Viena jauna, iš Lietuvos į Vakarus emigravusi, bet ryšių su tėvyne ir atsakomybės jausmo už ją nepraradusi muzikos vadybininkė nustebusi netrukus Facebooke pakomentavo – „analogiška salė Londone turi apie 2500 vietų, užtat Vilnius sumąstė ne mažiau 3000“.
Panašu, kad objektas „Koncertų salė Vilniuje“ tampa nauju manipuliacijoms visuomene ir lėšomis skirtu kiek mitologizuotu žaisliuku ligšiolinių politikų rankose – panašiai kaip koks Nacionalinis stadionas ar vadinamieji Tautos namai.
Sunku suprasti, kuo toks skaičius grįstas, tad vilniečiai, o ir visi Lietuvos piliečiai, verti žinoti tikrą informaciją ir patys darytis išvadas, remdamiesi sveiku protu bei palyginimais su tokiomis pat salėmis įvairiose šalyse.
Pasaulinė statistika tokia: Royal Festival Hall Londone (13 mln. gyventojų) – apie 2500 vietų, prieš keletą metų atidaryto Beijingo (21,5 mln. gyventojų) nacionalinio scenos menų centro, prabangiausios ir prestižiškiausios Kinijos kultūros infrastruktūros Koncertų salėje – 2019 vietų, Los Andželo (apie 4 mln. gyventojų) Walto Disney‘aus koncertų salė – 2265 vietos, prestižiškoji Royal Concertgebouw Amsterdame (apie 1 mln. gyventojų) – 2037 vietos, netgi pagrindinėje Niujorko ir turbūt JAV salėje Carnegie Hall – tik 2804 krėslai, o Kopenhagos (į Lietuvą gyventojų skaičiumi – apie 5,5 mln. – panašesnės valstybės sostinės) koncertų salėje, kurioje reziduoja Danijos nacionalinis simfoninis orchestras – 1800 vietų, abejose pagrindinėse Helsinkio koncertų salėse telpa po 1700 klausytojų.
Pateiktų pavyzdžių pakanka suvokti paprastą tiesą: Lietuvos politikai eilinį kartą lipa ant to paties gigantomanijos grėblio – arba nedaroma nieko, arba dešimtmetį renčiami Valdovų rūmai.
Jei jau projektuojamas stadionas, tai mažiausiai 30000 vietų, už šimtus milijonų, nors tokio pat dydžio stadionai Vokietijoje kažkodėl kainuoja ženkliai pigiau. Arba dešimtmečiais griūvantys ar tikslingai griaunami baseinai, arba iškart keletas vienam žemyno čempionatui skirtų sporto arenų, kurių dalis dabar nelabai bežino, ką veikti.
Arba porą dešimtmečių jokių naujų teatro-muzikos erdvių, arba koncertų salė, dydžiu lenkianti amsterdamus, londonus, niujorkus...
Vilniaus kultūrai stinga daug ko. Ji, kaip ir visos šalies kultūra, nepatyrė beveik jokių sisteminių reformų dar nuo tarybinių laikų. Naujoves atvedė nebent kultūros sektoriaus iniciatyvos, bet ne sisteminiai miesto ar šalies kultūros politikos sprendimai. Kalbant apie scenos menus ir muziką – stinga ne tik koncertų salės, bet ir dabartinėje Lietuvoje susiformavusiam teatro sektoriui tinkamo dydžio teatro erdvės, kurioje galėtų vaidinti Meno fortas, OKT/Vilniaus miesto teatras, neraudonuojant dėl techninės įrangos būtų pristatomos užsienio teatrų trupės.
Esamose erdvėse seniai nebeišsitenka šiuolaikinės operos entuziastai. Savo eilės laukia šokio sektorius, kuriam iki šiol Lietuvoje valstybė nėra skyrusi jokios savarankiškos insfrastruktūrinės erdvės, patyliukais bunda cirko bendruomenė.
Situacija primena kitus jau įvykdytus ar norėtus įvykdyti gigantomaniškus infrastruktūrinius projektus: Valdovų rūmai, kurių statyboms skirtas finansavimas iš esmės dešimtmečiui buvo nustūmęs į šoną daugumą kitų šalies kultūros objektų (mes atstatinėjome praeitį, estai tuo metų statė ateitį).
Nacionalinio stadiono (nacionalinis paminklas municipalinei-nacionalinei politkorupcijai?) muliažas jau surijo turbūt bent poros galimų kompaktiškų, bet realiai seniausiai galėjusių veikti stadionų lėšas. Na ir visuomenei brukami romantizuoti Tautos namai už jokiu būdu ne mažesnę negu 250-300 milijonų litų kainą, nors tokios sumos, jei prioritetas būtų kultūra, bet ne statybų sektoriaus ar politinio sluoksnio interesai, iš esmės pakaktų atnaujinti visą Vilniaus miestui reikalingą kultūros infrastruktūrą, įskaitant ir būtinas naujas šių laikų erdves – koncertų salę, teatro ar daugiafunkcinę scenos menų erdvę, ir t.t.
Visi gigantomaniškieji objektai turi bent porą bendrų bruožų – didžiules sąmatas, kurios sveiku protu besivadovaujančiai visuomenės daliai atrodo išpūstos, ir tai, kad tuos objektus paprastai stūmė (ar tebestumia) nedidelės, bet įtakingų politikų palaikomos visuomenininkų grupės, nors dažniausiai konkrečių sričių profesionalai pakalbinti teigia, kad tokio dydžio objektų Vilniui/Lietuvai nereikia – pakaktų net kelis kartus mažesnių ir gerokai pigesnių.
Lietuvoje kažkodėl iki šiol nelabai naudojamas politinių sprendimų metodas, kuriuo, kiek teko patirti, dažniausiai remiasi efektyviai valdomų Vakarų šalių ir miestų politikai – prieš imantis tokių stambių infrastruktūrinių statinių, paprastai išanalizuojama visuomenės ir profesinio lauko nuomonė, apsvarstomi konkrečių sferų labai konkretūs poreikiai, ištiriamas esamų ir kitose šalyse veikiančių panašių statinių kontekstas, pliusai-minusai, alternatyvos, būsimi objekto valdymo/vadybos modeliai ir tik tada imamasi veiksmų.
Pagaliau viešai nieko nekalbama apie tai, kaip būsimoji didžiausia ir naujausia koncertų salė būtų valdoma? Kaip savarankiška infrastruktūrinė muzikos organizacija Vakaruose, kurioje galbūt reziduotų ir kai kurie operatoriai (orkestrai, chorai ar pan.), bet kuri vykdytų savarankišką miestui (šaliai?) skirtą muzikos politiką? Ar ją numatoma panašiau į papročius Rusijoje iškart atiduoti kažkuriam konkrečiam operatoriui, iš kurio visi kiti jo konkurentai vėliau turėtų salę ir paslaugas joje nuomotis?
Jei pastarasis variantas – ar racionalus toks brangus sprendimas, kuris spręstų tik vieno (ir dabar turinčio namus) ar poros meno kolektyvų problemą, ir tuo būdu vėl dešimtmečiui ar ilgesniam laikui vien dėl lėšų stygiaus nustumtų daugumos kitų infrastruktūrinių Vilniaus kultūros problemų sprendimą? Keliems dar kolektyvams Vilniuje tokias savarankiškas infrastruktūras planuojame statyti? Ir kaip tokia naujoji salė derėtų su kitu beveik identišku galimu nauju statiniu netoliese – projektuojamame Lietuvos muzikos ir teatro akademijos miestelyje Olandų g. numatoma koncertų sale?
O gal, kol dar nėra panaudota visa Europos Sąjungos Lietuvai skirta infrastruktūrinė parama, laikas būtų susėsti kultūros sektoriui ir už kultūrą atsakingiems politikams bei valdininkams ir sutarti dėl vieno ar keleto kompleksiškai sostinės kultūrą modernizuosiančių sprendimų?