Putiną, kaip didį politiką, užkirtusį kelią Rusijos subyrėjimui, beatodairiškai garbina Michailas Gorbačiovas. Ar tai jis daro iš įsitikinimų ir nuoširdžiai arba, atvirkščiai, iš išskaičiavimo? Kadangi buvusiam gensekui rūpi tai, koks jis bus įamžintas istorijoje, o jo įsitikinimus atspindi desperatiški bandymai išsaugoti Sovietų Sąjungą, galima pagrįstai teigti – Gorbis nuoširdus.
Ar šis istorinis ekskursas turi ką nors bendro su Rūtos Janutienės teiginiu, esą V. Landsbergis rėmėsi KGB žmonėmis? Taip, turi. V. Landsbergis pagrįstai laikomas Nepriklausomybės atkūrimo architektu ir vienu iš totalitarizmo griūties iniciatorių. Atsižvelgiant į minėtus Gorbio įsitikinimus ir kruvinus 1991 m. Vilniaus įvykius, kelia pagrįstas abejones tvirtinimas, kad saugumo agentais rėmėsi tas, kas padėjo sugriauti raudonąją imperiją. O jeigu ir taip, ar neapmovė jis KGB?
Faktai ir jų interpretavimas
Regis, tokio pobūdžio mintys neatėjo R. Janutienei į galvą, o gaila. Kita vertus, nors ją sunku priskirti objektyvios žurnalistikos cechui, tačiau geros uoslės iš jos vis dėlto neatimsi. Kas gali paneigti, kad jos knyga „Dinastija. Landsbergių išgyvenimo istorija“ yra paremta dokumentais? Kas gali lengvai ir paprastai paneigti autorinę šių dokumentų interpretavimo versiją?
Kitas dalykas, kad šiuos dokumentus vis dėlto galima interpretuoti kitaip, nei tai daro R.Janutienė, pasak kurios V. Landsbergis turėjo nustumti į šoną tikruosius valstybės kūrėjus. Tačiau, kodėl užuot vykdęs jam skirtą misiją suvaldyti iškilius Nepriklausomybės šauklius, V. Landsbergis pats padarė viską, kad paskelbtų Lietuvos nepriklausomybę? Gal tai tenkino KGB ir TSKP interesus?
Gorbio laikais TSKP interesas buvo visais įmanomais ir neįmanomais būdais išsaugoti imperiją ir neleisti įvykti tam, dėl ko dabar krokodilo ašaras lieja Putinas ir Co. Ar anuomet kagėbistai mąstė ir elgėsi kitaip, nei dabar jų klano pažiba – Putinas? Ar jie trokšte troško, kad subyrėtų juos maitinanti deržava, o jie patys liktų prie sudužusio lovio, netekę visų savo regalijų ir privilegijų?
Jeigu ne, o jokio pagrindo vadinti juos savižudžiais nėra, tai kaip jų planus galėjo atitikti tas Sąjūdžio veikėjas, kuris nepateisino į jį dėtų vilčių? Ar negalėjo viskas pakrypti taip, kad eiline marionete laikytas žmogus pradėjo veikti tokiu būdu, kuris radikaliai kirtosi su KGB užmačiomis? Deja, tokio klausimo knygos apie Landsbergių gyvenimo istoriją autorė nekelia.
Savo ruožtu šis, niekuo neišsiskiriantis, tačiau galingą užnugarį turintis privilegijuotas sovietinės valdžios vasalas, turėjo kovoti su iškiliomis Sąjūdžio asmenybėmis ir jas suvaldyti. Maždaug tokią klastingos ir dirbtinai sukurtos muzikologo asmenybės viziją atskleidė netikrų Lietuvos stabų griovėja – R. Janutienė. Pasak jos logikos, V. Landsbergis – sėkmingas praeities projektas.
Ko neišmąstė kovingoji Rūta?
Tarkim, nekviestas ir per nesusipratimą, kaip tvirtina R. Janutienė, į Sąjūdį patekęs V. Landsbergis buvo karalius, kurį sukūrė išimtinai jo svita. Tarkim, aptariamas herojus – Trojos arklys, kurio misija buvo diskredituoti ir iš vidaus sunaikinti Sąjūdį. Tarkim, ankstesnė šio privilegijuoto ir malonėmis apipilto muzikologo veikla rodė, kad juo gali pasikliauti tie, kurie jį iškėlė ir globojo.
Viena šių prielaidų neišlaiko elementarios kritikos. Neatmestina, kad V. Landsbergis, nesvarbu, aklos lemties ar KGB dėka, galėjo atsidurti visuomenės dėmesio centre. Nepaisant to, jis pats sukūrė save kaip kandų oratorių ir įtakingą figūrą, kurio vardą skanduodavo minia. Deja, kitų prielaidų negaliu nei patvirtinti, nei paneigti ir, griežtai kalbant, nematau reikalo to daryti.
Jeigu V. Landsbergio misija buvo sukompromituoti Sąjūdį, tai kas gali paneigti, kad jis sugebėjo panaudoti Sąjūdį kaip jėgą, sutelkusią Lietuvą, kuri sugriovė sovietų imperiją? Kas gali paneigti, kad kilus mirtinam pavojus, jog sovietiniai desantininkai šturmu paims Aukščiausiosios Tarybos- Atkuriamojo Seimo rūmus, V. Landsbergis nesupanikavo, neištižo ir liko savo poste.
Liko, nors puikiai žinojo, kad gali būti likviduotas vietoje arba supūdytas kalėjime. Dar daugiau. Jeigu žmogus, kurio ramstis buvo saugumo agentai, vis dėlto sugebėjo apsukti KGB apie pirštą, tai kerštaujantis saugumas jam turėjo būti ypač negailestingas. Kadangi sveiko proto iš V. Landsbergio neatimsi, tai apie tokį pavojų, kuris tuomet buvo duona kasdienė, jis žinojo geriau už bet ką.
Sakoma, miršta ta laisvės idėja, už kurią niekas nemiršta. Pridėsiu: arba niekas nėra pasirengęs už ją mirti. Kas gali paneigti, kad tomis tragiškomis sausio dienomis V. Landsbergis nebalansavo ant aštraus skustuvo ašmenų? Sąmoningai. Vadinasi, jokios nuodėmės nesuteptas turėtų būti tas, kas pirmas mestų akmenį į šį tariamą praeities projektą. Nebent toks žmogus yra skaisčiai tyroji R. J.?
