Atrodo, temos nėra susijusios, tačiau jos iš esmės atspindi tą pačią problemą – blaškymąsi socialinėje srityje.
Visai neaišku, kokio socialinio modelio mums vis dar reikia ieškoti? Turbūt kiekvienam sveikos nuovokos žmogui aišku, kad socialinės rūpybos ašimi turi būti siekis Lietuvoje sukurti kuo daugiau tvirtų ir pasiturinčių šeimų. Šeimų, galinčių pasirūpinti savo vaikais, seneliais ir artimaisiais. Šeimų, turinčių galimybių paremti kitus nelaimės ištiktus žmones. Šeimų, galinčių tapti tvirtų bendruomenių kūrimosi pagrindu. Šeimų, atsakingai dalyvaujančių sprendžiant socialines, kultūrines ir kitokias problemas. Būtent tokių šeimų pagrindu turi būti kuriama mūsų valstybė.
Kita vertus, akivaizdu, kad šias šeimas turi sudaryti mamos, tėčiai ir vaikai. Absurdiška pinigus leisti modelių, kuriais ateityje galimai turėtų būti palengvintas vaikų iš šeimų paėmimas, kūrimui.
Tokie modeliai, vaiko teises iškeliantys aukščiau gyvenimo šeimoje ir tėvų–vaikų ryšio, tarnauja nebent tik esminio socialinio tikslo – tvirtos šeimos – griovimui. Visi bandymai pateisinti be jokių skrupulų iš šeimų vaikus išplėšiančias norvegų tarnybas ir mūsų institucijų neveiklumą šioje srityje, neatlaiko jokios kritikos. Aiškinimai, kokie lietuviai yra buki ir agresyvūs, tokie neįgalūs auklėti savo vaikus, kad net nusipelnę jų netekti, žemina mūsų orumą. Kol kitos valstybės reaguoja griežtai keldamos teisines pretenzijas nevaldomai Norvegijos vaiko teisių apsaugos sistemai, mes tesugebame žemintis prieš kitas tautas ir, kaip paprastai, ieškoti kaltės pačių lietuvių tėvų elgesyje.
Jo kūrybą kainuosiantys 5 mln. litų greičiausiai bus paprasčiausiai iššvaistyti be tikslo – kiekvienam ir be atskirtų ekspertų išvadų siektinas socialinis modelis yra aiškus – mūsų pagrindas yra tvirta, pasiturinti šeima su be pagrindo neatiminėjamais vaikais.