Tačiau ar šio didžio Lietuvos patrioto ir lietuvių tautos budintojo nuopelnai yra pakankamai įvertinti? Ar stiprinant Lietuvos valstybingumą ir lietuvių istorinę atmintį nereikėtų dar ryškiau įamžinti dr. J.Basanavičiaus palikimo?
Gyvenimas, pašvęstas lietuvybės puoselėjimui
Daktaras Jonas Basanavičius nuo pat vaikystės buvo auklėjamas patriotine dvasia, todėl nepaisant po 1863-ųjų metų anticarinio sukilimo dar labiau sugriežtinto lietuvių kalbos vartojimo ir sparčios polonizacijos jis visam gyvenimui susiprato esąs lietuvis, turintis kovoti už lietuvybės išsaugojimą. Po gimnazijos baigimo J.Basanavičiaus gyvenimo kelias 25-eriems metams pasuko į užsienį: pirmiausia mokytis į Maskvą, o paskui dirbti į Vidurio Europą.
Tačiau net ir toli nuo tėvynės jis bendravo su Maskvos ir Peterburgo universitetų auklėtiniais, užmezgė ryšius su Mažosios Lietuvos lietuviais, ypač jos laikraštininkais. Kaip teigia istorikas Vytautas Merkys, dirbdamas Bulgarijoje, o taip pat Austrijos-Vengrijos sostinėje Vienoje bei Prahoje jis „gerai susipažino su Bulgarijos, Serbijos, čekų tautiniais sąjūdžiais bei jų istorine raida“.
Pats J.Basanavičius atsiminimuose rašė, kad gyvenimas Prahoje turėjo reikšmę ne tik jam asmeniškai, „bet iš dalies ir visai Lietuvai. Čia, neperdėjus galima būtų sakyti, stovėjo lietuvystės atgimimo vygė, iš kurios sušvito „Auszra“.
Iš „Aušros“ kylanti Lietuva
„Aušros“ atsiradimas yra ypatingai svarbus faktas tautinio atgimimo kelyje, kuriame J.Basanavičius atliko lemiamą vaidmenį: teisininkas ir politinis veikėjas Vaclovas Biržiška rašė, jog „greičiausiai Aušra nebūtų galėjusi atsirasti, nes tuo metu jis [J. Basanavičius] buvo vienintelis lietuvis veikėjas, įgijęs jau tiek populiarumo lietuvių visuomenėje, kad galėjo prie bendro darbo pritraukti įvairių pažiūrų žmones“. Subūręs bendraminčių ratą ir sutaręs dėl mėnesinio laikraščio spausdinimo Mažojoje Lietuvoje, J.Basanavičius sukūrė visuotiną, vienijantį ir tautinę sąmonę atbudinantį įrankį.
Pirmajame numeryje, išleistame 1883 m., prakalbos motto Basanavičius pasirinko lotynišką posakį „Homines historiarum ignori semper sunt pueri“ – žmonės, nežinantys istorijos, visada lieka vaikai. Tokie žodžiai buvo pasirinkti ne atsitiktinai – patriarchas suprato, kad lietuvių tautos kultūrinė padėtis yra prasta, žmonės pamiršę savo praeitį, be kurios jie negali suvokti nei ateities, nei dabarties. Tokie nuo šaknų atitolę žmonės lengvai pasiduoda kitų, stipresnių kultūrų įtakai ir perima svetimą kalbą bei papročius.
Pats J.Basanavičius laikėsi pozicijos, kad „Aušra“ nelies politikos nei politinės tautos ateities vizijos. Tačiau tautinis laikraščio turinys prieštaravo tuometinių Rusijos ir Vokietijos imperijų, taip pat vietinės bajorijos interesams, todėl jau pats laikraščio atsiradimas turėjo ryškų politinį atspalvį. Vis dėlto, 1922 m. Panevėžio valstybinėje gimnazijoje lankęsis Basanavičius taip kalbėjo apie „Aušros“ bendraautorių darbą: „Nieko mes nemanėm, apie jokias nepriklausomybes nesvajojom. Mes žinojom, kad reikia tauta kelti, ir dirbom“.
Nepaisant to, kad po trejų metų „Aušros leidimas nutrūko, laikraštis sugebėjo išbudinti tautą bei sugrąžinti dalį jau sulenkėjusių intelektualų, kurie perėmė aušrininkų darbą. Bene ryškiausias to pavyzdys – „Aušrą“ pratęsusio „Varpo“ iniciatorius, „Tautiškos giesmės“ autorius Vincas Kudirka. Apie savo emocijas perskaičius J.Basanavičiaus parašytą prakalbą V.Kudirka atsiminimuose rašė: „[..] gavau N. 1 „Aušros“. Žiūrau, ant pirmutinio puslapio stovi Basanavičius. „Pranašas“ – pamislijau tada apie Basanavičių jau lietuviškai. Ėmiau skubiai vartyti „Auszrą“... Ir neprimenu jau visko, kas su manim paskui darėsi... Tiek pamenu, kad atsistojau, nuleidau galvą, nedrįsdamas pakelti akių ant sienų mano kambarėlio... Rodos, girdėjau Lietuvos balsą, sykiu apkaltinantį, sykiu ir atleidžiantį: o tu, paklydėli, kur ikšiol buvai? [...] Potam pripildė mano krūtinę rami, smagi šiluma ir, rodos, naujos pajiegos pradėjo rastis. Pajutau save didžiu, galingu: pasijutau lietuviu esąs“.
Šis pojūtis lietuvių tautos budintojų pastangomis nuvilnijo per visą kraštą ir suteikė pagreitį tolimesnių įvykių eigai: 1905 m. J.Basanavičius atsisveikino su Varna ir po 25-erius metus trukusių klajonių po Europą grįžo į Lietuvą. Kartu su bendraminčiais jis inicijavo Didžiojo Vilniaus Seimo susirinkimą, kuriame pirmą kartą suformuluotas politinės autonomijos siekis. Prasidėjęs Rusijos imperijos byrėjimas atvėrė galimybių langą šio siekio įgyvendinimui, tad 1917 m. susirinko J.Basanavičiaus vadovaujama jau nepriklausomybės siekusi Vilniaus konferencija. Joje išrinkta Lietuvos Taryba po pusmečio – 1918 m. vasario 16-ąją – pasirašo Nepriklausomybės aktą. Lietuvos vardas grįžo į pasaulio politinį žemėlapį, o tauta atgavo savo nepriklausomus namus.
Ar deramai įprasminame J.Basanavičiaus veiklą?
Per karą ir po jo, o taip pat ir lenkų okupacijos metais, J.Basanavičius visą dėmesį skyrė lietuviškų organizacijų Vilniaus krašte išlaikymui, rėmė besimokantį jaunimą. Nors lenkų valdžios nemėgstamas ir persekiojamas, J.Basanavičius iš Vilniaus – pamiltojo didžiųjų Lietuvos kunigaikščių miesto ir Lietuvos sostinės – nesitraukė iki pat mirties.
Ne veltui J.Basanavičius laikomas ryškiausiu lietuvių tautinio atgimimo žiburiu, su „Aušra“ atnešusiu pasididžiavimo savo kalba, kultūra bei praeitimi jausmą vis labiau nutautėjusiems lietuviams. „Kaip aušrai auštant nyksta ant žemės nakties tamsybė, o kad taip jau prašvistų ir Lietuvos dvasia“, - taip savo pirmojo „Aušros“ numerio prakalbą baigia tautos patriarchas. Jo žodžiai tapo kūnu, o Lietuvos dvasia ne tik prašvito, bet ir buvo išsaugota skaudžių XX a. įvykių sūkuryje.
Rašytoja Ona Pleirytė-Puidienė savo dienoraščio įraše apie J.Basanavičiaus apsilankymą „Vilniaus žinių redakcijoje“ 1905 m. spalį rašė: „Deja, tokių žmonių čia [Vilniuje] nedaug ir gal būt tiktai antra trečia karta išauklės tikrus lietuviškus inteligentus“. Apie trečiąją kartą, kaip Lietuvos valstybingumo išsaugojimo garantą, yra kalbėjęs ne vienas žymus žmogus. Trečioji, nepriklausomoje Lietuvoje gimusi bei patriotine dvasia auginta karta didvyriškai išėjo ginti Lietuvos nepriklausomybės į miškus. Šiandien, atkūrus nepriklausomybę, vėl laukiame tokio pat tautos branduolio, kuris gali susidaryti tik stiprinant patriotinį ugdymą.
Todėl artėjant valstybės atkūrimo šimtmečiui turime sau įrodyti, jog esame jo verta tauta. Privalome ne tik įamžinti, bet ir sektinu pavyzdžiu pateikti tuos moderniosios lietuvybės puoselėtojus, kurie tokiais sudėtingais laikais per trumpą laiką valstiečių tautą „pavertė“ savarankišku pasaulio istorijos subjektu – savo valstybę kuriančia ir puoselėjančia Tauta. Neteisinga, kad Vilniuje, kuriam meile degė J.Basanavičius, iki šiol nestovi paminklas šiam lietuvių tautos šaukliui. 2017-aisiais minėsime Jono Basanavičiaus mirties devyniasdešimtmetį, 2018-iasiais – Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, todėl bene labiausiai šias datas padėtų įprasminti paminklo atidengimas tam, be kurio šiandien vargiai tartume „Lie-tu-va“.