Su sveika nuovoka nesipykstančiam žmogui, tokie Rusijos veiksmai turi kelti nerimą ir norą gintis nuo tokio „dialogo“. O kai užpultasis per silpnas gintis vienas, jam į pagalbą turėtų ateiti tie, kas skelbiasi esą jo draugai.

Tai lemia, jog mums dažnai pagrįstai atrodo keista ir pernelyg silpna ES reakcija į Rusijos agresiją Ukrainoje. Tačiau vargu, ar suvokiame visas to gilumines priežastis.

Svarstant sankcijų Rusijai klausimus, vienu esminių motyvų dažniausiai tampa iš esmės teisingi žodžiai, jog reikia ginti vakarietiškas vertybes. Su tuo lyg ir visi sutinka, bet vargu ar kas galėtų aiškiai dabar pasakyti, kokios tos vertybės yra.

ES be ekonominių ir finansinių rinkos principų iš esmės buvo kurta grindžiant ją nedviprasmišku krikščionišku supratimu apie žmogišką orumą, asmeninę atsakomybę, pagarbą gyvybei bei tautinių kultūrų įvairovei.

Tokie vienijimosi pamatai davė puikių rezultatų: Europa greitai atsigavo po dviejų pasaulinių karų, jos gyventojų skaičius augo, santykinai stipriose ir gausiose šeimose gimė nemažai vaikų, kurie tapo kvalifikuota darbo jėga. Dėl to augo ekonomika ir buvo galima kurti dosnią socialinės paramos sistemą bei kitus klestinčioms valstybėms būdingus mechanizmus.

Deja, iš pažiūros skirtingos, tačiau savo požiūriu į žmogų ir neapykanta tradicijai labai artimos viena kitai socialistinė ir liberali ideologijos pamažu pradėjo „plauti“ pagrindinius ES palaikančius principus.

Gėriu tapo šeimos ardymas, bet ne jos stipinimas, su panieka ir gailesčiu žiūrima į moteris, pašventusias savo gyvenimą šeimai, siekiama suvienodinti vyro ir moters lytis ir apskritai paneigti prigimtinio lyčių skirtingumo svarbą.

Vertybiniai pokyčiai yra ne vien „moralizuotojų“ reikalas, nes jie turėjo ir turi vis gilėjančias pasekmes ekonominiam europiečių gyvenimui, pirmiausia – demografijai.

Kultūrinėje aplinkoje, kur naujųjų „intelektualų“ nuomone, būti daugiavaike mama yra kone gėdingo ir ambicijų neturinčio žmogaus požymis, šeimos silpsta, vaikų mažėja, nėra kam dirbti ir nesprendžiant šios pamatinės problemos, euras vargu ar gali ką nors išgelbėti.

Daug anksčiau nei Lietuva tą patyrusios Vakarų Europos šalys šią problemą laikinai išsprendė įsileisdamos milijonus pigiai dirbančių imigrantų iš trečiojo pasaulio, tačiau iš dalies raško šios politikos vaisius – teroro išpuolius visoje Prancūzijoje, Šariato teisės reikalavimus Anglijoje ir nebeapsikentusių vokiečių mitingus prieš Vokietijos islamizaciją.

Tačiau net ir uždarę sienas musulmonams, kairiųjų ideologiniais miražais ir begalinės laisvės idealu patikėję europiečiai neišspręs esminės krikščioniškų vertybių atsisakymo galiausiai sukeltos problemos – senėjimo ir nykimo, poroms gimdant po mažiau nei du vaikus giminei pratęsti.

Iš krikščioniško orumo supratimo atsiradę prasmingi visų žmonių teisių principai pamažu keičiami vienos seksualinės orientacijos atstovų grupelės teisių išskirtiniu gynimu, pagarbos gyvybei principu panaikinta mirties bausmė nusikaltėliams „modifikuota“ ne tik leidžiant, bet ir skatinant žudyti dar niekuo nenusikaltusią pradėtą gyvybę ar subtiliai kviečiant nebebūti „našta“ ir pasirinkti eutanaziją senatvės sulaukusius žmones. Visų įmanomų rūšių mažumų suradimas ir išlaisvinimas iš tariamos priespaudos tapo naujųjų europiečių veiklos programa, o pagarba gyvybei virto savo karikatūra.

Tokiame fone V. Putino palaikomų separatistų žudynės Ukrainoje kai kam iš tiesų gali atrodyti „visai pateisinamos“. Perdėtai ir iškreiptai sureikšmintos žmogaus teisės, atsisakant pareigų bendruomenei ir šeima, apskritai neskatina ką nors ginti ir saugoti. Liberalios ir kairiosios vertybės skatina individą galvoti apie save ir rūpintis pirmiausiai savimi, kas labai sunkiai suderinama su nuolat linksniuojamu, tačiau beveik nematomu europietiško solidarumo jausmu.

Žmonių atstovavimo per demokratiškai išrinktą valdžią vertybės pamažu pakeičiamos įvairių niekieno nerinktų teismų „išmastymais“, kuriuos padiktuoja „Konstitucijos dvasios“ ir kuriuos visi privalo įgyvendinti tarsi tai būtų demokratiškai rinktos valdžios sprendimai.

Iš teisinės sistemos apskritai išmetamas žmonių supratimas apie tai, kas yra gera, o kas bloga, pakeičiant jį principu, jog gėriu taps bet kas, ką įrašysime įstatymuose. Iš pagarbos kitų kultūrai kuriame pasityčiojimų iš kitų žmonių tikėjimo ir pažiūrų sistemą. Šiame fone net bandymai kalbėti apie pagarbą tautiniai kultūrai tampa nelabai prasmingi.

Nors visada galima tęsti, šių pavyzdžių gana, kad suprastume, jog raginimai ginti vakarietiškas vertybes dažnam eiliniam europiečiui, o ir ne vienam šiuos procesus iš šalies stebinčiam lietuviui, vis dažniau skamba keistai. Jie vis labiau nesupranta, ką ir kodėl reikia ginti.

Dar suvokiama būtinybė ginti savo socialinę ekonominę gerovę, paskutinį sotaus europiečio širdžiai brangų bastioną, bet tada ekonominės sankcijos Rusijai tampa visai nepatrauklios. „Nukentės biznis“ – diktuoja rinkos logika, o patriotizmas ir solidarumas lieka antrajame plane.

Todėl vargu ar mus galėtų stebinti ES „skystumas“ ginant Vakarus nuo agresoriaus. Ne ką geriau yra ir bus, kai reikės savo vertybes apginti nuo islamo radikalų. Iš esmės vienintelis tikras būdas atsispirti blogiui yra grįžti prie ES sukūrusių principų, o mums išsaugoti savąjį istorinius išbandymus išlaikiusį supratimą apie tai, kas gera ir bloga.

Tik tada daugelio žmonių nebereikės įtikinėti ir moralizuoti, kartojant apie būtinybę ginti savo valstybę ir Europą. Žmonės gali aukotis gindami ne postmodernias kairiųjų abstrakcijas, o savo šeimą, tikėjimą ir autentišką gyvenimo būdą – tai, kas apčiuopiama ir brangu, nors ir bandoma suniekinti.