Atsakant į pirmą klausimą reikia išvardinti tas asmenines savybes, kurios būdingos kiekvienam diktatoriui. Kandidatui būtinos savybės yra tokios: 1. Jis niekada neklysta, klaidas daro tik jo pavaldiniai. 2. Jo žodis tolygus įstatymui. 3. Diktatoriui veikiantieji įstatymai neprivalomi. 4. Jis visada nurodo kelią, kuriuo turi eiti valstybė ar jos atskiros institucijos. 5. Jo veiksmų kritika netoleruotina.
Gerbiamieji šio straipsnio skaitytojai nesunkiai suvoks, kad aukščiau išvardintas asmenines savybes turi iš mums žinomųšios kartos politikų tik vienas asmuo. Tai JE Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Paremsiu šį teiginį konkrečiais argumentais.
1. Kad ji niekados neklysta- tai žodžiai iš jos pačios lūpų
2. Ji nurodo net jai nepavaldžioms valstybės institucijoms ką jos privalo daryti ir ko ne. Naujausias pavyzdys- nurodymai Aukščiausiajam Teismui kaip teismai turėtų spręsti bylas. Ar galite įsivaizduoti, kad nemažiau už D. Grybauskaitę stipri asmenybė A. Merkel duotų nurodymus Vokietijos teismams?
3. Nors ir žinodama, kad teismų sistema yra atskira ir nepavaldi nei Prezidentei, nei Seimui valdžia, prezidentė melo detektoriaus parodymams, o ne teismų sprendimams teikia preferenciją. Tuo ji parodo, kad teismų sprendimai yra niekiniai, jei jie ne tokie, kokių ji pati norėtų. Čia verta prisiminti ir Garliavos istoriją, kada Dalia Grybauskaitė pavadino nevykdomą teismo sprendimą vykdomu.
Čia verta prisiminti ir prezidentūros patarėjos D. Ulbinaitės istoriją, kada ji, dar neįsiteisėjus teismo sprendimui, buvo grąžinta į darbą prezidentūroje. Tuo veiksmu prezidentė parodė kaltinimą palaikiusiam prokurorui, kad neverta skųsti pirmos instancijos teismo sprendimo aukštesniam teismui. Bet turiu viltį, kad prokuroras elgsis kaip nepriklausomas prokuroras ir savo sprendimą priims vadovaudamasis tik įstatymais ir savo protu.
4. Ji nuolat nurodo, ką turi daryti valstybė, vyriausybė, teismai. Mes jau girdėjome, kad Lietuvą valdo oligarchai ir nusikaltėliai. Kadangi Lietuvą valdo Prezidentė, Seimas ir Vyriausybė, tai ir liko neaišku, kurią iš šių institucijų užvaldė nusikaltėliai. Mes girdime, kad reikia kovoti su korupcija, kad reikia susirūpinti sveikatos apsauga ir tt ir tt.. Bet tai juk vyriausybės funkcijos. Bet vyriausybę ji laiko nesugebančia nieko pozityvaus padaryti, todėl ji pati ir ėmėsi vyriausybės premjero vaidmens. O tikrasis premjeras visiškai užmiršo, kas tai per daiktas yra vadovo ir žmogaus orumas ir tik pritariančiai linksi galva net tada, kad prezidentė atvirai niekina visą jo vyriuasybę kartu su jos premjeru.
Aš jau nebekalbu apie užsienio politiką, griausmingus pareiškimus, po kurių nesekė jokie natūraliai logiški veiksmai. Sunku kalbėti apie politiką, kurios nėra. Galėtų prezidentė pasitarti su už sienos sėdinčiu užsienio politikos asu Valdu Adamkumi, bet viską geriausiai išmanančiai ir klaidų nedarančiai prezidentei jokie patarimai nereikalingi. Galėtų prezidentė bent iš padorumo bei iš pagarbos eksprezidentui pakviesti jį kavos puodeliui. Bet per šešerius metus neatsirado nei pagarbos nei elementaraus padorumo. Ir negalėjo atsirasti, nes tai vidinės kultūros komponentės.
5. Joks diktatorius nemėgsta jo veiksmų kritikos. Ir ne tik nemėgsta, bet ir stengiasi kritikuojantį asmenį užčiaupti. Anais laikais tam buvo Gulagas, dabar tenka ieškoti ekonominių ar politinių priemonių. Kol kas.
Iš to, kas pasakyta, galima drąsiai tvirtinti, kad turime asmenį, kuris jau užsikrovė ant savo pečių sunkią diktatoriaus naštą. Bet ar to nori visuomenė? Nelaukdamas jokių sociologinių tyrimų, drįstu tvirtinti, kad didelė visuomenės dalis tiesiog išsiilgusi stiprios rankos, kuria ir pasižymi Dalia Grybauskaitė. Nes visuomenei jau atsibodo politikų melas, kada net nemėginama vykdyti duotų prieš rinkimus pažadų.
Klasikiniu pavyzdžiu čia galėtų būti socialdemokratų priesaikos atėjus į valdžią nedelsiant įvesti pajamų progresinių mokesčių tarifus. Atsibodo ir papiktino selektyvūs teisėsaugos veiksmai, kada griežtai baudžiamas kelis šimtus pavogęs pilietis - ir nei plaukas nuo galvos nenukrenta tam, kuris pagrobė iš valstybės, taigi iš mūsų visų, kokius 400 mln. Lt. Atsibodo ir tie Seimo sprendimai, kurie tik pablogina eilinių piliečių gyvenimą arba tie, kurie pavirsta tik informaciniu triukšmu.
Jei taip tęsis ir toliau, tai stiprios rankos ilgesys tik stiprės.
Todėl atsakymas į antraštės klausimą ar jau pribrendome diktatūrai yra akivaizdus. Ne tik pribrendome, bet ją de facto jau turime. Bet tai nestabili diktatūra, kuri gali baigtis, jei Seimas nustos būti Prezidentės valios vykdytoju ir prisimins, jog tik jis yra aukščiausioji Lietuovos valdžia . Diktatūrai ateis galas, jei Lietuvos vyriausybei vadovaus ne Prezidentė, kaip yra dabar, o ministras pirmininkas.
Kad dabartinė diktatūra de facto taptų stabilia diktatūra de jure, reikia pakoreguoti mūsų Konstituciją. O tam reikalingas referendumas. Jį skelbti gali pats Seimas savo iniciatyva arba piliečiams surinkus 300 tūkstančių parašų. Manyčiau, kad pats Seimas nenorės atsisakyti vadovaujančio vaidmens galimybės, todėl de jure diktatūros perspektyva yra pačių piliečių rankose. Šiandieną mūsų piliečiai dar nekalba apie tai. O rytoj?
Rytojus priklausys nuo mūsų Seimo ir Vyriausybės veiksmų. Jei Seimas ir Vyriausybė ir toliau bus tik prezidentūros padaliniai, tada diktatūros de jure ateitis bus tik pačios prezidentės rankose