Atitinkamai, jų pavardės tapo tam tikrais simboliais: Kudirkos – Nepriklausomybės varpo ir himno, Valančiaus – blaivybės idėjų, Dariaus ir Girėno – drąsos skrydžio (ne kelio) herojų.
Tačiau pradėjus veikti litui, minėtų ir kitų Lietuvos didžiųjų pavardės ilgainiui įgavo papildomas prasmes, dažnai (ypač nepažiniems piliečiams) nustelbusias jų tikruosius nuopelnus. Kartais kildavo klausimas, kas ir kodėl mūsų šviesulius susiejo su atitinkamomis banknotų vertėmis (2; 10, 50 ar 100). Verta pažymėti, jog kiekviena tokia kupiūra tapo simbolišku (ir kažkiek sarkastišku) mūsų nepriklausomos valstybės būties atspindžiu.
Pradėkime nuo ilgai mūsų pirštų bei infliacijos netvėrusios smulkmės, kurią įkūniję klasikai į poilsį išėjo jau prieš dešimtmetį. Žemaitę atvaizdavęs vienas popierinis litas jau prieš dvidešimt metų buvo toks varganas, jog visiškai priminė vienos jos herojės – Marčios skurdžią dalią. Už tokį pinigą net anais laikais pigiausioje valgykloje nebūtų tekę dviejų patiekalų – reikėtų tenkintis arba sriuba arba kotletu, kuriame dar buvo prastos bet tikros mėsos.
Du litai arba Valančius tapo ne kuo kitu o pusėtino alaus butelio įsikūnijimu. Ir kai a.a. V.Kernagis Nidos šventėse traukdavo „skanus alus už du litus“, šis banknotas ėjo iš apyvartos. Kaip tik tuo metu ir alaus kainos stiebėsi virš poros litų, o ties ta riba liko ir išliko tik naujai išrastas dinamitinis (8-9 laipsnių) alus, įsiviešpatavęs kaimuose kartu su „babatuko/pilstuko“ galybe. Belieka džiaugtis, jog Valančius šito jau nebematė...
Neįkainojamos vertės lietuvių kalbai ir penkių litų vertės piniginei, Jonas Jablonskis daugeliui išsaugojo malonius prisiminimus. Tada už jį dar buvo galima nusipirkti šiek tiek maisto arba mažesniuose miesteliuose pasisotinti pietumis. Kitaip tariant, žmonės Jablonskį dažniausiai naudojo geriems ir kukliems tikslams.
O štai dešimt litų papuošę Dariaus ir Girėno herojai nepriklausomos Lietuvos vartotojams daugiausiai reiškė du esminius dalykus. Neišpuikusiems šnapselio mėgėjams tai buvo puslitrio ikona, už kurią, mokant tokią kainą, buvo galima skristi į svaigulį tikintis sulaukti rytojaus (nesusigundant pigesniu denatūratu). Kitiems paprastiems žmonėms didesniuose miestuose tai buvo kompleksinių pietų (sriubytės, maltinuko ir kompoto) garantas.
Maironis ilgą laiką nerado sau vietos ir blaškėsi tarp mėnesinio mokesčio komunalininkui, pigoko brendžiuko, vidutinės miesto taksisto ir turinčių plaukų vyrų kirpimo kainos. Rajonuose jis tapo kaimo turgaus korta, leidusia žmonėms šiaip taip pramisti savaitei ir atitinkamai metų metais, valdžiai toliau tebedalijant tuščius gerovės pažadus.
Tautos Patriarchas Jonas Basanavičius mokios visuomenės akyse taip pat liks daugiaprasmis. Gan ilgą laiką jis reiškė nekvalifikuoto (ir nelegalaus) darbo dienos atlyginimą, vidutinės šeimos šventišką savaitgalinį apsipirkimą Maximoje, metalo laužą pardavinėjančių gudručių karučio uždarbį ir galiausiai –kuklius senelių gimtadienio sveikinimus mažiems anūkams...
Simonas Daukantas... Tiek širdies įdėjęs į „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių", nepriklausomos Lietuvos istorijoje jis tapo tam tikros geresniosios visuomenės dalies pamaloninimo ženklu. Už šimtą litų buvo galima susitarti su dantistu, šeimos gydytoju, policininku, nepasikėlusiu valdininkėliu, kadangi gan greitai įstatymuose buvo sutarta, jog tylus pasigerinimas iki vieno MGL yra ne kyšis, o nuoširdaus dėkingumo forma.
Užtat 200 litų banknotas pakankamai neblogai atitiko Vydūno filosofinę prigimtį. Žmonės tuščiai juo nesišvaistydavo ir pasaugodavo prasmingiems savaitgaliams pajūryje, sanatorijoje, solidžiai knygai, jubiliejiniam paveikslui ar blogiausiu atveju – privalomajam automobilio draudimui. Vydūną mėgo advokatai, projektuotojai, architektai, vadovai, auditoriai, skaičiuodami savo nelengvo darbo visuomenei valandas...
Ir galiausiai visų išgiedotas tačiau vargu ar taip plačiai rankose čiupinėtas Vincas Kudirka. Vėliausiai atėjęs, jis valstybės gyvenime tapo daugiau bjaurių nei džiugių reiškinių atvaizdu. Paprastiems žmonėms jis dažniausiai tapatinosi su klaikiais žiemos mėnesių šildymo mokesčiais ir pigiausiais karstais, o aukštosiose sferose tapo stambių kyšių ir prisiveisusių barakudų naktinės regos skiriamąja spalva.
Taip mūsų valstybingumą išsaugoję ir iškėlę klasikai Lietuvos nepriklausomybės laikais virto spalvingais gyvenimiškos tikrovės vaizdais, kuriuose tamsesnių šešėlių buvo kiek daugiau nei šviesios vilties. Mums ar valstybei ne iki galo pateisinus jų kilnaus atvaizdavimo valstybės piniguose idėją, dabar galime bent palinkėti jiems ramybės, grįžtant į savo pelnytus vaidmenis moksleivių lavinime.
Bet kokiu atveju Lito vis labiau gaila... Praėjus mėnesiui suprantame, jog ne tik tris kartus mažiau mokame, bet ir keturis kartus mažiau gausime. Ir kažkokių mūsų širdžiai nemielų popierėlių. Penkiukės mažos kaip autobuso talonėliai, dešimtinės raudonos kaip tarybiniai červoncai. O ką jau kalbėti apie 500 eurų banknotą. Kur kas realesnės yra artėjančių rinkimų partijų programos...