Atsakiau, kad ne. Kad būtum patenkintas dabartine padėtimi, turi būti išvystęs tokį gebėjimą išversti daiktus į išvirkščią pusę, kaip Vilniaus meras A. Zuokas, 2008-iais kartu su bičiuliu iš legendinio „Rubikono“ nuteistas „už gerus darbus“.
Ar galima Vilnių pavadinti saugiu, jeigu žmogų, vakare išvedusį pasivaikščioti šunį, nužudo pačiame miesto centre – nes pataikė ne laiku eiti pro „Psichbariu“ vadinamą gėryklą, kuri jau seniai žinoma dėl muštynių ir įvairių ekscesų, įskaitant šaudymą ir narkotikų platinimą, todėl net buvo įtraukta į turistams nerekomenduojamų užeigų sąrašą?
Jeigu pėsčiųjų perėjose nuolat užmušami ar sunkiai sužalojami žmonės, o po tragedijų aiškinama, kad dalis tų perėjų esančios nesaugios, jas seniai norėta panaikinti arba pertvarkyti, bet taip ir palikta (dalis pernykštės kronikos: spalio 14 d. devyniolikmetė žuvo ties visuomeninio transporto stotele Narbuto gatvėje, spalio 30 d. – penkiolikmetė Pilaitėje, lapkričio 3 d. – 66 metų moteris su dviračiu taip pat Pilaitėje, liepos 15 d. sunkiai sužalota mergina prie Edukologijos universiteto, sausio 19 d. Laisvės prospekte žuvo močiutė su mažamete anūke)? Jeigu norma yra tokios antraštės: „Jonas Radzevičius žmogų užmušė girtas ar girtutėlis?“ (liepa), „Vilniuje siautėjo girti vairuotojai“ (rugpjūtis), „Girtas vairuotojas Vilniuje sudaužė 2 mašinas ir laužė stulpą“ (spalis), „Vien savaitgalį Vilniaus policijai įkliuvo 25 girti vairuotojai“ (lapkritis), „Vilniuje girti vairuotojai žalojo žmones ir daužė mašinas“ (gruodis) ir t. t.?
Saugumo jausmo nekelia ir duomenys, kuriuos skelbia Informatikos ir ryšių departamentas prie VRM: per metus Vilniuje padaugėjo žmogžudysčių (beveik dvigubai: 2013 m. – 26, 2014 m. – 47) ir nusikaltimų, susijusių su psichotropinėmis bei narkotinėmis medžiagomis, daugiau nusikaltimų padarė nuo šių medžiagų apsvaigę asmenys, dar apie dešimtadalį – neblaivūs. Pernai užfiksuoti 293 administracinės teisės pažeidimai, susiję su nepilnamečių narkotikų naudojimu, 144 paaugliai sulaikyti neblaivūs viešose vietose.
Taigi, tobulinti tikrai yra ką (nors yra ir gerų tendencijų: sumažėjo sunkių ir labai sunkių nusikaltimų, nusikalstamų veikų, padarytų viešose vietose, vagysčių, plėšimų).
Kitas klausimas – kaip įmanoma tai padaryti.
Dalis paminėtų problemų – nesaugios pėsčiųjų perėjos ir „Psichbario“ tipo girdyklos toleravimas – dar kartą parodo Vilniaus savivaldybės neįgalumą spręsti miestiečiams gyvybiškai svarbius klausimus, apie kurį jau rašiau. Užuot investavusi į nesaugių perėjų panaikinimą ar sutvarkymą, savivaldybė pastatė dešimtis milijonų litų kainavusį mažai verslininkų grupei reikalingą viaduką iš Geležinio Vilko į A. Goštauto gatvę, įrengė ir dar ketina įrenginėti dešimtis kilometrų brangių granitinių bortų palei autostradą Vakariniame aplinkkelyje.
Todėl tapęs Vilniaus meru užtikrinsiu, kad būtų investuojama ne į miestui nereikalingus viadukus ir granitinius bortus – vietoje jų puikiai tiktų ir pigesni betoniniai – o į pėsčiųjų perėjų sutvarkymą pagal policijos ir saugaus eismo specialistų rekomendacijas, pėsčiųjų tiltų ir požeminių praėjimų, pritaikytų ir neįgaliesiems, įrengimą, greičio viršijimą fiksuojančių matuoklių, stebėjimo kamerų sistemos tobulinimą. Tam tikrai pakaks lėšų, kurias sutaupysime atsisakę Vilniaus savivaldybę garsinančių absurdiškų projektų.
Tačiau dalis visuomenės saugumo bėdų yra nacionalinės ir nei savivaldybė, nei policija vienos jų neišspręs. Nusikalstamumas, agresija keliuose yra taip pat ir ekonominių, politinių, socialinių Lietuvos problemų atspindys – tų pačių, kurios lemia aukštą emigracijos ir savižudybių lygį, didžiausią Europoje Lietuvos vyrų mirtingumą. Nesaugūs esame ne vien siaurąja prasme – didelė dalis visuomenės jaučiasi nesaugi, nes nuolat balansuoja ties skurdo riba, negalėdama užtikrinti pilnaverčio gyvenimo sau ir savo vaikams. Tai valdžios elito paniekos vadinamajai antrajai Lietuvai pasekmė (apie tai rašiau straipsnyje „Nutylėtas Vilnius“).
Aukščiausia šalies valdžia galėtų labai prisidėti prie visuomenės saugumo, jei susimažintų savo ir aukštųjų pareigūnų algas ir padidintų mažiausiai gaunančių – tarp jų ir tarnybą pradedančių jaunų policijos pareigūnų, žemesnės grandies medicinos personalo, socialinių ir kultūros darbuotojų – taip sumažindama atotrūkį, kuris sukelia neteisingumo jausmą, daro žmones ciniškus, naikina motyvaciją dorai dirbti ir tuo pačiu provokuoja didesnį nusikalstamumą.
Gėda, kai palyginti mūsų valdžios elito požiūrį su estų: ten buvo priimtas politinis sprendimas ir nuo šių metų pradžios pradėta įgyvendinti programa „1000” – minimalus darbą pradedančio jauno policininko atlyginimas yra 1000 eurų. Mūsiškių – apie 1400 litų...
Manau, jei išanalizavus Estijos patirtį pavyktų užtikrinti oriam pragyvenimui pakankamą minimalų policijos pareigūnų atlyginimą, tai atvertų kelią sutvarkyti algas ir kitoms politikų užguitoms kategorijoms: socialiniams, žemesnės grandies medicinos, kultūros darbuotojams, mokytojams, jauniems mokslininkams. Tokia turėtų būti saugios visuomenės kūrimo pradžia.
Tačiau mūsų šalies politinė nomenklatūra „rūpinasi“ neelitine visuomenės dalimi kitaip. Kaip – puikiai iliustruoja šie dr. Ilonos Tamutienės 2013 m. straipsnyje paskelbti duomenys:
„Alkoholio prieinamumas pagal išduotą licencijų skaičių Lietuvoje yra ypatingai didelis. Pavyzdžiui, Pensilvanijoje 1 mažmeninės prekybos alkoholiu licencija išduodama 3000 gyventojų (Grubesic ir kt., 2012), Anglijoje – 79,4 mažmeninės prekybos alkoholiu išsineštinai licencijos 100 000 gyventojų (Alcohol concern, 2011)“, tuo metu Lietuvoje 2012-iais 1 prekybos alkoholiniais gėrimais vieta teko 172 gyventojams (miestuose – 153, rajonuose – 183; Vilniuje – vienas prekybos taškas 171 žmogui, bet dabar šis rodiklis būtų dar didesnis, nes nuo tada savivaldybė išdavė dar apie porą šimtų licencijų). Lietuvoje nėra ribojamas išduodamų licencijų prekiauti alkoholiu skaičius, jos išduodamos neterminuotam laikui, nereguliuojamas prekybos vietų „tankis“.
Ir šis superliberalumas – žinant, kad Lietuva pagal vienam gyventojui tenkantį suvartojimo alkoholio kiekį yra ne tik tarp Europos, bet ir tarp pasaulio rekordininkių (Pasaulio sveikatos organizacijos 2010 m. duomenimis, http://gamapserver.who.int/gho/interactive_charts/gisah/consumption_total/atlas.html Lietuvos vyrui per metus tenka po 24,4 litrus alkoholio, panašiai, kaip Rusijos; daugiau išgeria tik Moldovos ir Baltarusijos vyrai); kad priklausomybę nuo alkoholio turi beveik pusė – 48,3 % – 20–64 metų šalies vyrų ir 16,2 % moterų; kad daugėja alkoholinio spektro sutrikimų turinčių vaikų. Beje, 2011 m., Policijos departamento duomenimis, net 77 % žmogžudysčių įvykdė nuo alkoholio apsvaigę asmenys.
Pasakysiu taip: nomenklatūrinis „elitas“ sukūrė didžiulį nesaugumo jausmą patiriantiems žmonėms vieną tankiausių Europoje ne tik alkoholio parduotuvių, bet ir greitųjų kreditų, visą parą veikiančių lombardų, lošimų aparatų tinklą, ir žmonės, jeigu jiems trūksta pinigų, prisiskolina, prisiperka alkoholio ar prasilošia.
Nors visai netoli, Skandinavijoje, turime kitokį pavyzdį: Švedijoje stipresnis nei 3,5 proc. alkoholis parduodamas tik valstybinėse „Systembolaget“ parduotuvėse, kuriose nebūna jokių akcijų ar nuolaidų ir kurios darbo dienomis dirba iki 18 val., šeštadieniais – nuo 10 iki 13 val., o sekmadieniais ir per šventes būna uždarytos. Pirkti jose gali tik vyresni nei 20 metų asmenys. Daugelyje miestų yra tik po vieną tokią parduotuvę, didesniuose – kelios. Suomijoje ir Norvegijoje stipresnį nei 4,7 proc. alkoholį parduoda tik valstybinės monopolinės įmonės.
Manau, kad tikriausias kelias didinti visuomenės saugumą – keisti savivaldybės ir Seimo sprendimus, kuriais nustatytas tankiausias degradavimą skatinančių „taškų“ tinklas, mažinti alkoholio ir greitųjų kreditų prieinamumą. Iš esmės spręsti šitas problemas gali tik Seimas – savivaldybė neturi galių nei apriboti licencijų išdavimą, nei imtis kitų esminių priemonių.
Todėl būdamas Vilniaus meru būčiau priverstas reikalauti Seimo, organizuoti savivaldybių asociacijos kreipimusis, Vilniaus tarybos narių piketus prie parlamento. O jeigu tai neduos rezultato – po poros metų vesti į Seimo rinkimus didelį būrį pilietiškų, sąžiningų, viešąjį interesą pasirengusių ginti žmonių, kurie nori Lietuvoje sukurti tokią europinę demokratiją, kokia veikia Šiaurės Europoje. Tik turėdami Seime tokių žmonių branduolį galėsime priimti esminius įstatymus – sugrąžinti tikrą savivaldą, sumažinti turtinę nelygybę, užtikrinti orų pragyvenimą dorai ir sąžiningai dirbantiems, bet dabar skurstantiems žmonėms, sumažinti alkoholio ir greitųjų kreditų prieinamumą.
Šia prasme kandidatavimą į Vilniaus merus suvokiu kaip priemonę, vieną iš būdų, siekiant Lietuvoje tikros europinės demokratijos ir tikro visuomenės saugumo.
Vilnius, kaip Lietuvos sostinė, gali tapti tokių pokyčių pavyzdžiu. Todėl vienas iš pirmųjų mano darbų būtų sukviesti pasitarimą dėl saugumo situacijos mieste ir paprašyti suformuoti patarėjų tarybą prie savivaldybės Saugaus miesto departamento, kad problemas spręstume tardamiesi su pareigūnų, jų profesinių sąjungų, kitų visuomeninių organizacijų, bendruomenių atstovais.