Prezidentas šaiposi iš tų, kurie kalba apie tai, kad „nafta baigiasi“, o tuos, kurie susirūpinę Žemės temperatūra 2100-aisiais, vadina „žaliosios utopijos“ siekėjais.

Žilvinas Šilėnas nėra vienintelis, kuris, atpigus naftai, kelia klausimą ar Lietuvai reikia mažinti iškastinių išteklių importą.

Prieš kelias savaites panašią poziciją išdėstė „Swedbank“ vyriausiasis analitikas Nerijus Mačiulis bei Pramonininkų konfederacijos generalinio direktoriaus pavaduotojas energetikai Vidmantas Jankauskas, sukritikavę Vyriausybės planus, atpigus gamtinėms dujoms, statyti biokuro kogeneracines elektrines Vilniuje ir Kaune.  

Politikai kol kas tyli. Vienintelė prezidentė praeitą savaitę pasisakė, kad sumažėjus importuojamų iškastinių išteklių kainoms, reikia peržiūrėti energetikos strategiją ir investuoti ten, kur būtina.  Bet šį pasisakymą galima suprasti ir taip, kad prezidentė tiesiog siūlo pasinaudoti esamą situacija ir sutaupytas lėšas iškastinių išteklių importui panaudoti investicijoms į tolesnį jų vartojimo mažinimą, neapkraunant energijos vartotojų papildoma su šiomis investicijomis susijusia našta. Prezidentė kalba apie investicijas, o planas nemažinti dujų ir kitų iškastinių išteklių vartojimo sietųsi būtent su investicijų nedarymu. 

Taigi kol kolegos pernelyg neįsiūbavo laivo ir jų retorikos neperėmė politikai, konkrečiai stabdydami visas iniciatyvas plėtoti atsinaujinančią energetiką ir skatinti efektyvesnį energijos vartojimą, reikėtų priminti, kad energetika yra itin inertiška ūkio šaka. Čia ne sprendimai, susiję su išvestiniais bankiniais finansiniais instrumentais, čia sprendimai daromi, atsižvelgiant į ilgalaikes tendencijas, siekiančias 30-40 metų. 

Keisti energetikos strategiją kas pusmetį, kiekvieną kartą pasikeitus naftos kainoms, tikrai ne pats protingiausias sprendimas. 

Su Prezidente tikrai galima sutikti, kad energetikos strategiją peržiūrėti yra būtina, bet tikrai ne dėl to, kad nukrito naftos kainos, o dėl to, kad esamoje energetikos strategijoje nėra aiškios vizijos kaip turėtų atrodyti Lietuvos energetika pavyzdžiui 2050 metais. Ypač – įvertinus, kad dabartinėje strategijoje vis dar įrašyti planai Lietuvoje pastatyti branduolinę elektrinę, kas yra, švelniai tariant, abejotinas strategijos komponentas. 

Orientuotis vis dėl to reikėtų į ilgalaikes tendencijas. Į tų technologijų naudojimą, kurios iš šios dienos perspektyvų žiūrint, atrodo perspektyviausios. 

Laisvosios rinkos instituto turbūt jau niekada neišeis išmokyti kas tai yra išoriniai kaštai ir atsinaujinančios energetikos ir investicijų į pavyzdžiui pastatų renovaciją išorinė nauda. Neišeis įrodyti, kad geriau eurą išleisti Lietuvos statybininkams ir technologijų gamintojams bei biokuro tiekėjams, nei tą patį eurą išleisti už importuojamas dujas ir naftą. Neišeis įrodyti, kad biokurą geriau būtų vartoti, net jei jis kainuotų tiek pat, kiek rusiškos ar norvegiškos dujos, nekalbant jau apie tai, kad net atpigus dujoms, biokuras yra vis dar dvigubai pigesnis už dujas. 

Galima būtų ilgai ginčytis dėl dujų ir naftos kainų artimiausioje ateityje ir kaip jas turėtų paveikti dėl dabar nukritusių kainų planuojamas iškastinius išteklius importuojančių šalių ekonomikos augimas bei galimas pasiūlos mažėjimas, didelei daliai naftos ir dujų gavybos kompanijų gamybos kaštams viršijus rinkos kainą. 

Tačiau vis dėl to tikiuosi, kad net bankininkai ir finansininkai suvokia, kad Lietuva ilgalaikėje perspektyvoje na niekaip negalės būti išskirtine Pasaulio šalimi, kurios energetika bus pagrįsta naftos ir dujų vartojimu, kai visas Pasaulis naftos ir dujų po truputį atsisakys. 

Toks scenarijus yra itin tikėtinas. Pasaulio mokslininkai jau senai yra paskaičiavę, kad Pasaulis dviejų trečdalių jau dabar ištyrinėtų iškastinių išteklių niekaip negalės sudeginti, jei nori pasiekti tikslą - apriboti Žemės atmosferos vidutinės temperatūros kilimą (šiltnamio efektą) 2oC ribose.
Šių metų pradžioje mokslinis žurnalas Nature publikuoja studijos, atliktos mokslininkų grupės, vadovaujamos University College London (UCL) profesorių Christophe McGlade ir Paul Ekins rezultatus, kur jie pirmą kartą įvertino - kokių jau ištyrinėtų iškastinių išteklių skirtinguose Pasaulio regionuose ir šalyse mes negalime sudeginti. Studijoje buvo vadovaujamasi prielaida, kad turimas CO2 išmetimų likęs rezervas bus panaudotas visų pirma sudeginant tuos iškastinius išteklius, kurių gavyba ir panaudojimas, lyginant su alternatyvomis, yra pigiausia. Tai yra - buvo įvertinti detalūs kasybos, kuro transportavimo ir galimų alternatyvų kaštai, nustatant prioritetus.

Pavyzdžiui - iš išžvalgytų Pasaulio akmens anglies išteklių, mes sudeginti galime tik 18%. Iš JAV ir Kanadoje turimų išteklių - 8-10%. Iš buvusiuose Sovietų Sąjungos respublikose žinomų išteklių - tik 6%.

Su gamtinėmis dujomis - kiek geriau. Galima sudeginti apie pusę turimų išteklių. Tai yra - beveik visas JAV žinomus gamtinių dujų išteklius, 2/3 Afrikos išteklių, pusę buvusios Sovietų Sąjungos respublikose ištyrinėtų išteklių, Arkties ištekliai liks nepaliesti.

Naftos žinomų išteklių sudeginti galima daugiausiai - apie 2/3. Tai yra - beveik visus JAV naftos išteklius, 3/4 Kinijos ir Indijos žinomų išteklių, apie 2/3 Artimųjų Rytų Azijos išteklių, bet tik 15% Kanados išteklių ir jokių Arkties išteklių.

Praktiškai visi Pasaulio mokslininkai sutaria, kad 2oC papildomas klimato atšilimas yra ta riba, kurią peržengus, klimato pokyčiai taptų nebekontroliuojami. Pavyzdžiui - būtų atlaisvinti šiuo metu užšalę milžiniški metano kiekiai šiaurės Kanadoje ir Sibire, kurie savo ruožtu dar smarkiai pagreitintų klimato kaitą. 

Klimato kaita tai nėra kažkas tokio, kas aktualu bus 2100 metais, kaip teigia Žilvinas Šilėnas. Tai aktualu šiandien. Ir tikrai labai tikėtina, kad labai konkretus iškastinių išteklių naudojimo apribojimai bus priimti jau šių metų pabaigoje įvyksiančioje JT klimato kaitos konferencijos Paryžiuje viršūnių susitikime. 

Ar tada energetikos strategiją keisime dar kartą? O gal prisijungsim prie Rusijos, kuri ruošiasi spjauti į tarptautinius susitarimus ir toliau daryti tik tai ką moka – pumpuoti naftą ir dujas?
Pats pasiūlymas atsisakyti visų priklausomybę nuo importuojamų išteklių mažinančių iniciatyvų man asmeniškai tiesą sakant primena pasiūlymą daugiau gerti dėl Rusijos rublio kurso kritimo laikinai atpigusios rusiškos degtinės vietoje to, kad mažintume savo priklausomybę nuo alkoholio. 

Ką išties reikėtų Lietuvos politikams daryti, reaguojant į nukritusias gamtinių dujų kainas, tai galų gale įvesti gamtinių dujų akcizo mokestį. Ir ne tik dėl to, kad mes jau metus kaip vėluojam tai padaryti ir nevykdom ES akcizų direktyvos laukdami, kol turėsim mokėti baudas, o dėl to, kad tai yra gera proga papildyti nacionalinį biudžetą , išvengiant kainų augimo ir tuo pačiu sukuriant galimybę sumažinti kitus mokesčius. Tuo pačiu mes užtikrintume, kad individualių energijos vartotojų trumpalaikė motyvacija investuoti į efektyvesnį energijos vartojimą ir vietinių išteklių vartojimą atitiktų ilgalaikę Valstybės strategiją – mažinti iškastinių išteklių importą į Lietuvą.