarsi informacinio karo savanoriui verčia net ne 1990-aisiais duota priesaika, o paprasčiausia žmogaus ir žurnalisto sąžinė?
Gal kiek naivokai tikiu, kad žiniasklaidos ir piliečių spaudimas veikia ir mūsų šalies užsienio politiką formuojančius politikus. Pabandžiau įsivaizduoti, kas nutiktų, jeigu Lietuvos užsienio reikalų ministerijai vadovautų, pavyzdžiui, Povilas Gylys. Pamenate, jis juk buvo užsienio reikalų ministru 1992-1996 m., o 2012 m. išrinktas į Seimą pagal politinės partijos „Drąsos kelias“ sąrašą.
„Karinės isterijos skatinimas, ginklų tiekimas ir kitos „vanagų“ siūlomos priemonės toliau griautų Ukrainos valstybingumo pamatus,“ – Maidano metinių dieną prabilo P. Gylys tarsi Sergejaus Lavrovo padiktuotais žodžiais.
Pabandykite įsivaizduoti, kaip S. Daukanto aikštės rūmuose tokiu metu tebešeimininkautų nušalintasis prezidentas Rolandas Paksas, kuris tą pačią dieną, kviesdamas „vertinti situaciją blaiviai, be pašalinių emocijų ir jokių politinių išskaičiavimų“, klausė „ar esame pasiryžę taip lengvai sugriauti viską, kas pasiekta per penkis dešimtmečius Europoje ir ketvirtį amžiaus Lietuvoje?“
Tarsi nematytų, kad nuolaidžiaudami V. Putinui jau leidome sugriauti pasaulio tvarką, peržengti visas įmanomas „raudonas linijas“ ir išsiugdyti grėsmingą pasitikėjimą, jog jo sustabdyti niekas nedrįs.
Pacifizmas irgi gali žudyti, kai juo vadovaujasi galintis, bet nesiryžtantis apginti galabijamą auką. O Šaltojo karo laikais Vakarų Europos šalių karščiausi kovotojai už taiką ir nusiginklavimą veiklos instrukcijas gaudavo iš Sovietų sąjungos ambasadų.
