Ar suprato tas publicistas, kad taip jis siūlo Rusijos naudai atsisakyti viso Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldo ir ne tik? Ar graikai, ilgus amžius buvę Osmanų imperijoje, yra ne tie graikai, kurie turi teisę reikalauti, kad būtų sugražinti Antikinės Graikijos laikų išgrobstyti meno kūriniai? Ar Lietuvos valstybė, kalbu ne apie santvarkų tipus, kurie keitėsi ir keisis, atsirado tik 1918 m? Kitas ilgą laiką vakaruose gyvenęs politikas džiaugiasi, kad, girdi, gerai, kad nebuvo įgyvendinta Lietuvos–Rusijos 1920 metų liepos 12 d. sutartis, nes Lietuva nebūtų galėjusi sukurti tautinės valstybės, kurios pagal tuo metu pripažintą Tautų apsisprendimo teisę galėjo būti atkurtos, atstatytos ar susikurtos naujai savo tautos etninėse žemėse.

Po Liublino unijos susikūrusią Žečpospolitos valstybę apibūdinti šių dienų teisinėmis sąvokomis negalima. Daugiau tokių valstybių nebuvo. Lietuvių sukurta valstybė, smarkiai išsiplėtusi į rytus ir per giminystės ryšius sutvirtinusi savo valdžią kaimyninėse šalyse tapo, imperija be užjūrio teritorijų, bet su teritorija nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Tokie pat giminystės ryšiai su Lenkijos karūna Lietuvos valstybingumo niekaip nepanaikino. Galima sutikti su šiandien pamėgtu terminu, kad tai buvo dviejų tautų respublika, sakyčiau, ponų respublika, bet tokių tautinių ponų, kurie tarpusavyje kalbėdami lenkiškai, vieni kitais visiškai nepasitikėjo, jau nekalbant apie tai, kad nebuvo bendrų ūkio, kariuomenės, teismų ar pinigų sistemų. 

Napoleonui pralaimėjus, ne tik Rusija, bet ir autonominė Varšuvos valdžia suprato, kaip pavojinga tokioms tautoms, kaip lietuviai, latviai, gudai, ukrainiečiai leisti išaugti iki darinio, galinčio sukurti tautinę valstybę. Prasidėjo tų tautų nutautinimas, pasitelktos teorijos apie pravoslavybės pranašumus prieš kitus krikščionis, sukurta teorijų, apie Rusų tautos išskirtinumą, atsiranda panslavizmas, kaip visus slavus jungianti ideologija.
Liudvikas Narcizas Rasimas

Lietuvių kalba nebuvo tik buitinė kalba. Kaip matyti iš Prūsų Lietuvos paprastiems žmonėms leistų knygų ir giesmynų (pvz., Frydricho ZigmanoŠusterio 1705 metų giesmyno) lietuvių kalba – moderni ir turtinga kalba, taigi ją naudojantys žmonės nėra kokie tai primityvai, o didelė vienodai kalbančių , moderniai savo mintis reiškiančių ir raštą skaitančių žmonių grupė – Tauta. 

Pažiūrėkime į katalikiškąją Lietuvos dalį. 1595 metais pasirodė lietuviška katalikų knyga „Kathechismas arba mokslas kiekwienamkrikszcionii privalus“, 1599 m. – „PostillaCatholicka“, jos irgi skirtos paprastiems žmonėms. Lietuvių kalba turtinga ir moderni. Lenkija ir Lietuva padalinamos. Ar svetimų valstybių jėga sustabdytas Lietuvos valstybės suverenių galių vykdymas jau visiškai išnyko? Ne! Kiekviena proga jis reiškias. Štai 1794 m. sukilimas prieš rusų okupaciją, koordinuojamas sukurtos Lietuvos Vyriausios Tautos Tarybos. Atsišaukimai į gyventojus leidžiami lietuvių kalba. Lietuvių Vyriausios Tautos Tarybos nariai pasirašinėja aiškiai lietuviškai pvz. Samuelas Korsakas, WalentasGoreckas, Antanas Lachnickas, Dominikas Narbutas ir t. t. Ir pasirašymo vieta ne Wilno, o Wilnas, kaip ir Krakawas arba „ mūsų Karaliiste“. Beje, žmonių tokiomis pavardėmis ir šiandien Lietuvoje yra. 

Sukilėliai buvo nugalėti, bet vėl neapseita be „amžino tarpusavio nepasitikėjimo“. Jokūbas Jasinskis – Lietuvos sukilėlių vadas – buvo apkaltintas seperatizmu, dauguma Lietuvos sukilėlių žuvo 1794 m. lapkričio 4 d. gindami Varšuvą. Panašiai vystėsi ir 1831 m. ir 1863 m. sukilimai, – visur pastebima lenkiškosios ir lietuviškosios pusės konkurencija. Lietuvos valstybės suverenių galių vykdymas vėl svetimos jėgos sustabdytas, bet nenumarintas. Europoje prasideda Napoleono švietėjiško despotizmo era, jo nurodymu tautiniu pagrindu buvo pristeigta daug valstybėlių su prancūziško pavyzdžio konstitucijomis ir administracijomis, pvz. Batavijos Respublika, vėliau pertvarkyta į Olandijos karalystę, penkios Italijos respublikos ir jos šiaurėje Italijos karalystė. Napoleono karų su Rusija metu to neišvengė ir Lietuva. 

Kiek besistengė Lenkijos patriotai, bandydami įrodyti Napoleonui, kad reikia atkurti Žečpospolitą, jis pastebėjo prieštaravimus tarp Lenkijos ir Lietuvos politikų. Iš atsakymo, duoto jiems Vilniuje, matosi, kad jis sako, jog dauguma prancūzų mano, kad lietuviai yra skirtinga nuo lenkų tauta tikra to žodžio prasme. Kitur pasako, kad tik dvarininkai Lietuvoje kalba lenkiškai, o liaudis – lietuviškai. Dar kitur, kad ir lenkiškai kalbantieji Lietuvoje yra kitokie negu Lenkijoje. 

Prieš lietuvių rusinimą ir lotyniško rašto uždraudimą Lietuvos bajorai protestavo savotiškai – neleisdami savo dukterų į rusiškas mokyklas. Mat su rusų kalba ten buvo skiepijama ir panslavistinėdvasia bei aukštinama pravoslavybė. Buvo bijoma, kad per žmonas tai neprasiskverbtų į šeimas ir vaikus.
Liudvikas Narcizas Rasimas

Lietuvoje Napoleonas įkuria nepriklausomą nuo Varšuvos Lietuvos vyriausybinę administraciją ir liepia parašyti Lietuvos konstituciją. Taigi, Lietuvos valstybingumas nėra išnykęs. Sunku pasakyti, kuo būtų pasibaigę Europai tokie prancūziški eksperimentai, jeigu būtų buvusi sudaryta su Rusija taika. Aišku viena, kad Europoje atsirado Tautos kaip etnoso teisinis supratimas, sietinas su kalba ir su žemėmis, kurioje jie gyvena, pagaliau Napoleono noras, kad būtų kuo daugiau nedidelių tautinių valstybių, kurias Prancūzija galėtų paveikti, prisidėjo prie Tautų apsisprendimo teisių, kaip visuotinai suprantamo ir privalomo dalyko turėti savo valstybę savo etninėse žemėse, atsiradimo.

Napoleonui pralaimėjus, ne tik Rusija, bet ir autonominė Varšuvos valdžia suprato, kaip pavojinga tokioms tautoms, kaip lietuviai, latviai, gudai, ukrainiečiai leisti išaugti iki darinio, galinčio sukurti tautinę valstybę. Prasidėjo tų tautų nutautinimas, pasitelktos teorijos apie pravoslavybės pranašumus prieš kitus krikščionis, sukurta teorijų, apie Rusų tautos išskirtinumą, atsiranda panslavizmas, kaip visus slavus jungianti ideologija. Lietuviai rusinami, o jeigu nepavyksta – tegu lenkai sulenkina. Uždraudžiama lotyniška raštija. Panslavistai darbuojasi iš peties. Gelbsti Prūsijos Lietuva. Lietuviai jau nėra beraščių tauta. Jie ir JAV jau žinomi, ten kuriasi lietuviškos parapijos, spaustuvės, draugijos, leidžiami laikraščiai ir spausdinamos knygos. 

Viltys atstatyti svetimųjų sustabdytą Lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės suverenių galių vykdymą darosi vis realesnės ir nemažos dalies lietuvių pasidaro gyvenimo tikslu ir siekiu. Taip, Adomas Mickevičius nesulaukė tos dienos, kada reikėjo rinktis ir pasakyti, kas esi, kaip nesulaukė ir Liudvikas Kondratovičius ar kiti lenkiškai kalbėję ir rašę, bet save lietuviais laikę žmonės. Betgi tada irgi buvo tos pačios prigimtinės žmogaus teisės, kurias pripažįstame ir šiandien – tai teisė pasirinkti tautinę tapatybę. Juk A. Mickevičius savo genezę skelbė lietuvišką, tik pilietybę tada neegzistuojančios Lenkijos. 

Yra ir daugiau dalykų. Po nepavykusių sukilimų daug Lietuvių atsiduria Paryžiuje. Ten 1831 m. įsikuria Lietuvių draugija (Towarzystwalitewskie) , veikusi šalia Lenkų demokratų draugijos (Towarzystwodemokratycznepolskie). Atsidūręs Paryžiuje A. Mickevičius į šia draugiją nestojo, o buvo Lietuvių draugijos narys, kur visada buvo pabrėžiama Lietuvos atskirumas nuo Lenkijos. Tad kuo remiantis tvirtinama, kad A. Mickevičius niekaip nebūtų sutikęs rašyti ir kalbėti lietuviškai? Tada to tiesiog nereikėjo, o kai buvo atstatyta Lietuvos valstybė jau tautiniu pagrindu, kodėl jis turėtų elgtis kitaip negu pasielgė daugybė Lietuvos nutautėjusių ar nutautintų gyventojų? Kilmingųjų irgi. Nereikėjo nei penkerių metų, kai prisiminė ir kalbą, ir kas esantys. 

Prieš lietuvių rusinimą ir lotyniško rašto uždraudimą Lietuvos bajorai protestavo savotiškai – neleisdami savo dukterų į rusiškas mokyklas. Mat su rusų kalba ten buvo skiepijama ir panslavistinėdvasia bei aukštinama pravoslavybė. Buvo bijoma, kad per žmonas tai neprasiskverbtų į šeimas ir vaikus. Beveik visos tokios merginos mokėsi arba Liepojoje, arba Mintaujoje arba Dorpate, o turtingieji samdydavo guvernantes vokietes, prancūzes ar itales. Rusiškai jos išvis nemokėjo. Tuo Lietuvos bajorai norėjo parodyti, kad jie nėra slavai ir nėra Slavų pasaulio dalis, nors patys puikiai kalbėjo lenkiškai.

1918 m. gruodžio mėnesį paskelbė: „Estija, Latvija ir Lietuva yra tiesiai ant kelio Rusijai, todėl trukdo revoliucijos plėtrai. Baltijos jūros užkariavimas leistų Sovietų Rusijai agituoti už socialistinę revoliuciją, kad Baltijos jūra būtų paversta Socialistinės revoliucijos jūra.“ Pakeiskite žodžius „revoliucijos plėtrą“ žodžiais „rusų pasaulis“ ir turėsime šiandieninės Rusijos siekius.
Liudvikas Narcizas Rasimas

Po Pirmojo pasaulinio karo atsirado daug tautinių valstybių ten, kur tos tautos turėjo savo etnines žemes ir dėl tokių žemių sienų vienaip ar kitaip išsprendė ginčus su kaimynais. Ir tada, ir šiandien Rusija į Lietuvos, Latvijos, Estijos, Suomijos ar net Lenkijos valstybių politiniame žemėlapyje atsiradimą žiūri, kaip į 1917 metų revoliucijos Rusijoje padarinį. Betgi pati Rusijos imperija subyrėjo tik todėl, kad nenorėjo leisti kaip karo grobiu Rusijai atitekusioms tautinėms teritorijoms pasinaudoti Tautų apsisprendimo teise. Tauta, kartą sukūrusi savo valstybę ir pasidariusi tos valstybės suverenu, tik pati savo suverenia laisva valia gali jungtis į kitus valstybinius darinius, keisti teritoriją, atsisakyti suvereniteto. Vienos tautos suverenitetas negali būti dalomas į dalis ir vėl pridėtas saviems kolonistams jų kolonizuotuose kraštuose. Galima sustabdyti tautos suverenių galių vykdymą panaudojant smurtą prieš ją, bet taip nepanaikinamas jos valstybingumas. Tai yra vienas iš Tautų apsisprendimo teisės kertinių akmenų.

Šia prasme Lietuvos valstybė nepertraukiamai egzistuoja nuo Mindaugo laikų. Kitos valstybės po pirmojo pasaulinio karo susikūrė naujai, bet tik etninių žemių ribose. Buvo manoma, kad tų žemių ribos nebus keičiamos prievarta. Deja. Rusijos sovietinė vyriausybė 1918 m. gruodžio mėnesį paskelbė: „Estija, Latvija ir Lietuva yra tiesiai ant kelio Rusijai, todėl trukdo revoliucijos plėtrai. Baltijos jūros užkariavimas leistų Sovietų Rusijai agituoti už socialistinę revoliuciją, kad Baltijos jūra būtų paversta Socialistinės revoliucijos jūra.“ Pakeiskite žodžius „revoliucijos plėtrą“ žodžiais „rusų pasaulis“ ir turėsime šiandieninės Rusijos siekius.

Apie Lenkiją tada nekalbėjo, mat 1918 metais lapkričio 11 d. Vokietijos sukurta Lenkijos regentų taryba perdavė valdžią vokiečių pusėje kovojusių lenkų legionų vadui Juzefui Pilsuckiui. Tai buvo gerai ginkluoti , mūšiuose užgrūdinti legionai ir Rusija to prisibijojo. Lenkija tokiu savo pranašumu netruko pasinaudoti ne tik kovoje su rusais. Lietuva savo valstybingumą atstatė kitais, jau ne feodaliniais pagrindais. Štai ką skelbia Lietuvos Taryba: „...remdamos tautų apsisprendimo teise ir Lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu rugsėjo m. 18-23 d. 1917 metais, skelbia atstatanti nepriklausomą, demokratiniais pagrindais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis.“ 

Lietuvos valstybė su kitomis tautomis turėjo valstybinių ryšių tik imperinėje Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje, o Žečpospolitoje – su lenkais. Tad skelbdama, kad atstatanti Lietuvos valstybę jau tautų apsisprendimo teisių pagrindu, tą teisę skelbia pripažįstanti ir visoms kitoms tautoms, kažkada buvusioms Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės ribose. Beliko nustatyti tos pačios Lietuvos valstybės, tik naujais pagrindais sutvarkytos, ribas. Tą ji padarė pasirašydama sutartis su tuometiniais savo kaimynais. 1920 m. liepos 12 d. pasirašoma sutartis su Rusija. Rusija, pripažindama ir priimdama Lietuvos 1918 m. vasario 16 d. akte nurodytus buvusius valstybinių ryšių su kitomis tautomis atskyrimus, pati amžiams atsisako bet kokių pretenzijų į Lietuvos teritoriją. 1920 m. gegužės pradžioje pradėtų ir liepos 12 d. užbaigtų derybų rezultatas buvo ir Lietuvos valstybinės sienos su Rusija nustatymas, kuri sutapo su 16 amžiaus lietuviškų etninių žemių riba.

Atstatytos Lietuvos valstybės teritorija nustatyta ne Pirmojo pasaulinio karo nugalėtojų valia pasirašytu Versalio aktu, o tarptautiniais susitarimais, pasirašytais ir įvykdytais laisva valia.
Liudvikas Narcizas Rasimas

Su Vokietija Lietuvos valstybės ribos nustatytos 1925 m. Klaipėdos krašto žmonių optacijos (laisvanoriško pilietybės pasirinkimo) pravedimu ir 1928 metų Lietuvos – Vokietijos sienos nustatymo sutartimi, kurią ratifikavo abiejų šalių parlamentai. Su Latvija sieną padėjo nustatyti ir sutartis pasirašyti škotų profesorius seras Jamsas Simsonas. 1920 m. spalio 7 d., t.y. jau Lietuvai pasirašius sutartį su Rusija, Lietuva ir Lenkija, dalyvaujant Tautų sąjungos atstovams Suvalkuose, pasirašė sutartį, pagal kurią Suvalkai atiteko Lenkijai, o Vilnius ir Vilniaus kraštas – Lietuvai. Taigi, atstatytos Lietuvos valstybės teritorija nustatyta ne Pirmojo pasaulinio karo nugalėtojų valia pasirašytu Versalio aktu, o tarptautiniais susitarimais, pasirašytais ir įvykdytais laisva valia.

Lietuva 1920 m. liepos 12 d. sutarties su Rusija ir 1920 m. spalio 7 d. sutarties su Lenkija negalėjo realizuoti taip pat, kaip mes tada praradome Vilnių, o dabar Rusija įsigijo Krymą. Perrengta kariuomenė, jai dalyvaujant vykęs „referendumas“, marionetinės „Vidurio Lietuvos“ valstybėlės sukūrimas , jos prašymas prijungti prie Lenkijos ir Lenkijos Seimo sprendimas tą prašymą patenkinti. Vienas prie vieno. Taip Lietuva negalėjo realizuoti savo suverenių galių teritorijoje, nustatytoje tarptautiniais susitarimais. Nėra jokio pagrindo teigti, kad Lietuva nebūtų galėjusi su sostine Viliuje ir etninėmis lietuvių žemėmis rytuose sukurti nacionalinės valstybės. Su gudais kaip ir su žydais santykiai tada buvo kuo geriausi. Net po grubiausios polonizacijos, tame krašte apie Lydą, Naručio ežerą ar Gardiną lankiausi 1959 metais ir ne viename kaime susikalbėjau lietuviškai, o kai kurie baltarusiais pase įrašyti aiškino, kad jų tėvai buvo lietuviai ir jie patys tokiais save iš tikro laiko, nors lietuviškai kalbėti jau nemoka. Žinoma, nacionalinė Lietuvos gyventojų sudėtis būtų buvusi kiek kitokia, bet nekelia abejonių, kad visur būtų buvusi viena valstybinė lietuvių kalba, nacionalinės valstybės pagrindas. Lietuva, hibridinio karo metu praradusi Vilnių ir rytines etnines žemes, prarado labai daug. Ir ne tik Lietuva.

Kokias pamokas iš savo istorijos galėtume daryti šiandien? Akivaizdu, kad tokios sąvokos, kaip „istorinės rusų žemės“, „rusų pasaulis“ ar panašios niekad nebus Rusijos suprantamai apibrėžtos, nes tai imperijos atkūrimo štampai. Jas išsiaiškinti ir suprasti turime patys. Tamoševskininkų propaganda prieš Lietuvą ir Kremliaus – prieš Ukrainą yra tokia pati ir iš ten pat. Tautų suverenitetas nėra dalomas ir negalima jo perduoti kolonistams, nesvarbu, kaip ir kiek laiko jie svetimoje šalyje begyventų. Jokių valstybėlių tose šalyse, kur kolonistai gyvena jie kurti negali. 

Pirmojo Rusijos prezidento pasitraukimas buvo nulemtas, nes jo šeimą galėjo apkaltinti korupciniais ryšiais. Ko gero ir jį patį. Neliečiamumą jam ir jo šeimai galėjo garantuoti tik toks žmogus, kuris dirba realiai tą padaryti galinčioje struktūroje. Tokiu buvo Putinas ir B. Jelcinas paskyrė jį savo įpėdiniu. Aplinkybės kartojasi. Šiandien tokio įpėdinio ir tokių garantijų reikia pačiam Putinui. Ir ne tiek pačioje Rusijoje, kiek už jos ribų. Putinas žino kur ir kokią agentūrą Rusija turi.
Bet ne tai svarbu. Svarbu, kad Rusijoje užaugo karta, patikėjusi, kad jai teks pasaulyje svarbi misija, nes jie yra aukštesnės prabos už visus kitus. Su jais teks susidurti, kalbėti, diskutuoti mūsų valstybių to paties amžiaus žmonėms. Šiandien anglų kalba jau nėra užsienio kalba, o būtinybė. Užsienio kalba yra ta kita kalba, kuri parodo, kam tu priklausai – Vakarų ar Rusų pasauliui. Būtina greitai pasiekti, kad mūsų jaunoji ir vidutinioji karta su jais kalbėtų Vakarų kalba. Lietuviai nėra slavai ar rytų europiečiai. Mes esame šiaurės žmonės.