Vakarų pralaimėjimą lėmė daugybė tarpusavyje susijusių veiksnių. Pirmiausia, Vakarai nedrįso įvardinti to, kas vyksta Ukrainoje, Rusijos agresiją vadindami Ukrainos krize, separatizmu, pilietiniu karu, terorizmu, viskuo, tik ne Rusijos karu prieš Ukrainą.
Svarbiausias veiksnys šioje pralaimėjimo schemoje - silpni Vakarų lyderiai, kurie, atrodo, kad nenorėjo laimėti karo, tik sustabdyti procesą, neerzinti agresoriaus. Visos didžiosios valstybės atsisakė paremti Ukrainą ginkluote, apsiribojant neperšaunamomis liemenėmis ir antklodėmis, kad tik Rusija nepadidintų perduodamų ginklų skaičiaus „sukilėliams“. Tai Rusijos pozicijų niekaip neveikė. Buvo pamirštama, kas derybų galimybės ir susitarimai labai priklauso nuo to, kokias pozicijas kariaujančios šalys užima mūšio lauke derybų metu. Laiminčios šalies derybinės pozicijos dėl turimos iniciatyvos būna geresnės. Atsisakymas tiekti ginklus tik susilpnino Ukrainos derybines pozicijas.
Pačių Minsko derybų formatas vertas ne mažesnės kritikos. Pirmiausia, pusės nebuvo lygiavertiškai atstovaujamos, netgi drįsčiau sakyti, kad buvo pusantros Ukrainos ir Vakarų pozicijos prieš keturias su Puse Rusijos interesus atstovaujančių pozicijų. Ukrainos prezidentui buvo labai sunku atlaikyti Rusijos spaudimą, kuris buvo papildomas nepalankiomis Prancūzijos pozicijomis, o taip pat vadinamųjų „Donecko ir Luhansko respublikų“ atstovų. Vokietija buvo ta šalis, kuri atsargiai rėmė Ukrainą.
Tiek Vokietija, tiek ir Prancūzija atstovavo savo, o ne Europos ir Euroatlantinės bendruomenės interesams. Šie lyderiai neturėjo jokių ES įgaliojimų derėtis. Prancūzijos dalyvavimas buvo ne ką mažesnis smūgis Ukrainai.
Įsivaizduokite partnerį, kuris iš karto pasako, kad niekad netapsi NATO nariu, partnerį, kuris dar 2008 darė spaudimą kitoms NATO narėms, kad Ukrainai nebūtų suteiktas narystės veiksmų planas.
Galiausiai, esminis klausimas, kodėl nebuvo Jungtinių Amerikos Valstijų atstovo, kuris sustiprintų Ukrainos pozicijas? Europos Sąjungos įgaliotinės bendrajai užsienio politikai nedalyvavimas derybose aiškiausiai parodė, kad nėra jokios ryškios ir bendros ES užsienio politikos, tik bendros deklaracijos ir apsiribojimas sankcijomis. Graikijai pasiūlius savo tarpininkavimą tapo aišku, kad į ES valstybės narės žiūri labai instrumentiškai.
Kokios pasekmės laukia Ukrainos ir Vakarų po šio pralaimėjimo? Blogiausia, kas gali nutikti Ukrainai, vertinant iš ilgalaikių strateginių perspektyvų, tai jeigu Rusija laikytųsi Minsko paliaubų ir jos būtų įgyvendintos. Ukraina būtų ne decentralizuota, bet faktiškai taptų federacija, o regionai įgautų galimybes blokuoti centrinės valdžios sprendimus, todėl bet kokios iliuzijos apie nepriklausomą nuo Rusijos užsienio ir vidaus politiką turės būti išsklaidytos. Neteks pamatyti Ukrainos nei Europos Sąjungoje, nei NATO, ji liks tam tikra pilkoji zona, draskoma iš vidaus, nestabilumo ir konfliktų šaltiniu.
Paliaubų susitarimas numato, kad Kijevas privalės finansuoti Donecko ir Lugansko regionus, jų atstatymą, tačiau jų nekontroliuos, išsikeros korupcija, o dabartiniai "separatistinių respublikų" lyderiai taps "amžinaisiais" kunigaikštukais. Susitarimai numato kleptokratijos - vagių valdžios - įtvirtinimą, nepaliekant jokios nepriklausomos teisėsaugos ir teisėtvarkos. Nuolatiniai regionų grasinimai nepaklusti, jeigu Kijevas neatsižvelgs į jų pozicijas, leis šantažuoti centrinę Ukrainos valdžią. De facto Kijevas nekontroliuos šių teritorijų, todėl nenustebčiau, kad ilgainiui Ukraina skils į Vakarų Ukrainą ir Rytų Ukrainą - "Novorosiją", kuri atsigavus Rusijos ekonomikai panorės tapti Rusijos dalimi. Galima kelti retorinį klausimą, ar nevertėtų Ukrainai atsikratyti šių apendiksų ir tęsti provakarietišką kelią, jau be nereikalingo balasto?
Pasekmės Europos Sąjungai taip pat neigiamos. Kaip jau buvo minėta, Europos Sąjunga parodė, kad nėra pajėgi vykdyti užsienio politikos aukščiausiu lygiu, nacionalinė užsienio politika dominuoja, o galingiausios valstybės kaip derėjosi dėl silpnesniųjų XIX a. - XX a. pradžioje taip ir tebesidera. Europos Sąjunga parodė, kad ji nėra jokia švelnioji galia (angl. soft power), kokia gyrėsi esanti.
Europos Sąjunga nėra jokia galia (angl. power) aukštojoje užsienio politikoje, ji tėra minkšta (angl. soft). Europos Sąjunga parodė, kad vertybinė politika tikrai nedominuoja jos užsienio politikoje, todėl nebereikia slėptis už mistinio "patrauklumo" šydo, bet aiškiai pareikšti užsienio politikos interesus ir imtis patikrintų užsienio politikos instrumentų: saugumo didinimo regione, finansinės galios naudojimo palaikant partnerius, aukštosios diplomatijos naudojimo stiprinant transatlantinius ryšius ir ryšius su partneriais.
Rimstant situacijai Ukrainoje, bus galima laukti pirmųjų sankcijų sumažinimo Rusijai "kregždžių", o tokių yra visas pulkas. Sankcijos bus sumažintos, bet tai nepakeis Rusijos politikos, Krymas ir toliau liks Rusijos, o Ukraina taps Rusijos įtakos sferos dalimi. Kas studijuoja Rusijos istoriją puikiai žino, kad tai valstybė, kuri verčiau bus alkana, bet didelė ir reikšminga, kontroliuojanti kitas valstybes.
Atrodo, kad iš šios situacijos valstybės, prisijungusios prie NATO nuo 1999 m., laimėjo daugiausiai. Tapo suprasta, kad jos yra NATO narės, kad jas reikia ginti, o siekiant apginti stiprinti karines pajėgas jose, dislokuoti kitų valstybių narių karines pajėgas.
Rusijos agresija Ukrainoje davė naują impulsą NATO ir daugiau JAV Europoje, o tai jau savaime gerai, siekiant išlaikyti Rusijos pajėgas už NATO narių sienų ir sumažinti tikimybę, kad jos gali netikėtai pasirodyti. Rusijos agresija sustiprino NATO ir leidžia perfrazuoti Lordo Ismay frazę "užsitikrinti Amerikos būvimą Europoje ir Rusijos buvimą už Europos sienų" (angl. Americans in, Russians out), tik pačią Europą taip pat norėtųsi matyti stipresnę (angl. Europeans up).