Per praėjusius metus pasakyta viskas, ką galima pasakyti, ir padaryta beveik viskas, ką Vakarai įstengia padaryti. Tačiau tai buvo išskirtiniai metai, ir vargu ar tokios sąlygos pasikartos (nebent, neduokdie, nutiktų kas nors panašaus į Malaizijos lėktuvo numušimą).
Lietuvos ir panašiai nusiteikusių valstybių viešojoje erdvėje pilna receptų, kaip Vakarai turėtų atsakyti į Rusijos karą Ukrainoje. Straipsniai nuomonių skiltyse pasirodo kiekvieną dieną, ištisos konferencijos rengiamos kiekvieną savaitę, ir garbūs kalbėtojai jau beveik metus kartoja tuos pačius receptus: turime būti vieningi, turime nesitraukti, turime nežaisti Rusijos primetamų žaidimų, turime duoti atkirtį, turime griežtinti pozicijas, turime kovoti.
Tačiau beveik aišku, kad nieko to šiemet nebus.
Dokumentas, sprendžiant iš to, kas apie jį skelbiama, pilnas sveiku protu nesuvokiamų prielaidų ir išvadų, niekaip nesusijusių su tikrove. Tačiau milžiniška Europos užsienio politikos struktūra užuot slėpusi jį kuo giliau, teikia jį ministrų diskusijai, kuri turi atvesti prie to, ką Europos Sąjunga jau vadina „kritiniu suartėjimu“. Užsienio politikos koordinatorė Federica Mogherini ginasi nesiūlanti pamiršti Krymo okupacijos ar lengva ranka nurašyti Maskvos nuodėmes. Bet negalima nematyti, kad pakanka valstybių, kurios to nori.
Lietuva, vis dar įstrigusi receptų išrašinėjimo stadijoje, mažai pastebi, kad daugelis Europoje nori grįžti prie ramesnių laikų, ir tik ir laukia progos tai padaryti. Todėl ir Prancūzijos prezidentas, ir Vokietijos vicekancleris, ir daugelis kitų formuluoja tokią poziciją, kad kol kas sankcijų švelninti negalima, bet vos tik gausime progą, tai ir padarysime.
NATO fronte gerų žinių taip pat nedaug. Velso viršūnių susitikimas nustatė aiškias priemones Baltijos šalių saugumui stiprinti. Bet spragos jas vykdant atsirado nesulaukus Naujųjų metų — nėra politinės valios, nėra pinigų, nėra pajėgumų. Antai sausio pradžioje jau viešai paaiškėjo, kad Kanada, viena iš didžiausių Rusijos kritikių, nenori jungtis nei prie NATO greitojo reagavimo pajėgų, nei prie kito dalinio, kurį per NATO viršūnių susitikimą Velse įsteigė Didžioji Britanija, Lietuva ir dar penkios sąjungininkės.
Europos Sąjungoje niekas nesitiki kokių nors poslinkių artimiausiu metu — santykių su Rusija švelnintojai ir griežtintojai atsveria vieni kitus, o reikia vienbalsiškumo. Kovą, kai reikės pratęsti švelnias sankcijas dėl Krymo okupacijos — įvairių veikėjų įtraukimą į juodąjį sąrašą,— Europos Sąjungos lyderiai tikriausiai tam dar pritars. Bet kai atėjus birželiui reikės vienbalsiškumo, kad būtų toliau taikomos tikrosios, skaudžios ekonominės sankcijos, labai sunku tikėtis, kad tokios šalys kaip norinti besąlygiškai atšaukti sankcijas Italija nusileis netgi Vokietijos kanclerės ryžtui jas toliau taikyti.
Tačiau tokia minkštakūniška politika yra veikiau taisyklė, o pernykštės priemonės buvo veikiau išimtis. Europos Parlamentas rugsėjį beveik pavadino tai, kas vyksta, karu. Jungtinių Valstijų iždo departamentas ir Europos Komisija įjungė visus finansų rinkų svertus ir parklupdė net didžiausius Rusijos bankus ir naftos bendroves. Jungtinių Valstijų prezidentas pasirašė įstatymą, kuris leidžia Ukrainai tiekti ginklus.
Todėl reikia pasiruošti Vakarų — taigi ir mūsų, NATO ir Europos Sąjungos narių — politikai, kuri bus anaiptol ne tokia griežta, kokios daugelis mūsų šalyje nori, pilna neišvengiamai žlugsiančių mėginimų Rusijai tiesti „santykių normalizavimo“ meduolį. Reikia nustatyti ne vien raudonąsias linijas — ten, kur galima jas apginti naudojantis veto teisėmis,— bet ir „planus B“ ar „C“ ten, kur galutinį rezultatą lems derybos ir įvairiausi kompromisai. Reikia priimti žaidimo taisykles, kad net ir dėl strateginės svarbos klausimų Lietuvai turėsime dalyvauti derybose, ir ieškoti ne geriausio, bet kuo mažiau blogo sprendimo.
Šie metai gali tapti „planų B“ politikos metai, bet, pripažinkime, demokratijose politika beveik visada tokia ir yra.
Ir, žinoma, bus svarbu viešojoje erdvėje nepulti į paniką, kai paaiškės, kad nedaug kas Europoje laikosi tokių pat principų ir taip aiškiai skiria juodą nuo balto. Reikės pakeisti toną: nuo aiškinimo, kokia turi būti Vakarų politika į mėginimus paaiškinti, kodėl ji nebus tokia, kokia turėtų būti.
Svarbiausia bus suprasti, kad geresnės alternatyvos žaidimui bendruose klubuose, NATO ir Europos Sąjungoje, nėra, ir kad, kartu su Vidurio Europa, Vakarų valstybės gali imtis vieningų ir tvirtų žingsnių, tiesiog taip nutinka tik išskirtinėmis sąlygomis.
