Prezidentė Dalia Grybauskaitė metiniame pranešime pukiai apibūdina esamą situaciją, tad belieka tik ją pacituoti:
„Buvęs rubikoninis ikoras tapo grobuonimi, užvaldžiusiu savivaldybių komunalinį ūkį nuo atliekų surinkimo iki vandens ir šilumos tiekimo. Šis darinys, su nuolat besisukančiais skaitliukais, apiplėšinėja šalies žmones ne ką mažiau nei „Gazpromas“, kuriam jau permokėjome 5 milijardus litų. /.../ Kai kuriuose regionuose ne savivaldybė valdo šilumos tiekėjus, o šilumos oligarchai diktuoja sąlygas vietos valdžiai ir gyventojams.“
Todėl Rubikono monopolio išardymas ir šildymo sąskaitų gyventojams sumažinimas turi būti vienu svarbiausių naujo Vilniaus miesto mero prioritetų. Artėjantis pavasaris yra puikus metas permainoms ir laikas imtis šios atsakomybės.
Tai nėra lengvas kelias ir toli gražu ne kiekvienas deklaruojantis ryžtą kovoti su monopolininku yra tam pasiruošęs. Siekiant permainų Vilniaus šilumos ūkyje, reikia tvirtos politinės valios, ekspertinių žinių ir aiškaus veiksmų plano. Kartu su buvusiu energetikos ministru Arvydu Sekmoku ir profesionalų komanda esame pasiruošę imtis šios atakomybės ir peržengti Rubikoną viesiems laikams.
25% mažesnė šildymo kaina
Šiuo metu vilniečiai už šildymą moka brangiausiai iš visų šalies didmiesčių. Šilumos ūkio pertvarka šildymo kainą vilniečiams užtikrintų teisingas kainas ir leistų sąskatas sumažinti bent 25 proc.. Praėjusių metų gruodį už šildymą Vilniuje vidutiniškai mokėjome 24,37 ct/kWh. Įgyvendinus šilumos ūkio pertvarkas, sąskaitos sumažėtų iki 18 ct/kWh.
Centralizuotą šildymą vartojanti vilniečių šeima per mėnesį vidutiniškai sutaupytų iki 94 litų (27 eurų) arba 471 litų (136 eurų) per vieną šildymo sezoną. Užtikrinus skaidrumą ir konkurenciją, ilgalaikėje perspektyvoje prie dabartinių kuro kainų Vilniuje šildymo kaina galėtų mažėti net iki 16 ct/kWh. Tam reikia permainų ir konkretaus veiksmų plano:
Žingsnis Nr. 1: išlaisvinti nuo Rubikono
Šiuo metu Rubikonas per savo įmones kontroliuoja visą šildymo grandinę: gamybą, tiekimą ir šildymo skaitliukų priežiūrą. Nekontroliuojamo monopolio pasekmes vilniečiai pukiai žino ir kiekvieną šildymo sezoną su skausmu prisimena. Siekiant permainų, dviračio išradinėti nereikia.
Prisiminkime, kaip buvo pertvarkytas Lietuvos dujų sektorius. Monopolinis tiekėjas ilgą laiką nekliudomas piktnaudžiavo dominuojančia padėtimi. Tačiau, įgyvendinus ES III-ąjį energetikos paketą, dujų tiekimas buvo sėkmingai atskirtas nuo “Gazprom” Lietuvoje kontroliuojamų perdavimo tinklų. Tinklų valdymą perėmė valstybė ir užtikrino alternatyvų suskystintų dujų tiekimą. Tokiu būdu sugriovė dešimtmetį viešpatavusį “Gazprom” monopolį ir privertė buvusį monopolininką sumažinti kainas.
Lygiai tokiu pačiu principu turi būti pertvarkytas ir Vilniaus šilumos ūkis. Todėl 2017 m., pasibaigus nuomos sutarčiai, šilumos perdavimo tinklai turi būti perimti iš monopolininko rankų ir sugrąžinti į valstybės ar savivaldybės rankas. Atskyrus šilumos tinklus nuo gamybos pajėgumų būtų sudarytos realios galimybės Vilniaus šilumos rinkoje dalyvauti naujiems, konkurencingiems projektams, tiekiantiems šilumą pigiau.
Tokiomis sąlygomis monopolininkas nebegalėtų riboti naujų šilumos tiekėjų, galinčių tiekti šilumą pigiau, prisijungimo prie šilumos tinklų. Tai paskatintų lygiateisę, efektyvią ir skaidrią konkurenciją tarp skirtingų gamintojų ir palaipsniui išardytų aukštų kainų Rubikono monopolį.
Kitų šalies didžiųjų miestų pavyzdžiai tik patvirtina, jog užtikrinus konkurenciją ir lygias sąlygas visiems, atsiranda nauji gamintojai ir iš to laimi vartotojai.
Žingsnis Nr. 2: pereiti prie skaidriai perkamo biokuro
Ekspertų skaičiavimais, dabartinės 24,37 ct/kWh šildymo kainos net 16,1 ct sudaro kuro įsigijimo išlaidos. Šių išlaidų optimizavimas yra pagrindinis rezervas sumažinti šilumos sąskaitas.
Biokuro kaina 2014 gruodžio mėnesį vidutiniškai siekė apie 700 lt/t.n.e. Tuo tarpu, šilumos gamybai skirtų dujų kaina buvo daugiau nei dvigubai didesnė - apie 1500 lt/t.n.e.
Kuro dalies galutinėje šilumos kainoje mažinimas galimas ir net būtinas, nes biokuras yra ženkliai pigesnis už gamtines dujas. Šiuo metu tik trečdalis šilumos Vilniuje gaminama iš biokuro. Išlaisvinus sostinę iš Rubikono monopolio ir šilumos gamybą iš biokuro padidinus iki 80 proc. sostinės šilumos poreikio, kainas pavyktų sumažinti net 5 ct/kWh.
Reikalavimas “Vilniaus energijai”, netiesiogiai Rubikono valdomai įmonei, bei kitiems šilumos gamintojams pirkti 100 proc. biokuro skaidriai – rinkoje, o ne dvišaliais susitarimais panašu, jog trečdaliu brangiau nei biržoje, kaip tai vyksta dabar, taip pat reikšmingai sumažintų kainą bei prisidėtų prie sektoriaus skaidrumo didinimo.
Mažesniųjų savivaldybių (pavyzdžiui, Ignalinos ir Molėtų rajonų) sėkmingi pavyzdžiai rodo, kad naudojant praktiškai 100 proc. biokurą šildymui, kuro dalis galutinėje šilumos kainoje siekia tik 8,5 ct/kWh – vos ne dvigubai mažiau nei šiuo metu Vilniuje.
Rubikoninė įmonė “Litesko”, Kelmėje kūrendama biokurą pasiekia 11,2 ct/kWh kuro dedamąją. Tuo tarpu Vilniuje (kur kuro dedamoji viršija 16 ct/kWh), kaip įtariama dėl neskaidrių kuro įsigijimo sandorių deklaruojamos ženkliai aukštesnes biokuro kainos. Šį kainų skirtumą padengia ne kas kitas, bet paprasti vilniečiai.
Šie pavyzdžiai rodo, kad pereinant nuo dujų prie biokuro šilumos gamyboje ir patį biokurą perkant skaidriai, galima reikšmingai sumažinti naštą vartotojams.
Žingsnis Nr. 3: perskaičiuoti pastovias sąnaudas
Dar vienas svarbus šildymo kainos rezervas yra “Vilniaus energijos” deklaruojamos pastoviosios sąnaudos. Vilniuje jos sudaro 6,2 ct/kWh galutinės kainos, kai Kaune šis dydis siekia 5 ct/kWh, o Klaipėdoje – tik 4,5 ct/kWh.
Vilniaus savivaldybei atgaunant išnuomotą šilumos ūkį, būtina atlikti išsamų veiklos ir finansinį auditą, kuris leistų įvertinti šiuo metu į elektros tarifą įtraukiamų pastoviųjų sąnaudų pagrįstumą. Panašu, jog šios sąnaudos yra dar viena iš eilės priemonių sostinėje palaikyti dirbtinai aukštas šildymo kainas.
Didžiųjų miestų taikoma praktika parodo, kad pasitelkiant masto ekonomiją ir veiklą vykdant skaidriai (į tarifą neįskaičiuojant dalykų, kurie ten nepriklauso), galima mažinti pastovių sąnaudų dalį galutinėje kainoje ir sostinėje pasiekti 5 ct/kWh ribą.
--
Galiausiai, Skandinavijos pavyzdys yra puikus įrodymas, jog galime ir turime siekti esminių pertvarkų Vilniaus šilumos ūkyje. Skandinavijoje šildymo kainos, net ir įvertinus jų didesnes infrastruktūros ir kintamas sąnaudas, vidutiniškai siekia 18 ct/kWh.
Išskaidrinus šilumos ūkį, sukūrus šilumos tiekėjų konkurenciją ir didinant biokuro dalį šilumai gaminti, Vilniuje sąskaitas galime sumažinti 6ct/kWh ir taip pasiekti tuos pačius skandinaviškus 18 ct/kWh. Visa tai įmanoma. Tik reikia permainų, aiškaus veiksmų plano ir ryžtingų politinių sprendimų. Pirmasis – atsisveikinti su Rubikonu visiems laikams.