Vos keleto procentų iki absoliučios daugumos pritrūkusi „Syriza“ prieš pat Sausio 26-osios rytą inicijavo šoką paralyžuotos Europos struktūriniam status quo. Šių sukrėtimų fone verta dar kartą pamąstyti apie galimus krizės sprendimų scenarijus, egzistuojančius ideologiniuose diskursuose.
Jei istorija, anot Fukuyamos, prieš penkiolika metų „baigėsi“ Berlyne (qua Fukuyama), panašu, jog ji prasidėjo iš naujo – šįkart Atėnuose. Nepaisant to, jog šie rinkimai simbolizuoja bene didžiausią demokratinę pergalę nuo 1974-ųjų diktatūros griūties ir smūgį neoliberaliam Europos vystymosi modeliui, kurio normatyviniame plane ekspertai įgauna bemandates jėgas vykdyti ekonominę politiką (čia – rinkimų paskirtis tampa pritariamoji bei patvirtinanti konsensusą), daugeliui – demokratijos konceptas turi būti kvalifikuotas (demokratija man yra demokratija tol, kol ji seka mano įsivaizduojamų interesų keliais, antraip – kalbame apie populizmą, utopijas ir racijos stoką).
Fiskalinė drausmingumo politikos mantra čia tampa nepralaiminti, nors skaičiai sufleruoja priešpriešinę logiką. Viena iš kertinių „Syrizos“ pergalės priežasčių yra būtent ta, jog TVF pasiūlytos eksporto skatinimo politikos rezultatas buvo ne apčiuopiamas ekonomikos augimas, bet priešingai – BVP (ir atlyginimų) nuosmukis ketvirtadaliu, išaugusi korupcija ir tuo pat metu suvokimas, kad tik radikali alternatyva gali pasiūlyti racionalią išeitį.
Skolos diskursas
Svarbu suprasti pagrindinį teiginį šioje istorinėje kryžkelėje – skola yra absoliučiai neišmokama ir jei tikimasi bent dalinio ekonomikos atsigavimo (atskiras klausimas Lietuvos reakcijos kontekste turėtų būti apie tai, kiek mums, europietiško identiteto šalininkams, apskritai rūpi ekonominėje sąjungoje egzistuojantys partneriai), ji turi būti nurašyta. Problematika – labai paprasta – skolos išmokėjimas reiškia sustabdytas išlaidas švietimo, sveikatos, socialinių pašalpų finansavimui. Atsiskaitinėjimas kreditoriams numarina paklausą ir šio proceso kartojimas paaiškina Graikijos ekonomikos nuosmukį nuo 2009-ųjų.
Priešingai – XXI amžiaus Europos hegemono pozicija labiau komplikuota (leisti Graikijai palikti Euro zoną, paskatinant domino efektą, ar ją spausti per viešųjų institucijų mediumus iki paskutinės minutės). Bet kuriuo atveju, J. Varoufakio (pasaulyje žymaus „žaidimo teorijos“ specialisto ir nepaprastai progresyvaus ekonomisto) pasiūlymas sugretinti skolos išmokas su BVP augimu bei pasisakymas už „amžinąsias obligacijas“ (paskolas be fiksuoto išmokėjimo tvarkaraščio kaip atsvarą ECB skolos daliai) gali būti tapatinamas su tilto tarp radikalumo ir pragmatiškumo statymu. Kita vertus, ir daug sudėtingiau iš pragmatinės perspektyvos turi būti vertinamas J. Varoufakio užmojis teigiant, kad Graikija žada pasiekti ir išlaikyti teigiamą fiskalinį balansą (konkrečiai – 1,5 proc. daugiau pajamų nei išlaidų, iš kurių būtų mokama skola).
Teoriškai būtų galima teigti, jog tai sustabdytų „karpymo“ politiką, bandant generuoti valstybines pajamas iš mokesčių nemokančių ir slepiančių oligarchų. Žinant, kad sėkmingos ir efektyvios mokesčių reformos įgyvendinti Graikijoje kol kas nepavyko niekam, per pastaruosius keturiasdešimt metų, užduotis – labai sudėtinga. Optimizmo teikia tai, jog, kitaip nei „Naujoji demokratija“ ir „PASOK“, šiandieninė valdžia neturi sąsajų su nepotistinių korumpuotojų sluoksniu (vis dėl to, užsienio politikos srityje būtina pastebėti sąsajas su Aleksandru Duginu, kurias rytų Europos kairė privalo oponuoti). Bet kuriuo atveju, šie pasiūlymai turėtų būti laikomi inovatyviais, jei sutiksime, kad pirminė Europos skolos krizės problema yra sietina su tuo, jog didžioji pietų Europos skolos dalis turėjo būti išmokėta Prancūzijos ir Vokietijos bankams, norint išvengti jų griūties.
mažiausiai valandų dirbančius europiečius – graikus ir vokiečius, retrospektyviai), reikėtų priminti, kad tik 10 proc. šios sumos buvo skirta Vyriausybės išlaidoms, likusioji dalis buvo paskirta išmokoms kreditoriams.
Užuomina čia labai lengvai įžvelgiama – nors mūsų pasąmonėje suformuota nuomonė sufleruoja, jog „rūpestingi“ Europos technokratai ir mokesčių mokėtojai darė viską tam, kad išgelbėtų skęstantį demokratijos lopšį, paradoksaliai (arba ne) buvo išgelbėti Europos bankai. Rezultatas šiandien akivaizdus – Graikijos skolos perskirstymas iš privačių į viešąsias rankas reiškia, kad noras kalbėti apie jos išmokų palengvinimą arba nurašymą suponuoja neišvengiamą smūgį Europos finansų stabilumo fondui (daugiausia Vokietijai, Prancūzijai ir Italijai).
Ekonominės minties įspraudimas į šį diskursinį ir materialų kevalą atskleidžia šiuo metu egzistuojančią Europos politikos, nukreiptos prieš įsiskolinusias šalis, mantrą „prailginkime ir toliau apimetinėkime“ (pirmuoju atveju – išmokų laikotarpį, antruoju – visos skolos ateityje bus išmokėtos). Jei išmokėjimo neįmanomumą konstatuoja garsiausi pasaulio ekonomistai, tokie kaip R. Skidelskis, J. Stiglitzas ar R. Veidas, lygiai taip informatyvus čia gali būti ir psichoanalitiko J. Lacano pastebėjimas. Technokratijos aparatas, įgalindamas šią nenuginčijamo išmokomumo fikciją, geidžia ir nori to, ko struktūriškai patenkinti ir įgyvendinti negali (suprask, išties nenori).
Skolos išmokėjimo normatyvumas čia tampa jo paties antiteze. Prisimenant Argentinos išmokų TVF epizodą, kuomet likvidacija buvo įvykdyta prieš nutartą laikotarpį, nereikėtų pamiršti apie fondo nerimastį (kitaip nei pagyros žodžiai) dėl galimos argentiniečių fiskalinės laisvės panaudojimo, įgyvendinant didelės valstybės kūrimą vietoj balansuoto biudžeto direktyvų. Šis istorinis reiškinys, kaip teigia S. Žižekas – galėtų priminti apie skolos funkcionavimą kaip kontrolės formą, kuri naudojama siekiant didinti reguliacinę įtaką skolininkui, tam, kad ilgesniam laikui įgalintų jo struktūrinę padėtį ir įvaizdį (ne kaip sėkmingo ir pareigingo išmokėtojo, bet kaip amžino skolininko). Juk patogiau graikams prikabinti tinginių etiketę, nei solidarizuotis su jais, nukentėjusiais nuo monetarinės sąjungos neveikumo, neoliberalaus Europos vystymosi iracionalumo bei technokratijos aparato ekonominio neišprusimo.
Demokratijos mirtis Rusijos nacionalistų glėbyje
kalbėti reikėtų ne apie meilės (socialinės Europos) ar būties (demokratijos deficitą šiandieninėje Europos Sąjūngoje) triumfą, bet apie Europos
demokratijos užgesimą Putino glėbyje.
Bankroto scenarijus Graikijai reikštų didžiulį smūgį trumpuoju laikotarpiu su viltimis apie ilguoju laikotarpiu atsigausiančius ekonominius rodiklius. Išties, elementarus ekonomikos įvado vadovėlis atskleistų, kad bankrutavusiai šaliai likti monetarinėje sąjungoje reikmės paprasčiausiai nebūtų. Monetarinės nepriklausomybės atgavimas bei bankų sugrąžinimas į savas rankas reikštų galimybę spausdinti drachmą, panaudojant ją bankų sektoriaus reapropriacijai. Lygiai taip pat, Europos diegiamo struktūrinių reformų paketo, siekiančio skatinti Graikijos kompetetingumą, atsisakymas reikštų, kad krentanti vidaus perkamoji galia būtų palaipsniui atstatyta, eliminuojant subsidijų nutraukimą, atlyginimų smukdymą ir vyriausybės išlaidų panaikinimą.
Devalvuodama savąją valiutą Graikija galėtų atpiginti eksportą ir stimuliuoti vidinę paklausą, vis dėlto šis scenarijus ilgainiui reikštų krentantį drachmos kursą, sukuriantį kylančias importo kainas. Nepaistant to, kad ši įvykių perspektyva nėra ideali, jos pavyzdžiu sekti yra pasiruošusi ir Ispanija, kur prieš taupymo politiką agituojanti „Podemos“ jau kelis mėnesius pirmauja priešrinkiminių nuomonių apklausose. Kontradikcija, atsiskusi į ispanų bendraminčius Graikijoje, yra ta, jog bet koks ministro pirmininko A. Rajoy pasisakymas už tolimesnę taupymo politiką Europoje veikia prieš jo paties reitingą šių metų gruodį vyksiančiuose parlamento rinkimuose.
Šiame įvykių kontekste tampa aišku, kad „Syrizos“ keliami prašymai yra lengvai įgyvendinami. Viskas ko trūksta – politinė valia skolos nurašymui paskatinti. Graikijos skolų dydžiai Europos Finansinio stabilumo fonde yra santykinai maži lyginant su kreditorių šalių BVP. Vokietijos paskolinti pinigai Graikijai sudaro tik 1,4 proc. jos BVP. „Syrizos“ prašomas, išskirtine tvarka teikiamos skolos pratęsimas sudaro tik 5 proc. „gelbėjimo paketų“ (90 proc. Šių lėšų skirta gelbėjant Europos bankus) vertės per pastaruosius metus. Deja, šiandienos situacija suponuoja tokį tarptautinės politinės ekonomijos struktūrinį jėgų balansą, kuriame socialiai orientuotas Europos modelis yra atmetamas be ilgesnių debatų ir opozicinių jėgų išklausymo. Galima teigti, jog nurašius skolą Graikijai, seks Ispanija, o po to ir Italija bei Portugalija. Neieškant kaltų tarp šių šalių dirbančiosios klasės atstovų, atėjo metas pripažinti (ir garsiai kalbėti apie tai), kad neoliberalus Europos Sąjungos monetarinis vystymosi modelis tapo nebeefektyvus. Taip pat pastebėtina, kad skolos nurašymo galimybė (egzistuojanti kaip vienas iš galimų scenarijų) automatiškai ir įgalina tą alternatyvios Europos modelį.
Pati apmaudžiausia tolimesnė įvykių kaita būtų ta, jog vėlyvą vasario 11-osios vakarą Maskvoje viešintis Graikijos užsienio reikalų ministras N. Kotzias pasiektų susitarimą su S. Lavrovu dėl plano B (Rusijos paskolos suteikimo), kai J. Varoufakio viešnagė Briuselyje tik dar toliau nukeltų konstruktyvių debatų įmanomumą ir kompromisą. Būtent šiame epizode istoriniai Europos teisiniai pagrindai, tokie kaip (vertybes kažin ar apskritai įmanoma ir vertėtina apibrėžti) ekonominio egalitarinizmo skatinimas, lyčių lygiavertiškumo įtvirtinimas ir demokratinio balso pripažinimas, būtų iš dalies išgelbėti vienos didžiausių šiandienos agresorių lėšomis.
Tristano mirtis Izoldos glėbyje simbolizavo pastarojo supratimą, kad meilė pranoksta būtį bei mirtį – panašią paralelę vertėtų nubrėžti ir tuomet, jei Europa suteiktų Rusijai Graikijos išgelbėjimo galimybę. Gėdingiausia būtų tai, kad artimiausiomis dienomis kalbėti reikėtų ne apie meilės (socialinės Europos) ar būties (demokratijos deficitą šiandieninėje Europos Sąjūngoje) triumfą, bet apie Europos demokratijos užgesimą Putino glėbyje.
Straipsnio autorius yra tarptautinių santykių ir socialinių tyrimų metodų magistro studentas Sasekso Universitete (Didžioji Britanija).
