Visą laiką esame mokomi mąstyti individualiai ir solidarizuojantis su grupe, taip sukuriant atskirtį „mes“ ir „jie“. Suprask, „mes“ - geri, „jie“ - blogi, „mūsų“ religija, ideologija, valstybė, valdžia yra teisinga, o „jų ne“, „mes“ turime valdyti juos“. Taip sukuriamos prielaidos konfliktams tarp grupių: valstybių, religijų, ideologijų. Tarptautinių santykių mokslininkai yra linkę laikyti valstybes racionaliomis veikėjomis, kurių pagrindinis tikslas yra išlikti, kad išliktų jos kaupia galią ir siekia kontroliuoti kuo daugiau išteklių, tačiau vertinant iš globalaus lygmens, valstybių konkurencija ir galios kaupimas bei eikvojimas pasitelkiant karinius veiksmus yra visiškai neracionalūs veiksmai.

Konfliktų pasekmės – sukeliami nuostoliai – prarandamos gyvybės, sunaikinamas turtas tik mažina žmonijos kaip vieneto potencialą. Bet koks karinis konfliktas, nesvarbu ar dėl teritorijos, valdžios, ideologijos ar religijos yra visiškai neracionalus ir skirtas įtvirtinti tik tam tikros grupės ar asmens interesus ir valdžią kitų žmonių atžvilgiu, juos paverčiant sekėjais arba išnaikinant oponentus. Taigi pagrindinis tikslas yra valdžios išsaugojimas, jos įtvirtinimas ar išplėtimas. Visa tai kyla iš egocentrizmo, kuris daugiau ar mažiau yra būdingas visiems individams. Egocentrizmas neleidžia objektyviai įvertinti situacijos platesnėje ir ilgesnėje perspektyvoje, kuri atskleidžia vieną labai paprastą dalyką – žmonija visatos ir laiko kontekste yra visiškai nesvarbi, tačiau kiekvienas žmogus yra itin svarbus vienas kitam.

Egocentrizmas neleidžia objektyviai įvertinti situacijos platesnėje ir ilgesnėje perspektyvoje, kuri atskleidžia vieną labai paprastą dalyką – žmonija visatos ir laiko kontekste yra visiškai nesvarbi, tačiau kiekvienas žmogus yra itin svarbus vienas kitam.
Giedrius Česnakas
Jeigu sugebėtume į žmoniją pažvelgti iš šono, kas gi būtu matoma? Ogi, kad visi niokojantys karai, konfliktai dėl valdžios per visą istoriją apsiriboja tik viena labai nedidele planeta vienos žvaigždės – Saulės – sistemoje. Tokių žvaigždžių mūsų galaktikoje yra nuo 200 iki 400 milijardų, o tokių galaktikų yra nuo 100 iki 200 milijardų. Iš šio taško žvelgiant tikrai nebeatrodome tokie reikšmingi ir tokie dideli, tiesą sakant atrodome visiškai, niekingai nereikšmingi ir neįsivaizduojamai maži.

O kaip šlovinga ir didinga žmonijos istorija? Deja, ir laiko atžvilgiu mes esame visiškai, niekingai nesvarbūs. Jeigu visą visatos laiką nuo Didžiojo sprogimo sudėtume į vienerius žemės metus, tai Jėzus Kristus, gimęs prieš 2015 metų, būtų gimęs vos prieš keturias visatos laiko sekundes. Taigi, net ir didžiausių pasaulio tironų valdymas, ar ilgiausiai klestėjusios imperijos egzistavo apgailėtinai trumpai, tačiau jų tironų politika ir imperijų užkariavimai buvo itin skaudūs žmonėms.

Antroji teiginio dalis, kad žmonės yra itin svarbūs vieni kitiems, atrodo neturėtų kelti jokių abejonių. Čia būtina matyti plačiau nei šeimos ar bendruomenės narių svarba vienas kitam, bet individų tarpusavio svarba visos žmonijos kontekste. Žvelgiant į klimato kaitą, didėjantį užterštumą, turimus branduolinius ginklus, matome, kaip priklausome vienas nuo kito, ir vieno ar kito žmogaus poelgiai lemia visos žmonijos išlikimą ir jos gyvenimo sąlygas.

Istorija nepasibaigtų, tik gal joje imtume akcentuoti nebe tironus ir galvažudžius, bet mokslininkus, menininkus, sprendimus vedančius į išlikimą ir pažangą?
Giedrius Česnakas
Vieno valstybės lyderio sprendimas gali reikšti branduolinį karą ir sunaikinti gyvybę planetoje. Taip pat atskiri individų sprendimai gali lemti klimato kaitos sustabdymą ar milijonų gyvybių išsaugojimą. Pasaulio istorija rodo, kad yra tik vienas dėsnis: jeigu kažkas atsiranda, tai ir išnyksta. Išnyko daugelis valstybių, imperijų, atsirado ir išnyko religijos, ideologijos ir santvarkos. Šiandien esančios valstybės ir religijos taip pat pasikeis ir išnyks. Tačiau valstybės ir toliau jausis nesaugiai, nepasitikės viena kita. Galiu garantuoti, kad branduolinių ginklų, juos turinčios valstybės, neatsisakys ir nė viena valstybė iki galo nenusiginkluos.

Ar tai reiškia, kad valstybės, religijos ir ideologijos yra neracionalios? Anaiptol. Kur yra žmonių grupė, turi būti institucijos, kurios reguliuotų jų tarpusavio santykius, todėl valstybė ar valstybių konfederacija yra neišvengiama, tačiau svarbiausia, apie kokias valstybes kalbama.

Valstybės gali būti racionalios globaliu lygmeniu, jeigu jos priimtų Imanuelio Kanto „Amžinojoje taikoje“ išdėstytas raidos gaires. Akivaizdu, kad racionalumas padidėja, kai valstybės yra respublikos, kurių esminiai tikslai nėra užkariavimai, kurios linkę bendradarbiauti, palaikyti laisvą prekybą, skatinti visuomenės švietimą ir gerovę. Religija ir ideologija yra racionalios, kol jos skatina bendradarbiavimą, žmogaus laisvę, pažangą, gerovę, bet ne destrukciją ir sekėjų ar oponentų kančią.

Racionalus globalus požiūris verčia ne tik plėsti bendradarbiavimą tarp valstybių, kad žmonija išliktų, bet ir skatinti mokslo pažangą, nukreipti resursus nuo karo pramonės prie mokslo, tvarios ekonomikos plėtojimo, energetinio efektyvumo didinimo, taršos mažinimo. Stephen Hawking siūlo kad žmonija žymiai daugiau investuotų į kosmoso tyrimus ir kuo greičiau bandytų kolonizuoti kitus pasaulius, nes, jo teigimu, visus kiaušinius iki šiol laikome viename krepšyje, o jų padalinimas į du krepšius leidžia užtikrinti, kad bent kurie išliks. Žmonija yra pirmoji gyvūnų rūšis turinti instrumentus išlikti, išgyventi katastrofas, tačiau tuo pat metu ir instrumentus sunaikinti gyvybę.

Jeigu pasaulio politiniai, religiniai, verslo ir ideologiniai lyderiai daugiau įsiklausytų į astronomų, biologų, aplinkosaugininkų teiginius, jų sprendimų racionalumas, neabejotinai, išaugtų ir galbūt tuomet nebereikėtų aneksuoti Krymo ar pjauti galvų kitatikiams. Istorija nepasibaigtų, tik gal joje imtume akcentuoti nebe tironus ir galvažudžius, bet mokslininkus, menininkus, sprendimus vedančius į išlikimą ir pažangą?