Jos likučiai įsiliejo į kitą konservatyvią-populistinę politinę partiją- Valstiečių ir žaliųjų sąjungą.

Formuojantis dabartinei Lietuvos socialdemokratų partijai nuo jos atskilusi konservatoriaus Rimanto Dagio vadovaujama grupuotė, taip ir nesugebėjo rasti vietos Lietuvos politinėje sistemoje.

Autoritarinį socializmą, klaidingai kai kurių asmenų vadintą „tikrąja socialdemokratija“, propagavusi partija galutinai susikompromitavo dalyvaudama rinkimų koalicijose su tautininkais ir kitomis dešiniųjų radikalų grupėmis ir dėsningai pasiekė likvidavimosi tašką 

Socialdemokratų sąjungos nesėkmės istorijos pamokos ne tik dar kartą patvirtina politologų seniai pastebimą per didelę partijų koncentraciją populizmo stovykloje (ten ir Darbo partija, ir „Tvarka ir teisingumas“, ir oligarchiniai „žalieji valstiečiai“ bei daugybė smulkių marginalų), bet ir aiškiai rodo, kad rinkėjams nepatrauklus autoritarinis socializmas, o orientavimasis į populizmą vietoje socialdemokratinių vertybių veda prie marginalizacijos ir išnykimo.

Pati socialdemokratijos esmė, kitaip nei manė „daginiai“ socialdemokratai yra ne turto perskirstymas, o asmens saviraiškos, savirealizacijos skatinimas. Būtent dėl savirealizacijos nuo pat Renesanso ir Apšvietos lūžo pagrindinės politinės ietys. Nuo tada kai viduramžiuose vyravusią dievo nulemtos luominės visuomenės idėją, kurioje žmogaus tikslas tebuvo pelnyti dangiškąjį gyvenimą, pradėjo keisti humanizmas ir žmogaus vertės suvokimas pradėtas kelti žmogaus oraus gyvenimo klausimas.

Pirmasis šiuos klausimus iškėlė liberalizmas, kurio rėmėjai teigė, kad luominiai suvaržymai ir teisinė nelygybė, būdinga feodalizmui, varžo žmonių kūrybingumą, nesuderinama su jų orumu, todėl feodalinės privilegijos turi būti panaikintos, o žmonių teisės sulygintos.

Reaguodami į tai privilegijuoti sluoksniai – feodalai ir dvasininkai, - suformulavo konservatizmo doktriną, kurioje gynė žmonių teisinę nelygybę. Liberalų tikėjimą, kad teisinė žmonių lygybė sudarys prielaidas asmens savirealizacijai XIX amžiaus viduryje kritikavo Karlas Marksas, kuris teigė, kad teisinės lygybės nepakanka, jei nėra pakankamai lėšų pragyvenimui. Tokiu atveju lygybė tampa tik iliuzija, o savirealizacija pasiekiama tik tiems, kas turi pinigų. K. Markso idėjų pagrindu susiformavo socializmas vėliau skilęs į revoliucinį komunizmą ir reformistinę socialdemokratiją.

Vis dėl to nepaisant gerovės valstybės susiformavimo darbininkų klasė, kurią K. Marksas laikė turinčia potencialą savirealizacijai, išliko konservatyvi ir autoritarinė, o tarpukario laikotarpiu rėmė fašistinius režimus.

Naujas poslinkis įvyko 1968 m. su studentų revoliucijomis – atsirado naujoji kairė. Pagrindinė naujųjų kairiųjų idėja - savirealizacija neįmanoma be švietimo, išsilaisvinimo iš įvairių sąmonės kontrolės formų, kurių pagalba manipuliuojama žmonėmis. Naujosios kairės dėka aukštasis išsilavinimas tapo prieinamas ne tik išrinktiesiems, atkreiptas dėmesys į įvairias praktikas, kurios trukdo žmonėms realizuoti save.

Socialdemokratų sukurtos gerovės valstybės padarė tų šalių jaunimą mažiau priklausomą nuo bendruomenių ir darbdavių, naujosios kairės pasiekimai garantavo jaunimui galimybę įgyti išsilavinimą ir pasigerinti gyvenimo galimybes.

Tačiau kartu gerovės valstybė sukūrė didelį spaudimą valstybės finansams ir sudarė sąlygas iškilti reakcijai: neoliberalizmui ir neokonservatizmui. Pirmasis siekia karpyti gerovės programas ir didinti konkurencija, stiprinti dirbančiųjų eksploatavimą. Antrasis eina dar toliau ir siekia sugrąžinti sąmonės kontrolės ir manipuliavimo formas, tokias kaip religija, bendruomenė, nacionalizmas, teigdami, kad žmogus neturi būti laisvas savo pasirinkimuose. 

Naujosios kairės, neoliberalizmo, neokonservatizmo ir populizmo rėmuose ir vyksta visi šiuolaikiniai pagrindiniai politiniai debatai. Naujoji kairė teigia, kad asmuo turi būti laisvas savo pasirinkimuose, išsilavinęs (tai apima ir išsilaisvinimą nuo prietarų), turėti materialinį pagrindą ir tai sudaro galimybes jam ar jai save realizuoti. Kitaip tariant kairė į žmogų žiūri kaip į savaiminę vertybę. Neoliberalai žmogų mato kaip ekonomikai pajungtą darbo ir kapitalo kaupimo jėgą.

Jiems žmogaus išsilavinimas ir išlaisvinimas turi tarnauti ne savirealizacijai, bet konkurencingumo ir pardavimų didinimui. Neokonservatoriai žmogų mato kaip baudžiauninką, pajungtą elito valdomai bendruomenei, kurios kontrolei naudojama religija, nacionalizmas ir kitos „opiumo liaudžiai“ formos. Taip pat žmogų mato ir populistai, tik čia artimesnis tarno įvaizdis – už priverstinį aukojimąsi suteikiamos gerovės garantijos, tačiau siekiama palaikyti neišsilavinimą, tamsumą, prietaringumą.

Požiūris į tai, kas yra žmogus - savaiminė vertybė, ekonominis vienetas ar baudžiauninkas - yra esminis ideologijų atskyrimo kriterijus.

Socialdemokratai neturėtų užmiršti, jog būtent kairioji žmogaus samprata sudaro žmogui geriausias galimybes realizuoti save, ir naudotis šiuo savo pranašumu neklimpdami į žmonių kvailinimo ir pavergimo liūną, kaip tai daro populistai. „Žmogus“ yra socialdemokratų stiprybė, o ne „tauta“, „valstybė“, „šeima“ ar „religija“.