Nors valdžios pareigūnai ir politikai daug postringauja (ne tik prieš rinkimus) apie šalies demokratinę raidą, valdžios decentralizavimą ir pilietinės visuomenės stiprinimą, Seimo ir savivaldybių politikų praktiniai darbai gerokai skiriasi nuo gražių šūkių...
Šiandien matome daug daugiau tokių politinių sprendimų, kurie atima iš piliečių galimybę dalyvauti šalies valdyme ir sprendimų priėmime, tačiau regime kur kas mažiau tokių, kurie suteiktų daugiau galių vietos bendruomenių organizacijoms ar net apskritai daugiau galimybių piliečiams išsakyti savo nuomonę, pavyzdžiui - referendume. Jau esu rašęs apie tai, kad referendumą dėl Žemės nepardavimo užsieniečiams ir dėl referendumo iniciatyvos kartelės iki 100000 parašų sumažinimo, iš esmės sužlugdė destruktyvūs ir ciniški valdžios veiksmai. Į šiuos antidemokratinius politinius žaidimus įsitraukė ir Konstitucinis teismas, kuris 2014 metų liepos 11 dieną priėmė Nutarimą, kuriuo atvėrė vartus piliečių konstitucinės teisės išsakyti nuomonę referendume ir taip dalyvauti valstybės valdyme, suvaržymams.
Iš tiesų tokio nuokrypio nuo pilnavertės europietiškos demokratinės raidos kelio Lietuvoje prielaidų reikėtų ieškoti gerokai anksčiau – 1994-1995 metais, kai buvo pradėta vietos savivaldos reforma. Tuomet buvo sunaikintos tikros atstovaujamosios savivaldos užuomazgos, kurios pasireiškė dviejų pakopų savivaldos sistema, ir buvo pasukta link ženkliai centralizuotų didelių savivaldybių kūrimo. To pasėkoje šiandien turime iš esmės neužbaigtą administracinę teritorinę reformą, nes vienose savivaldybėse merą ir tarybą rinks 14000 gyventojų (Pavyzdžiui – Kazlų Rūdoje), o kitose, kaip Vilniaus mieste – apie pusę milijono gyventojų. Kodėl taip įvyko? Todėl, kad reformos architektai nesuprato, o gal nenorėjo suprasti vietos bendruomenės reikšmės, tos apatinės savivaldos grandies, kuri sudaro savivaldos pagrindą ir be kurios vietos savivalda demokratinėje valstybėje neįsivaizduojama.
Vietos bendruomenių organizacijos Lietuvoje pradėjo kurtis beveik prieš du dešimtmečius, pastarąjį dešimtmetį bendruomenių sąjūdis sustiprėjo, ypač kaimo vietovėse ir miesteliuose, 2011-ųjų kovo mėnesį įsikūrė ir vietos bendruomenių skėtinė organizacija – Lietuvos vietos bendruomenių organizacijų sąjungą, šiuo metu jungianti Vilniaus bendruomenių asociaciją, Kaimo bendruomenių sąjungą, Kauno bendruomenių centrų asociaciją ir Šiaulių bendruomenių konfederaciją.
Vietos bendruomenių veikla (ypač mažesniuose miesteliuose) darosi vis labiau įvairiapusiška ir turininga – vykdoma kultūrinė, sportinė, švietėjiška veikla, plėtojami socialiniai bendruomenių verslai, nuo 2004 metų Lietuvoje vykdoma programa LEADER – viena iš keturių Europos Sąjungos iniciatyvų ( kitos – INTERREG, URBAN, EQUAL) davė teigiamų poslinkių kaimo bendruomenių plėtrai. Tačiau valdžios požiūris į bendruomenes mažai kinta. Bendruomenes ir jų problemas valdžios institucijos prisimena, kai reikia prasukti kokį europinį projektėlį ar užsidėti „paukščiuką” ataskaitose. Blogybė dar ir ta, kad vietos bendruomenių veikla atsidūrė net trijų ministerijų globoje – Vidaus reikalų, Žemės ūkio bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerijų. Žinome tai, ką apie devynias aukles kalba mūsų tautos išmintis...
Vis dėl to vietos bendruomenės yra svarbios ne tik dėl plėtojamų kultūrinių, švietėjiškų veiklų ar socialinių verslų, tačiau dėl to, kad jos, būdamos apatine valdžios piramidės grandimi, tampa savotiškų tautos nuotaikų transliuotoju, kas valdžiai toli gražu ne visada patinka. Prisiminkime, kiek purvo kai kurie politikai išpylė ant Žigaičių kaimo bendruomenės, kai ši pasipriešino skalūninių dujų žvalgybai jos regione, o jei dar tiksliau – pasisakė už švarų vandenį. Panašu, kad amerikiečių kompanija „Chevron“ bendruomenės balsą suprato, deja – ne visi mūsų valstybės politikai, nes kai kurie puolė Žygaičiuose „kremliaus” agentų ieškoti...
Bendruomenės turi būti vietos valdžios partneriu, nuimančiu nuo vietos valdžios dalį administracinės naštos, savotišku filtru vietos gyventojų poreikiams identifikuoti. Tuo tarpu šiandien didžiuosiuose miestuose bendruomenių padėtis yra net blogesnė, nes miestų valdžios ir toliau jų sistemiškai negirdi. Ypač negirdi teritorijų planavimo procesuose ir priimant strateginius sprendimus dėl atskirų viešosios infrastruktūros objektų. Kitu atveju, – ar būtų taip skubotai priimti sprendimai dėl Vilniaus bendrojo plano, dėl atskirų teritorijų užstatymo (pavyzdžiui naujojo AKROPOLIO prekybos centro statybos ant dalies Vingio parko teritorijos)? Kur nors Londono centre be vietos bendruomenės žinios jums net kiosko neleis pastatyti. Štai taip realiai turi veikti Lietuvoje ratifikuota ORHUSO konvencija. Tuo tarpu dabartinė Vilniaus valdžia net nepasivargino deramai vilniečių paklausti, ar jiems reikalingi seniūnai ir seniūnijos, tiesiog ėmė ir nusprendė panaikinti kaip reiškinį. Panašiai kaip panaikino dalį viešojo transporto maršrutų Vilniuje – susėdo p. K.Lubys su p. A.Zuoku bei dar keliais ponais ir nusprendė – dalį troleibusų parduoti, dalį maršrutų panaikinti. Vietos gyventojų ir jų bendruomenių nuomonė jiems nebuvo įdomi. Tokių pavyzdžių vien Vilniuje per pastarąjį dešimtmetį surinktume ištisas šūsnis.
Demokratinėse valstybėse vietos bendruomenių vaidmuo valstybės gyvenime yra seniai suvoktas, atliekamos mokslinės studijos, veikia ištisi tarptautinių bendruomeninių organizacijų tinklai. Žinomi amerikiečių mokslininkai, Masačiusetso universiteto profesoriai Bernard H.Ross (a.a.) ir Myron A.Levine, ženklią savo akademinės veiklos dalį paskyrę miesto bendruomenių tyrinėjimams, išleidę visą seriją mokslinių knygų „Urban politics“ (Miestų politika), apibrėžė piliečių bendruomenių dalyvavimą viešųjų reikalų tvarkyme trimis aktyvumo laipsniais: nedalyvavimas - simboliniai ritualai - piliečių kontrolė. Kol kas galime nelinksmai konstatuoti, kad Lietuvoje pasiektas geriausiu atveju antrasis aktyvumo laipsnis – dėl to „paukščiuko“ ataskaitose.
Tiesa, vienas poslinkis yra. Kai skaitytojai skaitys šį straipsnį, Vilniaus bendruomenių asociacija vasario 12-ąją tikėtina bus jau pasirašiusi Bendradarbiavimo sutartį su Vilniaus miesto savivaldybe. Ar ši sutartis netaps tik tuo amerikiečių mokslininkų apibrėžtu simboliniu ritualu prieš rinkimus, parodys jau netolima ateitis. Dar vienas svarbus žingsnis – Vilniaus savivaldybėje pagaliau turi būti įsteigta bendruomenių reikalų taryba, kuri galėtų koordinuoti bendruomenių vykdomus projektus, padėtų bendruomenėms kurti bendruomenių centrus, kurių steigimą Savivaldybė buvo numačiusi dar 2006 metais. Vilniaus bendruomenių, kaip ir visos Lietuvos bendruomenių dar laukia nelengvi darbai. Jų sėkmė priklausys ir nuo politinių sprendimų Seime bei Savivaldybės taryboje, nuo teisinės bazės, kuri turi sukurti prielaidas efektyviam vietos bendruomenių dalyvavimui priimant sprendimus, tame tarpe aiškiai apibrėžti ir reglamentuoti seniūnaičių instituto vietą savivaldos sistemoje, vietos veiklos grupių (VVG) kūrimą, pagaliau daugiau teisių suteikiant vietos bendruomenių organizacijoms. Tai būtų prielaidos geidaujamai piliečių kontrolei atsirasti.
Su tokiomis mintimis apsisprendžiau kandidatuoti į Vilniaus miesto tarybą su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos komanda.