Tačiau sprendžiant šias problemas Vilniaus meras Artūras Zuokas ir LLRA politikai, kuruojantys švietimą, sukėlė vilniečių tėvams ir jų vaikams tiek galvos skausmo ir streso kaip nė vienoje kitoje Lietuvos savivaldybėje. Apie tai byloja ir pastarieji įvykiai.
Prieš trejus metus Vilniaus savivaldybei perėjus prie centralizuoto elektroninio registravimo į darželius tvarkos, jau pirmieji metai parodė, kad ji yra neefektyvi, neskaidri ir jos algoritmas yra netinkamas. Tėvai, norėdami užsiimti aukštesnes pozicijas eilėje, pradėdavo nuo paskelbtos registracijos datos naktį masiškai registruotis ir elektroninė sistema dėl perkrovos “užlūždavo”.
Tas pasikartojo ir kitais metais. Jokių esminių pataisymų nebuvo imtasi. Šiais metais vėlgi buvo lipama ant to paties “grėblio”. Paskelbus registraciją, sausio 12 naktį sistema visai neatsidarė, tėvams tai sukėlė šoką. Po bemiegės nakties jie puolė aiškintis į savivaldybę.
Jiems buvo pasakyta apie įsilaužimą į sistemą ir kad tai galėjo padaryti politiniai konkurentai. Dabar registracija nevyksta, popierinių pareiškimų nepriimama, tėvai palikti nežinioje.
Tik po 10 dienų sausio 21 d. vykusiame savivaldybės Tarybos posėdyje buvo svarstomas klausimas dėl registravimo tvarkos pakeitimo. Nutarta, kad registravimo laiką turi paskelbti savivaldybės administracijos direktorius ir tai reikia padaryti ne vėliau kaip prieš septynias dienas iki numatytos registracijos datos.
Vėlgi tėvams bus neramios laukimo dienos ir naktys, kainuojančios nemažai sveikatos. Neatmestina galimybė, kad Artūras Zuokas, norėdamas išvengti naujų skandalų, tėvų pykčio, registravimo pradžią gali nukelti po savivaldybės rinkimų. Taigi tėvai vėl tampa savivaldybės neįgalumo išspręsti jiems priklausančių problemų įkaitais. Kas žino, kiek dabar tėvams bus bemiegių laukimo naktų.
Beje, savivaldybė “gesindama gaisrus”, tėvams, kurių vaikai lankys darželius, už patirtą galvos skausmą šio rugsėjo pirmąjį mėnesį žada kompensuoti vaiko ugdymui skirtą mokestį 14,48 EUR arba 50 Lt. Ši suma susidarys ne tokia ir maža – apie 100 tūkstančių eurų, kai šiuo metu savivaldybė švietimui skolinga per 49525023 eurų arba 171 mln. litų.
Pasirodo to “įsilaužimo” galima buvo išvengti, jeigu savivaldybė būtų adekvačiai įvertinusi aplinkybes ir tinkamai parengusi konkurso sąlygas elektroninės registracijos sistemai įdiegti. Deja, kaip skelbta žiniasklaidoje, konkurso sąlygos buvo taikytos vienam konkurso dalyviui.
Taip ir atsitiko. Tačiau šio laimėtojo darbo rezultatai nedžiugino: registravimo algoritmas nebuvo pritaikytas tokio intensyvumo apkrovoms, serverio pajėgumai neatitiko galimybių, saugumas dėl “įsilaužimo”, kaip teigia specialistai, buvo nepakankamas. Tikėkimės, kad teisėsaugos institucijos nustatys, kas iš tikrųjų yra kaltas, ar politiniai konkurentai, ar kinai, ar marsiečiai, o gal savivaldybės aukštesniuose aukštuose sėdintys valdininkai.
Akivaizdu, kad dabar veikianti sistema yra nelanksti, duomenys atnaujinami per lėtai, jie turėtų būti atnaujinami nuolatos, kiekvieną dieną. Sistemoje turi būti matoma, kiek vietų kokiame darželyje atsilaisvino, kiek laukia eilėje ir pan. Tėvai turi matyti ne tik savo darželio duomenis, bet ir visų kitų. Būtina keisti registravimo ir bendrą priėmimo į darželius tvarką ir patikėti ją realizuoti kvalifikuotiems specialistams.
Ar verta statyti naujus darželius
Jau 2013 m. tėvai, matydami didėjančias eiles, suorganizavo akciją “Aukle įdarbinti merą”. Meras, nenorėdamas dirbti aukle, kaip įprasta, sudarė darbo grupę ir jos vadove paskyrė LLRA atstovę, administracijos direktoriaus pavaduotoją Danutą Narbut. Darbo grupė dirbo atmestinai, siūlymus teikė Lietuvos Tėvų Forumo (LTF) pirmininkas Andrius Murauskas ir kiti grupės nariai, tačiau į jų siūlymus nebuvo atsižvelgta.
Apskritai savivaldybės administracijos komunikavimas su tėvais yra tragiškas, tėvai yra ignoruojami, negali gauti jiems rūpimos informacijos. Kaip antai, pereitais metais, kai buvo aptarinėjami priėmimo į darželius tvarkos pakeitimai, nė vienas iš tėvų nebuvo pakviestas. Čia jau savivaldybės didžiulė bėda.
Taigi vaikų patekimo į darželius problema yra aštri. Šiuo metu yra 4000 vaikų, nepatekusių į valstybinius darželius. Vilniaus miestui reikia apsispręsti: ar statyti milijonus kainuojančius naujus darželius, ar ieškoti lankstesnių, efektyvių būdų.
Diskutuojant su LTF atstovais ir kitais suinteresuotais asmenimis prieita prie išvados, jog statyti naujus darželius ekonomiškai nenaudinga, nes, pasikeitus demografinei situacijai, gyventojų migracijai, šie pastatyti monstrai gali būti nebereikalingi. Ar ne racionaliau būtų ieškoti greitesnio vaikų patekimo į darželius tvarkos, pvz., steigti mobilius šeimos darželius.
Šeima, nuosavame bute prižiūrinti savo vaikus, dar priima keletą kaimynų vaikų. Vaikai naudojasi kieme esančiomis žaidimo aikštelėmis, o savivaldybė mamai-auklei moka atlyginimą. Kita galimybė – kurti privačius bendruomenės darželius, surandant tuščias patalpas (mokyklose ar kitur), jas įrengiant pagal higieninius reikalavimus.
Tokiuose darželiuose grupės būtų nedidelės, vaikui būtų arti namai, ugdymo kokybė ir priežiūra būtų geresnė. Kita vertus, galima apsvarstyti galimybę tėvams, leidžiantiems vaikus į privačius darželius, kompensuoti dalį lėšų, tuo parodyti, kad savivaldybė supranta savo gyventojų problemas ir stengiasi jas operatyviai spręsti, sumažindama finansinę naštą šeimai.
Šis lėšų kompensavimo projektas savivaldybei kainuotų apie 5 mln. eurų. Šiam projektui įvykdyti reikia politinės valios. Būtina peržiūrėti prioritetus ir projektus, kurie neprivalomi savivaldybei, pvz., avialinijoms ar taksi „Vilnius veža“ finansuoti.
Deja, savivaldybės Taryba šiam mūsų siūlymui nepritarė ir rengiasi vėl investuoti į mūrą, betoną ir, ko gero, darželiai bus statomi taip „greitai“, kol vaikai paaugs ir tame rajone darželis nebus reikalingas, vėl tėvams vaikus reikės vežioti iš kitų tolimų rajonų.
Tokios darželių plėtros strategijos ekonominiu pagrįstumu tenka abejoti. Nesuprantama, kodėl nenorima pasinaudoti Vakarų patirtimi – vokiečių, danų ir pan.
Centralizuotas maitinimas – vaikams blogis, A. Zuokui – gėris.
Nemažai iečių laužoma dėl maitinimo vaikų darželiuose. Savivaldybės funkcija – vaikus maitinti ekologiškais, šviežiais, nustatytos kokybės standartus atitinkančiais maisto produktais.
Savivaldybė turi apsispręsti, kokį kelią pasirinkti: ar centralizuotą su vienu visų maisto rūšių tiekėju, ar praplėsti maisto tiekėjų ratą, kurie, konkuruodami tarpusavyje, teiktų maisto produktus pagal atskiras jų rūšis (mėsą, pieną, duoną ir kiti), ar iš viso patikėti vaikų maitinimą patiems darželiams, kurie organizuotų viešuosius pirkimus ir savarankiškai maitintų vaikus.
Žinant A. Zuoko nuostatas, jau iš anksto galima numatyti, kokį kelią kokybiškam vaikų maitinimui jis pasirinks.
Kaip įprasta, meras imituodamas demokratiją, sudarė darbo grupę, kurioje teko dalyvauti ir šių eilučių autoriui. Darbo grupė parengė rekomendacijas, kuriose buvo siūloma viešuosius pirkimus organizuoti skaidant maisto produktus į 28 rūšis.
Suprantama, toks darbo grupės siūlymas A. Zuokui buvo nepriimtinas ir buvo paskelbtas konkursas, kurio sąlygos, kaip ir elektroninės registravimo į darželius tvarkai nustatyti, buvo pritaikytos vienam konkurso dalyviui, t. y. ankstesniam tiekėjui, dėl kurio veiklos iš tėvų ir darželių vadovų buvo nemažai nusiskundimų: dėl sukčiavimo ir dėl maisto kokybės.
Konkurso sąlygose buvo numatyta neskaidyti konkurso į atskiras dalis, o vienam tiekėjui tiekti visų rūšių produktus. Viešųjų pirkimų tarnyba konkursą sustabdė ir pareikalavo koreguoti konkurso sąlygas skaidant jį į dalis. Savivaldybė pateikė pakeitimus, pasiūlydama skaidyti konkursą ne į 28 dalis, o į 5 dalis.
Nuo 2014 m. balandžio mėn. konkursas buvo sustabdytas, dabar paskelbtas naujas konkursas, kuriame numatyta skaidyti konkursą į penkias dalis. Akivaizdu, kad A. Zuokas visaip stengiasi nepaleisti monopolininko iš savo rankų, o monopolininkas jo. Nenorima pasinaudoti kitų gera patirtimi, pvz., Kaune, atsisakoma centralizuotų tiekėjų, patys darželių vadovai imasi organizuoti vaikų maitinimą. Suprantama, kad jiems padaugėja rūpesčių, padidėja darbų apimtys ir atsakomybė, susiduriama su sunkumais organizuojant viešuosius pirkimus.
Čia darželiams turėtų ateiti į pagalbą savivaldybės administracija, viešųjų pirkimų specialistai. Kaune tai jau daroma. Vilniuje taip pat jau penki darželiai patys organizuoja viešuosius pirkimus ir vaikų maitinimą.
Anot „Žilvinėlio“ darželio vedėjos Janinos Gaučienės, vienu metu sudaromos neilgalaikės sutartys su skirtingais tiekėjais ir stebima tiekiamų produktų kokybė ir asortimentas. Kol kas nusiskundimų nėra, viskas vyksta gana sklandžiai.
Įmonės suinteresuotos, kad nebūtų nusiskundimų ir sutartys būtų pratęsiamos. Pažymėtina, kad produktų kaina dėl transportavimo išlaidų nepasikeitė. Pereiti prie decentralizuoto valdymo modelio turės ir kiti Vilniaus miesto darželiai. Tai reikėtų daryti vardan vaikų gerovės.
Dar norėtųsi atkreipti dėmesį į vieną problemą, su kuria susiduria darželiai – tai tėvų mokestis. Tėvai ugdymo reikmėms kas mėnesį moka 15 eurų. Tie pinigai įnešami į savivaldybės kasą, bet neretai jie negrįžtą į darželį, t. y., paprastai kalbant, tėvų pinigai yra „nusavinami“ ir panaudojami kitoms reikmėms, gal avialinijos dotacijoms ar gatvių remontams. Kaip kitaip galima pavadinti tokį Vilniaus mero ir jo komandos elgesį, jei ne amoraliu ir cinišku.
Ugdymo kokybė tik popieriuje
Laikotarpis iki mokyklos vaikui yra labai svarbus. Šiuo laikotarpiu išugdoma tai, kas svarbu ateityje formuojantis asmenybei. Psichologų nuomone, šiandien vaikams trūksta savarankiškumo, sugebėjimo rasti sau įdomų užsiėmimą, smalsumo, kūrybiškumo, dažnas nesugeba rasti sau įdomaus užsiėmimo.
Ar galima kokybiškai ugdyti vaikus, kai trūksta patalpų, lėšų, auklėtojų. Vaikai maitinami neaiškios kokybės maistu ir pan. Vaikui ugdyti turi būti sudarytos jų poreikius atitinkančios sąlygos. Deja, Vilniaus valdžia tokių sąlygų sudaryti nesistengia.
Tėvų lėšos, kaip jau buvo minėta, skirtos ugdymo reikmėms, naudojamos atlyginimams, šiukšlių išvežimui, sąskaitoms už vandenį ir komunalines paslaugas apmokėti, nors pagal savivaldybės Tarybos sprendimus turi būti naudojami ugdymo reikmėms. Skolos švietimui katastrofiškai didėja: 2013 m. jos siekė 110 mln. Lt., o 2015 m. – jau 171 mln. Lt.
Vaikų grupės darželiuose perpildytos, 3–7 metų vaikų grupėse pagal higienos normas turi būti ne daugiau 20, o realiai jose yra iki 23-25 vaikų. Patalpos, skirtos sportavimui, naudojamos kitoms reikmėms, vaikų miegui, vaikams nėra sąlygų sportuoti. Auklėtojos nenori vesti vaikų į lauką dėl per didelio vaikų skaičiaus grupėse. Anot jų, sudėtinga vienai auklėtojai tiek vaikų išvesti į lauką.
Pavyzdžiui, Suomijoje su 20 vaikų grupėse dirba keturios auklėtojos. Todėl pas mus dėl per didelio krūvio auklėtojos išeina iš darbo. Šią problemą būtina spręsti, būtina didinti auklių skaičių darželiuose arba ieškoti kitų būdų. Pavyzdžiui, vienas iš jų – glaudžiau bendradarbiauti su aukštosiomis mokyklomis ir kviesti studentus atlikti praktiką arba savanoriauti. Čia iniciatyvą turėtų parodyti patys darželiai.
Apibendrinant galime drąsiai teigti, kad A. Zuoko vadovaujama dauguma ikimokyklinio ugdymo reikalus Lietuvoje tvarkė blogiausiai. Visos vaikų sprendžiamos problemos – nuo registravimo į darželius tvarkos iki vaikų maitinimo – buvo lydimos skandalų, neskaidrumo, nesąžiningumo, nekompetentingumo, didžiulio galvos skausmo tėvams.
Nenusimato, kad situacija keistųsi iš esmės, vaikų gerovė būtų kuriama ne popieriuje, o tikrovėje, deja taip nėra. Dabar mero A. Zuoko vadovaujama dauguma kuria vaikams negerovę.
Taigi kyla klausimas, ar vėl vilniečiai norėtų mero kėdėje matyti A. Zuoką, kuris taip nejautriai ir aplaidžiai sprendžia vilniečių vaikų ugdymo problemas.