M. Andrijevskis. Kada kils Maidanas Lietuvos sveikatos sistemoje?

Ir graudu, ir juokinga klausytis tokių pamąstymų, kuriais pasidalino ministrė. Apmaudu, kad jau daugiau nei 20 metų prabėgo nuo Nepriklausomybės atgavimo, o SAM vis dar vadovaujasi mitais, organizuodama paslaugų teikimą.

Pirmas mitas: vaikų psichiatrai turėtų uždirbti daugiau nei suaugusiųjų. Šis teiginys primena frazę iš „Batuoto katino“ filmuko, kuomet personažas dalino tėvo palikimo auksinius „Danieliui, Danieliui, Lemonui...“. Vieša paslaptis, kad Lietuvoje gydytojo alga yra pati neskaidriausia dalis darbo sutartyje. Iki šiol darbo skelbimuose neįmanoma rasti, kiek, kur ir už kokią specialybę yra mokama. Algos varijuoja ne tik priklausomai nuo didžiųjų ligoninių, vietovių, specialybių, bet skiriasi ir toje pačioje įstaigoje. Spėkit, kiek už vieną radiologą „duoda“ šeimos gydytojų?

SAM mažai prisidėjusi prie tokios sistemos tęstinumo, tai daugiau dėl Lietuvos gydytojų sąjungos impotencijos gydytojai neturi nacionalinio susitarimo ir toliau veši neofeodalinė ar kvaziliberali atlyginimų formavimo tradicija. Priešinga sistema būtų meritokratinė , t.y. kuomet atlyginimas priklausytų labiau nuo nuopelnu. Valstybinėje medicinoje yra tik du kriterijai, kurie sąžiningai atskiria profesines grupes – tai kompetencija ir patirtis. Visi kiti išvedžiojimai yra tuščiažodžiavimas ir muilo burbulų pūtimas. Nebent būtų nacionalinis sutarimas. Tarkim, jei trūksta gydytojų už Vilniaus ir Kauno ribų, tai jų algos didinamos 20-25 proc. artimiausiems 10-15 metų.

Tad šitie išvedžiojimai apie algų dydžius, kai pajamų šaltinis yra vienas ir tas pats biudžetas, man panašūs į sovietinį atavizmą dalinti pieną už kenksmingas darbo sąlygas. Tokiu būdu vėl tik padidėtų nelygybė ir taip jau klaikiai išbalansuotoje sistemoje. Apie administracijos algas – atskira tema. Gera naujiena, kad net Lietuvoje galima sustyguoti sistemą taip, kad uždarbis atitiktų kompetenciją, pvz.: teisėjai. Ir pajamų šaltinis tas pats, ir atsakomybė didelė, ir skaidrumas palyginti 10 kartų didesnis nei medicinoje.

Keliolika metų pirmaujame ne tik pagal savižudybių skaičių, bet ir pagal į stalčių atgulusių strategiškų dokumentų skaičių. Kartu su Portugalija pirmaujame ES pagal išrašomų antidepresantų kiekį.

Martynas Andrijevskis

Antras mitas: trūksta vaikų psichiatrų. Čia suplakami į vieną katilą du skirtingi dalykai: paslaugų ir gydytojų poreikis. Tarsi vaikų psichiatrai būtų vieninteliai pajėgūs dirbti su vaikais. Pagal šiuolaikinius psichikos sveikatos organizavimo principus, RCPSYCH rekomenduoja turėti po 1,6 vaikų psichiatro 100 000 D. Britanijos gyventojų. Vaikų psichiatrija yra puiki sritis, kur galima pamatyti, kaip veikia bendruomeninės psichinės sveikatos paslaugos. Esminis principas – vienas lauke – ne karys ir paslaugas teikia komanda. Įsivaizduokit, picą padalinate į aštuonias dalis ir tik vieną etatą atiduodate vaikų psichiatrui, o likusius užpildo slaugytojos, psichologai ir pagalbiniai darbuotojai. Tokiu būdu iškarto nušaunami keli zuikiai: pirma, galima aptarnauti daugiau šeimų; antra, vyksta adekvatus ir savalaikis darbo pasidalinimas; trečia, gydytojas neapkraunamas jo kompetencijai per menkais iššūkiais, t.y. nešaudoma į musę iš patrankos ir ketvirta, tokiomis sąlygomis yra sąžininga mokėti daugiau vaikų psichiatrui už jo kompetenciją, klinikinę lyderystę ir kitas savybes, dėl kurių jis buvo pasamdytas.

Kuomet trūksta tokių brandžių komandų, bet ieškoma vaikų psichiatrų visoms paslaugoms, pradedant nuo elementariausių „vaikas nenori eiti į mokyklą“ iki sudėtingiausių, kuomet įsitraukia ir socialinės tarnybos ar teismai, tada neišvengiamai nelieka erdvės specializacijai ir gydytojai, kaip šamanai, daro viską. Jei ministrė klausia, kiek tokių šamanų reikia Lietuvai, tai čia palieku erdvės jūsų fantazijai. Jei domina šiuolaikinė ir įrodymais pagrįsta medicina, tai 40-50 aukštos kvalifikacijos vaikų psichiatrų, dirbančių efektyviose komandose, visiškai pakaktų. Jei atrastume naftos, tai gal ir galima būtų ir padvigubinti šį skaičių.

Kada įvyks mini-Maidanas Lietuvos psichikos sveikatoje, nežinau. Jei žinočiau ar bent matyčiau šviesą tunelio gale, tai greičiausiai ir nebūčiau išvykęs. Pastebiu tik, kad galime pirmauti keliolika metų ne tik pagal savižudybių skaičių, bet ir pagal į stalčių atgulusių strategiškų dokumentų skaičių. Štai dar 2007 metais buvo patvirtinta Psichinės sveikatos strategija, o šiandien psichologinės paslaugos tesudaro mažiau nei 1 proc. skiriamų lėšų. Užtat kartu su Portugalija pirmaujame ES pagal išrašomų antidepresantų kiekį.

Dar buvęs ministras Vytenis Povilas Andriukaitis spėjo pasirašyti naują paslaugų formavimo tvarką, spėkit, kuriame stalčiuje ji dabar guli ir kas rūpinasi jos įgyvendinimu?.. Prabudimas niekad nebūna lengvas, visuomet reikalauja ir pastangų, ir susitelkimo, ir susikalbėjimo, ir paprastai tėra tik pirmas žingsnis link tvarios, efektyvios ir besivystančios psichikos sveikatos paslaugų teikimo sistemos.