Kalbama apie galimai paslėptą/nepažymėtą politinę reklamą, kai Druskininkų savivaldybės valdžia, dar gerokai prieš prasidedant rinkimų kampanijai sugalvojo išleisti už mokesčių mokėtojų pinigus periodinį, propagandinį leidinį, 10 tūkst. egz. tiražu kas savaitę, su TV programa, nemokamais skelbimais ir, žinoma, dideliu kiekiu savireklamos apie nuveiktus ir būsimus darbus, gausiomis valdžios veidų iliustracijomis, niekinant oponentus, klijuojant jiems įvairias etiketes, nevengiant patyčių.
Pats spalvotas, propagandinis leidinys „Mano Druskininkai“ rinkėjams pateikiamas nemokamai, finansuojamas savivaldybės įmonės ir Švietimo centro lėšomis, pristatomas rinkėjams į namus, dalinamas prekybos centruose bei viešajame transporte.
Pati susidariusi situacija Druskininkų savivaldybėje verta atskiro mokslinio darbo, kaip demokratine save vadinančioje valstybėje susiformuoja ypatingas darinys – savivaldybė, jau pakrikštyta separatistine respublika, kunigaikštyste, kurioje LR įstatymai galioja tiek, kiek jie naudingi tą respubliką įsisavinusiems separatistams.
Kad būtų aiškiau, reiktų papasakoti scenarijų. VRK privalo atlikti savo pareigą - ištirti ir įvertinti skundus, įspėti arba bausti, kad nei vienoje iš valstybės savivaldybių nebūtų LR Politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymo pažeidimų. Nors įstatymo pažeidimai ir akivaizdūs, kuriuos nustato žiniasklaidą kontroliuojanti institucija (Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba), patvirtina Vilniaus Apygardos administracinis teismas, tačiau VRK nieko neteisėto nepatvirtina, tačiau procesą užkuria, nes to reikalauja teisės aktai.
Sudaroma VRK darbo grupė, kuri du mėnesius atlieka skundų tyrimą bei pateiktoje išvadoje nustato politinės reklamos požymius. Tačiau komisijos pirmininkas, lyg patyręs režisierius, procesą, tarytum spektaklį surežisuoja taip, kad paskelbta posėdžio darbotvarkė pakeičiama, nuvarginami proceso dalyviai, galiausia priimamas iš anksto nuspėjamas sprendimas, kodiniu pavadinimu „vsio zakonna“. Vienintelis sudarytos darbo grupės narys Justinas Žilinskas pareiškia atskirą poziciją, kad visas Druskininkų valdžios propagandinis leidinys traktuotinas kaip politinė reklama.
Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba, tyrusi susidariusią situaciją Druskininkuose, dar 2013 m. pabaigoje kreipėsi į VRK su užklausimu, o tuomet komisija įžvelgė politinės reklamos požymius. Vilniaus Apygardos administracinis teismas pasisakė dar griežčiau, kad Druskininkų valdžios propagandinis leidinys naudojamas tenkinti grupinius, politinius interesus. Tačiau, VRK, turinti užtikrinti, kad rinkimai būtų skaidrūs ir sąžiningi, dabar jau jokių pažeidimų nenustato ir atveria kelią visoms Lietuvos savivaldybių valdžioms, pasinaudojant administraciniais resursais, savo periodiniuose leidiniuose reklamuotis, sąvoką pakeičiant į „informuoti“ rinkėjus apie kasdienius darbus, idėjas, planus, nevengiant patyčių iš oponentų.
Posėdyje, lyg spektaklyje pavaidinimu „Proceso žudikas“, kuriam vadovauja ilgametis, niekaip nepakeičiamas pirmininkas, lyg režisierius, Z. Vaigauskas, dalyvauti beprasmiška, kuomet išankstinio nusistatymo net nebandoma paslėpti. Priešingai, pirmininkas auklėja proceso dalyvius, ragina pasinaudoti galimai neteisėtai leidžiamu savivaldybės valdžios periodiniu leidiniu perkant politinės reklamos plotą jame, lyg koks muitinės viršininkas siūlytų nusipirkti kontrabandinių cigarečių.