Šiuos klausimus prieš dvejus metus uždaviau susitikime tuomet kojas ministerijoje tik apšilti pradėjusiai Socialinės apsaugos ir darbo ministrei Algimantai Pabedinskienei. Atsakymo nebuvo tuomet, nebuvo jo ir šiandien – tik įprasta demagogija apie problemas ir jų analizes.
Vaikų, kuriems nusišypsojo laimė rasti tikrus namus, Vilniuje kasmet galima skaičiuoti vos keliomis dešimtimis. Daugeliu atveju, ne dėlto, kad trūktų žmonių, apsisprendusių įsivaikinti, o dėl sudėtingų ir ilgai trunkančių procedūrų. Dėl to, kad rezultatus matuojame pagal tai, kiek vaikų paimta valstybės globon, kai tuo tarpu medalis turėtų būti duodamas už tai, kad vaikas pateko į šeimą, o ne į valdiškus namus.
Realybė yra tiesiog kraupi. Vaikų ir kūdikių namuose darbuotojai žino, kad vaikų nereikia imti ant rankų, nes tų rankų tiesiog neužteks... O dabar įsivaizduokime save – kokie mes būtume be artimų žmonių meilės ir bendravimo. Paliktas kūdikis yra laikomas įkaitu ir neretai įvaikinamas jau kelerių metų amžiaus, užuot patyręs šeimos šilumą nuo pirmųjų savo gyvenimo savaičių.
Būnant Teisingumo ministru pavyko įteisinti gyvybės langelius, kurie kasmet gelbsti dešimtis gyvybių. Iš esmės tik šie kūdikiai ir tesulaukia žmogiškos šilumos po trijų mėnesių (nors ir tai yra per ilgas laikas!).
Galėsime pasakyti, kad institucijos dirba sėkmingai, kai bent perpus sumažės vaikų, augančių valdiškuose namuose. Kad taip atsitiktų, būtina keisti tarnautojų požiūrį, teisės aktus (pakeitimus darėme, kai buvau Teisingumo ministras, jų paketas paruoštas ir Seime) ir šioje srityje dirbančių žmonių motyvaciją.
Vaikų namai - kai nėra jokios kitos išeities
Mano įsitikinimu, vaiko teisės bus užtikrintos, jei bus laikomasi tokios sekos: vaikas auga savo šeimoje, kai tai nepavyksta, pas įtėvius, jei niekas neįvaikina – pas globėjus; kol nėra nuolatinės globos ar įvaikinimo sprendimo – pas laikinus globėjus (giminaičius, kaimynus, parapijiečius, pas žmones, kuriuos vaikas pažįsta ir turi artimą ryšį). Tik kraštutiniu atveju, neatsiradus globėjų, vaikas turėtų patekti į valdiškus namus.
Dabar, kol vyksta įsivaikinimo procesas, vaikas net laikinai globoti šeimai neduodamas. Kai šeimai iškyla problemos, ne tik kad neieškoma, kas galėtų vaiką priimti laikinai globai, bet neretai močiutės ar kiti giminaičiai sąmoningai paliekami už borto.
Sistema šiandien stovi ant galvos. Ją reikia pastatyti ant kojų. Taip bus gerai vaikui, vaikutį norinčiai priglausti šeimai, ir netgi mokesčių mokėtojams, kurie nepermokės už tai, kas yra neefektyvu. Tie vaikučiai, kuriems nesugebama rasti šeimos, galės gauti daugiau dėmesio, o vaikų namų darbuotojai patirs mažiau streso, nes žinos, kad mažiesiems gali suteikti maksimalų dėmesį.
Greitesnis kelias į šeimą
Kad šis kelias vaikui ir būsimiems tėvams būtų tiesesnis ir trumpesnis, būtina įsivaikinimo procedūras paversti pagalba tėvams, o ne tėvų atbaidymo įrankiu: reikia realiai sutrumpinti įvaikinimo laiką (mažesnės eilės įtėviams), ir iki įvaikinimo vaikai turi augti ne kūdikių ar vaikų namuose, o šeimose. Valstybės institucijos tikrai gali palengvinti įvairių pažymų tvarkymą įsivaikinimo procese, dokumentus tvarkyti iš karto, o ne “duoti eigą” pažymai tada, kai sulauki pažymos, kad gali tai daryti.
Reikia sumažinti nerealistinius kriterijus įtėviams, nereikalauti gyvenimo sąlygų, kurių neturi daugybė Lietuvos šeimų (pavyzdžiui, privalomo gyvenamojo ploto ir atskiro kambario kiekvienam vaikui).
Lygiai tas pats turi būti taikoma ir globai paimamiems vaikams, kurių dėl vienos ar kitos priežasties negalima ar nėra norinčių įsivaikinti.
Galiausiai ir globėjams, ir tėvams reikia suteikti realia konsultacinę ir kitokią pagalbą jau po to, kai vaikas atsiduria šeimoje.
Medalis už tai, kad vaikas nepateko į valdiškus namus
Puikiai suprantu, kad darbas socialinėje srityje reikalauja pasišventimo. Kita vertus, turime aiškiai įsivardinti, koks yra mūsų tikslas ir kaip vertinsime rezultatą.
Vaikų teisių srityje dirbantys specialistai turėtų jausti didžiulę motyvaciją už tai, kad prisidėjo prie įvaikinimo proceso, kad padarė viską, kas įmanoma, jog vaikas rastų šeimą, o ne patektų į valdišką lovelę. Todėl pagrindinis specialistų gero darbo rezultatas turėtų būti šis: kiek vaikų institucijose dirbančių žmonių dėka pateko į šeimą ir buvo apsaugoti nuo vaikų namų.
Čia išvardinti mano siūlymai jau yra parengti ir laukia svarstymo Seime. Dalį darbų galėsime pakeisti ir dirbdami Vilniaus savivaldybėje. Tikiuosi, kad žmogiškumas nugalės valdišką požiūrį į vaiko teisę augti gražioje šeimoje.