G. Mažeikis. Gulagas mumyse: šunžmonių ugdymas ir jų priežiūra

Leviatanas, biblijinė niekšybės gyvatė, tikrovėje pasirodo kaip visuotinis, iracionalus valdžios autoritetas ir jo galia. Pažeisdamas visuomenės laisvą ir savikritišką bendravimą ir pilietinę moralę Leviatanas dauginasi ir keičia pilietinei visuomenei tarnaujančias institucijas, paverčia jas galios aparato dalimi.

Jis transformuoja politines partijas į aparato ir valdžios grupes, kuriančias tarnystės ir privilegijų santykius, ir viešai rodosi demokratijos, humanizmo, moralės ir tikėjimo pavidalais. Du filmai T. Abuladzes „Atgaila“ (1984) ir A. Zviagincevo „Leviatanas“ (2014) nubrėžia aparatčikų savivalės gimimą, savęs atpažinimą, prisitaikymą ir regeneraciją rinkos ir rinkimų sąlygoms. Abu filmai didžiaisiais palyginimais, kino parabolėmis, apmąstė visuomenės dvasios įvykius, kurie turi reikšmę ir mums. Jų ir kitų menininkų ir tyrinėtojų dėka apčiuopiame, kaip sovietinis, nomenklatūrinis Leviatanas formavosi Gulago ir pogulaginiu laikotarpiu. Vis dėlto pogulaginis žmogus su Gulago deformuota siela ir pusiau mafijinis aparatčikas, klaninis nomeklatūrščikas nėra vienas ir tas pat, tačiau abipusiai susiję. Taigi, atsakau į Rasos Baločkaitės klausimą: Kiek tavyje gulago?

Perestroikos šauklys „Atgaila“, kaip ir daugelio kitų menininkų kūriniai, švytėjo atsisveikinimo su stalinizmu ir nomenklatūrine sistema viltimi. Priminsiu, Abuladzės filmas vaizduoja du laikotarpius: pirmasis yra stalinistinio tremčių ir atviro priešų identifikavimo, jų ciniško ar net meniško persekiojimo. O antras – nomenklatūros, kuri savo tikslais naudojasi valdžia: hierarchija, milicija, prokuratūra ir teismais, įvairiausiomis inspekcijomis ir tuo pačiu draudžia Gulago ir stalinizmo apmąstymą ir pasmerkimą.

„Atgaila“ įkvėpė daugelį Perestroikos idealų ir liudijo, kad diktatorius yra gyvas ir nužmoginimo politika vis dar veikli, jei tik nėra „iškastas“ ir išmestas diktatūros lavonas. Iš viešos prievartos diktatūra virto vidinėmis nomenklatūros ir kitų galią turinčių sąaugomis, suinteresuotomis Gulago mumyse – sistemos baimės – buvimu. Apie Gulago mumyse galimybę kalbėjo A. Solženicynas, V. Šalamovas ir daugelis „nepalūžusiųjų“, apmasčiusių sovietinę masinės prievartos sistemą. Gulago metafora skiriasi nuo tremties ir genocido vardų, kurie, nors ir žymi tragišką tautų ir asmenų lemtį, sovietinį terorą, vis dėlto nutyli apie Gulago sistemos įsišaknijimą sielose, taip pat ir tremtinių. Genocidą ir tremtis tyrinėjantys autoriai, jų skelbiami gausūs atsiminimai aiškiai supriešina persekiojimo mašiną ir persekiojamus, ir palieka bado ir šalčio iškankintiems asmenims atgimimo, prisikėlimo, Dievo galimybę, panašiai kaip tai daro ir Abuladzė savo kūryboje. O įsišaknijanti ir sielas keičianti Gulago metafora šią viltį atšaukia ir apklausia tremtus, persekiotus ir mindžiotus žmones apie jų baimę valdžios sistemai.

Abuladzės filme vaizduojamas susipriešinimas tarp bažnyčios dvasios ir šėtono pagundų, tarp laisvo piliečio ir nomenklatūrinės valdžios sistemos. Laisvi buvo tremiami, paskui tildomi, o stalinizmą naujai maskavo partijos aparatčikai. Gulago tyrinėtojų požiūriu, ši schema yra gerokai supaprastinta. Solženicynas, Šalamovas atkreipia dėmesį į Gulago nužmoginimo ratus: dėl ilgalaikio bado, šalčio, nemigos, nuolatinių mušimų, teroro ir alinančio vergiško darbo. Tai ilgainiui pavertė daugumą Gulago žmonių baikščiomis, paklusniomis ir amoraliomis būtybėmis, pasirengusiomis už galimybę išlikti išsižadėti bet ko, išduoti ar parduoti artimą, prisipažinti bet kuo ar padaryti bet ką. 

Tačiau nužmoginimas, visiška asmens dehumanizacija buvo ne vienintelis Gulago sistemos bruožas. Kitas – prižiūrėtojo-kalinio ratai. Kitaip nei tradiciniuose kalėjimuose, kitaip nei vergovės ar baudžiavos sistemose, kitaip nei Sovietinėje kariuomenėje su jos diedovščina, Gulago sistemos atveju bet kuris sistemos prižiūrėtojas, įskaitant Komunistų partijos Centro Komiteto narius, galėjo būti bet kada pasodintas, nukankintas, ištremtas, sunaikintas. Ir priešingai, kai kurie sistemai ištikimi ir reikalingi kaliniai galėjo tapti prižiūrėtojais, lagerio viršininkais ar net būti pakviestais tarnauti partijai. Ši prižiūrėtojo-nuteistojo abipusė apverčiamybė užtikrino partinių darbuotojų baimę ir besąlygišką telefoninių įsakymų vykdymą, amoraliai aršią kovą už valdžią ir galią ir pasirengimą išduoti savo artimą. 

Vėliau, 1990-200 metų Rusijos nusikalstamos grupuotės suaugo su naująją nomenklatūra, saugumu ir galiausiai su Vieningos Rusijos partija. Bet ir dabar kiekvienam valdžios klano ar hierarchijos atstovui žinoma, kalėjimo gultai jiems yra perengti. Gulagas mumyse yra nuolatinis, milžiniškas valdžios ir galios bijojimas ir troškimas vienu metu. Gulagą savyje nešiojantys asmenys nesiskaito su jokia morale, bet kartu ir neturi jokios politinės ar makiaveliškos, diplomatinės išminties, o tik aklą nužmoginimo strategiją, šunžmonių ugdymą ir jų priežiūrą.

Zviagincevo filmas Gulago temos neanalizuoja ir rusiško Leviatano kilmės neaptaria. Filmas yra veikiau fenomenologinis ir aiškina Leviatano veiksmą mumyse. Zviagincevas supriešina paprastą, rusišką, daug geriantį ir sėkmingos šeimos neturintį auto šaltkalvį ir vieno šiaurinio mietelio merą. Korumpuotas, su policija, prokuratūra ir kalėjimu, su nusikalstamomis grupuotėmis ir Bažnyčia suaugęs meras yra tipiškas naujosios Rusijos sistemos atstovas: griežtais hierarchiniais saitais suaugęs su Maskva, besąlygiškai vykdantis jos reikalavimus, užtai turintis leidimą būti godžiu savo reikaluose ir naudoti galią Maskvos ir savo režimui tenkinti. Tačiau man įdomesni yra autošaltkalvio draugai ir artimieji, kurie, pajutę mero ir Maskvos valdžią („visa valdžia nuo Dievo“), patys, draugiškai, su iniciatyva pritaria, kad pagrindinis herojus būtų įkalintas, net jei nėra pakankamų jo nusikaltimo įrodymų. 

Jie, Gulago savyje nešiotojai, yra pagrindinė Leviatano teisėsaugos atrama: jie nieko nemato, tačiau yra visados pasirengę tapti partijos sprendimus tvirtinančiais liudininkais. Tokių šiandien Rusijoje milijonai: pasirengusių pritarti bet kokiam Kremliaus propagandistų teigimui. Tokių daug yra ir Lietuvoje. Stalinizmas buvo kupinas liaudies ir tautos priešus smerkiančios iniciatyvos.

Panašią kolektyvinę atsakomybę bandė puoselėti ir brežnevinė nomenklatūra. Gulagas mumyse yra būsena, kuri pažadina ir leidžia išskleisti Leviatanui. Sistemos sugniuždyti žmonės sako, kad jie trokšta tik tvirtos rankos ir tvarkos, ryžtingos valios ir valdžios. Jų, aukos sindromo kupinų žmonių, aktyviu pritarimu, tokiai galiai turi tarnauti visa sistema: policija, teismai, saugumas ir partijos, net nusikaltėliai. Gulagas mumyse įkvepia populizmui ir niekuo nevaržomam voliuntarizmui lyderius, Leviatano atstovus. Štai kodėl milijonai Rusijos tremtinių, Gulago aukų, jų šeimos, milijonai, nukentėję nuo Rusijos kalėjimų, mielai palaiko ir išlaiko dabartinio Kremliaus kuriamą valdžios vertikalės sistemą.

Zviagincevo filmas yra nerekomenduojamas Rusijoje dėl paprastos priežasties: valdžia atpažino save metaforiniame kino veidrodyje. Filmo idėjos, kūrimo ir platinimo istorija rodo savivaliaujančios valdžios aparato skirtingus simptomus įvairiose šalyse. Pradžioje Zviagincevas norėjo papasakoti apie tai, kaip galios ir erdvės trokštanti JAV kompanija sunaikina suvirintojo, karo Vietname veterano M.J. Heemeyero gyvenimą ir paskatina jį savižudybei. Panašių filmų apie korporacijų pastangas suaugti su policine ir teisine valdžia ir užsiimti savivale JAV yra nufilmuota daug. Tai yra būtina pilietinės visuomenės savikritikos dalis. 

Įtampa tarp laisvos visuomenės interesų, teisinės savimonės ir kapitalo siekių uzurpuoti valdžios aparatą ir jo galią vyksta nuolatos. Šios rungtynės JAV ir senojoje Europoje yra pasikartojantys atvejai, tačiau ne sistema. Priešingai, Zviagincevui perkėlus žvilgsnį į Rusijos tikrovę iš karto pasimatė ir buvo kritikų atpažintas ne atvejis, o Leviatano metastazių pažeista visa Rusijos valstybės mašina.

Ukrainoje dažnai taip kalbama apie karą su Rusija: laisva visuomenė be valstybės susikovė su valstybe be visuomenės. Šis vaizdingas palyginimas perdeda sakydamas, kad tai yra Rusijos valstybė. Priešingai, sakyčiau tai yra iracionalus, tačiau valingas, mitologizuotas valstybės aparatas, kuris laipsniškai, gąsdinimo ir propagandos pagalba pažadina Gulagą žmonėse, metastazėmis dauginasi žmonių širdyse. Kadangi visa, kas nori būti tikra, turi tapti vidine žmogaus savimonės struktūra, suvokimo schemomis ir gyvenimo pavyzdžiais, tokia vidine patirties struktūra tampa ir Gulagas, ir Leviatanas. Panašiai elgiasi daugelis mąstymo ir vilties režimų, siekiančių suišorintas galios ir prievartos formas paversti vidine savikontrole, spontanišku paklusnumu.

Sovietinis režimas, kūrė ne tik suišorintas ir ritualizuotas atminties ir kulto formas, bet generavo ir vidines nomenklatūrines aparato schemas, jas įkūnijo žmonių nuostatose. Ir kai sugriuvo išorinis Sovietų Sąjungos fasadas, vidinės struktūros ne tik nesuvirpėjo, bet ir pradėjo regeneruoti žmonių tarpusavio santykius pagal galios tvarkas. Išėjęs iš partinių kabinetų Leviatanas atgimė žmonių širdyse.

Kiek liko Gulago mumyse, Lietuvoje? Klausimas grėsmingas ir aktualus. Jį galima užduoti ir kitaip: kokia yra potenciali ir palanki Kremliaus propagandai auditorija? Kalbu ne apie išorinius tremties požymius: ne apie asmens istoriją, ne apie skurdą, kančias, ne apie žvėrišką genocidą, ne apie skelbiamą ištvermę ar gudrumą, o apie Gulago geluonį, kuris persiduoda iš kartos į kartą kaip besąlygiška valdžios baimė, kaip turimos galios garbinimas ir pavydas vienu metu. Leviatano elementai plito tarp bijančių kankinimų partizanų išdavikų, tarp dėl alkio ir mirties baimės parsidavusių sistemai tremtinių, tarp bado ir šalčio nustekentų Lietuvos kolūkiečių... 

Ši baimė, redukuojanti žmogų iki elementaraus siaubo, pavydo ir noro žūtbūt išlikti, kuria besąlygiškos ištikimybės valdančiajam norą ir kartu pasirengimą bet kada šį valdžios turėtoją sunaikinti, kai tik šis paslys ir užimti jo vietą. Toks yra baisusis sovietinis paveldas, atkeliavęs iš prieš/už spygliuotų vielų. Todėl daugeliui Zviagincevo filmas yra baisus, bet lietuvių žiūrovai viliasi, kad jis apie tolimus rusus, ne apie mus. Priešingai: aš manau, kad Gulagas ir Leviatanas mumyse yra ne atsitiktiniai atvejai, kaip JAV, ir ne kaip sistema (Rusijoje), o kaip pakankamai gaji marginalija, laikas nuo laiko prabundanti, kai partijos lyderiai pradeda gąsdinti oponentų šeimas, kai bandoma turtiniais-partiniais interesais naudotis teisėsauga ar gaujomis, kaip savo dvaro pavaldiniais.

Pogulaginiam žmogui, kaip ir naujojo Leviatano atstovui, būdinga viešumoje daug kalbėti apie tikėjimą, „mėgdžioti Kristų“. A. Maceina yra kalbėjęs, kad tai yra viena svarbesnių dvasingos niekšybės paslapčių. Dvasinga niekšybė pasirodo su kunigų ir popų sutanomis, minint Viešpaties vardą ir cituojant Bibliją ar kitus didžiuosius autoritetus, plačiai kalbant apie humanizmą, skiriant labdarą, ir viešai mylint, bučiuojant vaikus. Gulagą savyje nešiojantis žmogus mielai priima Leviatano propagandą, ir, net jei badauja, net jei jį niekina ir engia, net jei nuolatos tyčiojasi iš jo orumo, jis sveikina savivaliaujančio valdžios aparato atstovus kaip „Dievo“ valdžios vietininkus ir pripažįstą jų teisę jį mindyti, tikėdamasis, kad ir mindomas, kada nors taps mindytoju.

Straipsnis parengtas vykdant projektą: Sovietinių atminties ritualizavimo formų perėmimas: lyginamoji Vidurio-Rytų Europos analizė“; paraiškos registracijos Nr. VAT-43/2012, pagal nacionalinę mokslo programą „Valstybė ir tauta: paveldas ir tapatumas“.