Virto leninai, lietuviški kapsukai, angariečiai, rusų generolai ir kiti. Net Lietuvos nemylėtojo Puškino neliko. Grūto parke visą jų ekspoziciją turime – ir vaikams, ir svečiams parodyti,- ir kad patys prisimintume, kaip juokingai atrodė. Tiesa, tada neatrodė juokingai. Protingos galvos tada ragino versti balvonus kuo greičiau ir paskubėti, nes vėliau bus sunkiau tai padaryti. Ir jie buvo teisūs! Tebestovi dar daugelyje Lietuvos miestelių ir bažnytkaimių paminklai „išvaduotojams“, mus išvadavusiems, bet neišėjusiems. Pabandyk tokį pajudinti – Latvių gatvės ar savi koloradvabaliai apšauks tave fašistu. O kiek paminklų saviems didvyriams esame pastatę? Rankos pirštų suskaičiuoti užtektų.
Artėja Vasario 16 –toji. Kas mes per tauta, jei savo nepriklausomybės atkūrimo patriarchams šventės proga neturime kur gėlių nunešti ? Taip, skęsta žvakelių jūroje daktaro Jono Basanavičiaus kapas Rasose per Vėlines, taip, kapinių kultūra mumyse labai išvešėjusi, bet paminklo Vilniuje – sostinėje- mūsų nepriklausomybės patriarchui būtinai reikia. Jau girdžiu balsus šaukiančiųjų, kad tokių paminklų niekas išsivysčiusiose šalyse nebestato, nebūkime atsilikę... Gal tie, kurie turėjo šimtmečius savo laisvės, per tą laiką viską ir pasistatė. Mes neturėjome ir dar nepasistatėme. Tad pastatykime. Dėl tinkamos jam vietos galime diskutuoti, tikėkimės, kad susitarsime greičiau, nei dėl Lukiškių aikštės – dėl jos 25 metus ginčijamės ir dar dukart tiek ginčysimės.
Na, o visiems su visais besiginčijant ant Dzeržinskio (Žaliojo) tilto keturios poros balvonų, pasak Maironio, „tebestovi dar vis“. Mūsų garbieji paveldosaugininkai juos uoliai saugo - kaip prisiminimą apie savo jaunystę, galimybę nemokamai gauti butą ir pigią dešrą, o gal ir dar kažką gardesnio spec. parduotuvėje. Tik jie nenuoseklūs. Jei tiltas, anot paminklosaugininkų, turi išlikti toks, koks pastatytas – su balvonais, kurie yra paveldas, tai ir pavadinimą jis turi turėti tokį, koks buvo suteiktas pastačius – nes vardas irgi yra paveldas. Taigi turime jokį ne Žaliąjį, bet Dzeržinskio tiltą. Taip taip, to paties tikrojo Dzeržinskio - ne kažkokio išgalvoto literatūrinio personažo daktaro Lechterio, bet Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų palikuonio Felikso Edmundovičiaus Dzeržinskio vardo tiltą. Grąžinkime ir gatvei už tilto to paties Dzeržinskio sovietmečio laikų vardą. Ir dar turgui. Štai ir turime tokį Grūto parko filialą Vilniuje. Suvažiuoja būriai turistų iš užsienio pamatyti Rusiją Europos Sąjungoje. Pervesti per Dzeržinskio tiltą Dzeržinskio turguje nusiperka supuvusios žuvies (importuosime iš Švedijos ar Islandijos, kol patys vėl išmoksime tokią pagaminti), po to Dzeržinskio gatve nukanka iki Putnos stotelės, ten larioke išgeria Žigulinio alaus (gausime praskiedę Karlsbergą). Maršrutą galima būtų pratęsti iki Generolo Obuchovo gatvės. Po to, jei skrandžiai atlaikys, galės nueiti prabangiai papietauti kad ir į Neringą Lenino prospekte. Pinigai – kaip iš gausybės rago, kompensuotos visos viešbučių ir restoranų sektoriaus netektys iš rytų...
Grįžtant prie kiek rimtesnės kalbos, šių balvonų likimas vis tik ne paminklosaugininkų, bet politikų rankose.. Štai tūlas Darbo partijos Kultūros ministras dėl jų surašė tokią jaučio odą, kad sakinyje „nugriauti negalima palikti“ kablelio vieta ir liko neaiški. Tūlas socdemų Kultūros viceministras gina balvonus. Nenuostabu, prisiminus, kad jo partijos kolega Tauragės meras raudoną socialdemokratinę rožę jau iškeitė į koloradvabalinę juostelę.
Be abejonės, LLRA koloradvabalinis vadas nesutiktų griauti balvonų nuo savo tautiečio Dzeržinskio vardo tilto. Štai žaliųjų atstovei irgi nebūtina jų griauti, nes esą savo viduje ji jau balvonus nusigriovusi. Gal ji savo viduje tokia žalia, kad net nesvarbu, kokie šiukšlynai aplinkui – svarbu viduje būti žaliai. Bet ar nebus tų mūsų politiniame darže išdygusių dviejų žalių politinių daržovių tik luobelė žalia? Sąjūdžio pradžioje skambėjo populiarus kalambūras apie tai, kad sovietmečiu visi buvo raudoni - vieni kaip burokėliai, kiti kaip ridikėliai. Mūsų ponas Vilniaus meras balvonų irgi negriautų, kaip ir jo vilnietiškos koalicijos partneriai. Su kuo sutapsi, tuo ir pats tapsi. Štai ir beveik pilnas balvonų globėjų, o tiksliau – Lietuvai nelabai lojalių rinkėjų balsų, kurių procentas Vilniaus mieste yra daugmaž žinomas, medžiotojų per ateinančius savivaldybių rinkimus sąrašas. Teatleidžia man, kas nepaminėtas.
Ši banga, sukelta Rusijos agresijos Ukrainoje, bet nesėkmingai sutapusi su savivaldybių rinkimais, gal dar ir nenuvers balvonų nuo Dzeržinskio tilto, bet visgi viliuosi, kad jie bus demontuoti pirmiau, nei surūdiję patys nuvirs į Nerį. Tuomet ir tiltą galėsime teisėtai vadinti Žaliuoju. Todėl laikas pradėti kalbėti apie kitą didžiulį balvoną Vilniaus centre – Petrą Cvirką. Stovi jis gerai išsilaikęs, bet visų užmirštas urbanistiškai vertingame didžiuliame sklype Pamėnkalnio papėdėje. Sovietmečiu mokyklose teko (k)analizuoti jo socialistiškai realistinius jo raštus. Jaunesnieji nė nebežino, kas jis toks ir kodėl čia stovi. Ir išties – už kokius nuopelnus?
Sovietmečiu buvo tokia truputį disidentuojančių pradedančiųjų literatų grupelė, kuri tamsiais vakarais ateidavo išleisti perkoštą nelabai toli buvusiame „Tauro rage“ išgertą alų ant šio Stalino saulės nešėjo. Ir liejosi visai ne literatūrinės srovės už atneštą Stalino saulę, už skriaudą Baliui Sruogai ir jo „Dievų miškui“ , už kitų kūrinių kastravimą, už neatgailautas nuodėmes. Nuėjus apie tai gandui, atsirado ir daugiau tokiu būdu protestuojančių pažįstamų studentų, nebūtinai literatų. Tai buvo šaunus būdas protestui išreikšti. Aišku, šauniau būtų buvę „protestuoti“ ant paties Lenino, bet jį dieną naktį saugojo bent vienas milicininkas, o ir saugumo rūmai bauginančiai arti...
Dabar laisvoje Lietuvos šalyje yra daug visokių būdų protestuoti, tad ant šio balvono, tikiuosi, srovės nebeteka. Na, gal ir „pagarbina“ kažkuris iš skvere vakarais besirenkančių gerti bambalių jaunuolių, neišgalinčių apsilankyti netoliese esančiuose Islandijos gatvės baruose– viešojo tualeto aikštėje nėra. Bet tai visai kas kita.
Tik kyla klausimas, kokia šios aikštės prasmė ir paskirtis ir kodėl ji užima tiek erdvės, tuo tarpu kai niekaip nesurandame vietos daktaro Jono Basanavičiaus atminimui?!
* * *
Vasario 16-tąją vėl nueisiu prie Signatarų namų, po to nuvažiuosiu į Rasas uždegti žvakelių ant daktaro Jono Basanavičiaus ir lietuvybės puoselėtojų Vileišių kapų. Labai tikiuosi, kad po trijų metų, kai švęsime mūsų Nepriklausomybės atstatymo šimtmetį, galėsiu padėti gėlių ant daktaro Jono Basanavičiaus paminklo, o eidama per Žaliąjį tiltą pastebėsiu, kad be balvonų jis atrodo žymiai geriau.