Karas šiandien ir rytoj. Ar tebegalioja Pasaulio tvarka?

Karas šiandien ir rytoj. Karas, kuriam nesame pasiruošę

Karas šiandien ir rytoj. Kartais sveika ir nusiginkluoti

Karas šiandien ir rytoj. Ar tebegalioja klasikinė geopolitika ir jos nulemti ilgalaikiai politiniai sprendimai?

Karas šiandien ir rytoj. Ar branduolinis ginklas padeda išsaugoti taiką?

Karas šiandien ir rytoj. Gynybiniai aljansai: liūtai, vilkai, šakalai ir ėriukai

Ne branduolinis užtaisas, o „kalašnikovas“ yra pavojingiausias ginklas

Karas šiandien ir rytoj. Kinijos ir Rusijos šviesi ateitis nelaukia

Karas šiandien ir rytoj. Ateities karas: keisti dariniai prieš valstybes

Karas šiandien ir rytoj. Ar galima apginti Lietuvą?

Karas šiandien ir rytoj. Ar moderniais ginklais laimėsime ateities karą?

Iš karo istorijos analų aiškėja, kad pirmąjį naujojo pasaulinio karo planą buvo sumąstę britai dar ...1945 metų vasarą. Britams kėlė nerimą Sovietų Sąjungos kariniai laimėjimai Vidurio Europoje, ir jie siūlė sovietus sustabdyti karine jėga. Planas pavadintas „Neįsivaizduojamu“ (angl. Unthinkable) numatė britų ir amerikiečių jungtinę karinę akciją prieš Sovietų Sąjungą, pasitelkiant Prancūzijos ir dar galutinai neišformuoto Wehrmachto pajėgas.

Sovietų Sąjunga galėjo būti susilpnėjusi dėl karo su Japonija ir nepajėgi priešintis. Vis dėlto planas nebuvo palaimintas kaip nerealus, kukliais skaičiavimais sovietų karinė galia beveik dvigubai viršijo sąjungininkų galimybes, tad pergalės galimybės vertintos kaip labai abejotinos.

Pirmaisiais pokario dešimtmečiais SSSR laikė Trečiąjį pasaulinį karą neišvengiamu. Jame turėjo būti naudojami ir branduoliniai ir konvenciniai ginklai, jame turėjo būti milijonai aukų, tačiau sovietų pergalė atrodė teoriškai įmanoma.
Egidijus Vareikis

Taigi, anais 1945 metais atsisakyta vaduoti Vidurio Europą (taip pat ir mus), atsisakyta, kaip žinia, ir vėliau. Minėto plano kūrėjai nebuvo numatę ir branduolinio ginklo panaudojimo galimybės (jis formaliai panaudotas kiek vėliau). Branduolinis ginklas, pagal pirminę JAV strategiją, turėjo būti absoliutus taikos garantas – niekas nepuls Amerikos, nes bet koks karas prieš JAV, turinčią branduolinio ginklo monopolį, baigsis pralaimėjimu.

JAV buvo numačiusi galimybę, jei reikės, sunaikinti Sovietų Sąjungą su 20-30 branduolinių bombų, numetant jas virš kai kurių SSSR miestų (beje, sąraše Baltijos šalių miestų nebuvo, tačiau į naikintinų grupę įtraukti tokie miestai kaip Tbilisis, Baku ir Taškentas...)

Prasidėjus Šaltajam karui ir branduolinei konfrontacijai Trečiajam pasauliniam karui ruošėsi abu kariniai blokai. Korėjos karas parodė, kad Antrasis pasaulinis pasaulio tvarkos problemų neišsprendė. Kubos krizės metu pasaulis stovėjo ant realaus karo slenksčio. Kaip tas karas galėjo atrodyti, matyti iš tada dar slaptų strateginių planų, mokymų ir kitų karo „žaidimų“.

Vieni rimčiausių NATO karinių manevrų (operacija „Atsakomasis smūgis“, angl. Strikeback) vyko 1957 metais. Joje, tuomet didžiausioje taikos metu vykdytoje laivyno akcijoje, dalyvavo apie 75 000 karių, 200 karo laivų, per 600 lėktuvų iš JAV, Jungtinės Karalystės, Prancūzijos, Kanados, Nyderlandų ir Norvegijos. Pagrindinis tikslas – galima totalaus karo principus atitinkanti reakcija į Sovietų Sąjungos puolimą prieš NATO. Tuo pat metu vyko ir mažesnio masto karo imitacijų Viduržemio jūroje, imituojant Sovietų veržimasi per sąsiaurius Turkijoje. Pasiruošta galimai atakai prieš Daniją ir Norvegiją, Sovietų sulaikymui Tolimuose Rytuose, galimam Vidurio Rytų konflikto peraugimui į pasaulinį. Tad Trečiasis pasaulinis buvo surepetuotas ir „sužaistas“.

Pirmaisiais pokario dešimtmečiais SSSR laikė Trečiąjį pasaulinį karą neišvengiamu. Jame turėjo būti naudojami ir branduoliniai ir konvenciniai ginklai, jame turėjo būti milijonai aukų, tačiau sovietų pergalė atrodė teoriškai įmanoma.

Nėra žinių apie kokį nors koordinuotą islamo ekstremistų karą prieš likusį pasaulį, tačiau tai dar nereiškia, kad tokio karo planas neatsiras.
Egidijus Vareikis

Vienas iš detalesnių planų buvo 1979 metais parengtas slaptas branduolinio-konvencinio karo prieš NATO planas „Septynios dienos iki Reino“. Tai faktiškai buvusios VFR užkariavimo per septynias dienas karas. Vokietija ir Lenkija turėjo virsti radioaktyviomis dykumomis. Planuota, kad galėjo žūti iki 2 mln. Lenkijos civilių, tačiau galiausiai SSSR pergalė buvo įmanoma.

Reikia pabrėžti, kad Sovietų strategai neatsisakė karo galimybės net pačioje Šaltojo karo pabaigoje. 1989 metais vyko dideli karo laivyno mokymai, kodiniu pavadinimu „Begemotas“, kuriuose imituotas branduolinis karas. Jame atsakymas į pirmą branduolinį smūgį nuo pusės valandos sumažinamas iki 5 min., t.y. reaguojama į vidutinio ir artimo nuotolio raketų ataką iš povandeninio laivo. (Pikantiška detalė – tuomet manevrai parodė, kad karo atveju SSSR laiku sureaguoti nespėtų. Tik po dviejų metų vykusiose manevruose Begemotas-2, pavyko sureaguoti į branduolinę ataką per 4 minutes.)

Būta ir daugiau karo „žaidimų“, tačiau pasitvirtino taisyklė, kad karas, kuriam nuosekliai ruošiamasi, dažniausiai neįvyksta. Tiesa, NATO gynybos nuo SSSR/Rusijos planai niekur nedingo, tokį planą turime ir mes. Taigi, esame paruošti gintis nuo galimos Rusijo/Baltarusijos agresijos. Norintieji susipažinti su neįvykusio Trečiojo pasaulinio karo detalėmis gali sužaisti vieną-kitą iš daugybės kompiuterinių žaidimų. Subyrėjus SSSR, karo tikimybė sumažėjo ir apie galimą pasaulinį karą imta kalbėti kiek kitu aspektu – ar Trečiuoju pasauliniu nevirs pranašautas (o kai kurių nuomone jau vykstantis) civilizacijų susidūrimas?

Reikia pasakyti, kad signalų kitokiems karams, nei branduolinė konfrontacija, būta: nei SSSR Afganistane nebuvo pasiruošusi karui, kokį jai primetė ginkluoto pasipriešinimo vadai, nei JAV negalėjo aiškiai laimėti Vietname ar vėliau Irake.

Civilizacinis karas būtų visiškai kitoks, nei tie, kuriems buvo ruoštasi. Civilizacinis konfliktas pasižymi keletu bruožų, kurių XX amžiaus karuose nebuvo.

Civilizacinis karas nėra armijos karas prieš armiją, tad vien karinėmis priemonėmis jis nelaimimas. Tai karas, didele dalimi persikeliantis į kultūros, istorijos paveldo, papročių ir kitas „nekarines“ sferas.

Civilizacinis konfliktas yra ilgalaikis procesas, trunkantis kai kada dešimtmečiais, jo baigtis dažnai iš viso nėra fiksuota. Jis primena Viduramžių bei Renesanso epochos karus, kurie istorijoje žinomi kaip Šimto metų, Trisdešimties metų ir pan. karai. Netiesa, kad istoriniai procesai greitėja. Taikos derybos vis sudėtingesnės, vos labiau „ištemptos“.

Originaliau mąstantis Zbigniewas Brzezinskis mano, kad Trečiojo pasaulinio karo kovų epicentras bus Azijoje, kur dėl įtakos gali susikauti Kinija, Indija, islamo pasaulis. Rusija, siekianti susigrąžinti didžiosios valstybės statusą, gali taip pat į jį aktyviai įsijungti. Senstančiai Europai ir silpstančiai JAV teks rinktis kažkurią iš kariaujančių pusių.
Egidijus Vareikis

Civilizacijos konfliktuose nėra aiškaus nugalėtojo. Ar šiandien kas nors gali tiesiai šviesiai pasakyti, kas laimėjo karus buvusioje Jugoslavijoje, kas laimėjo (laimi?) Afganistane ar Irake, kas laimi „užšaldytus konfliktus“? Ar neatsitinka taip, kad laimėjus techninį karą, vėliau savotiškai „pralaimima taika“? Todėl ir techninis pranašumas, kokį turi pvz. JAV ar Rusija, negarantuoja ilgalaikės pergalės?

Civilizaciniai konfliktai yra visų pirma ideologiniai ir kultūriniai, juose nebegalioja XX amžiaus pasidalijimas į Vakarus ir Rytus. Kas būtų islamo ekspansija, Kinijos iškilimas – yra įvairių scenarijų. Skaitytojas, panaršęs internete gali rasti ne vieną emocingą „žaidimą“.

Kai kurie ekspertai mano kad civilizacinio karo taip pat pavyks išvengti jau vien todėl, kad jo laimėti praktiškai neįmanoma. Realiai kariaujamą garą gali sukelti naujų galios centrų atsiradimas, t.y. dabartinės Pasaulio tvarkos ir jėgų pusiausvyros griūtis.

Vyrauja nuomonė, kad civilizaciniai konfliktai formaliai gali būti esamų priešpriešų tęsiniai. Tai Izraelio – arabų nesantaika, karas prieš Iraną, IndijaPakistanas ar Indija – Kinija. Neatmetamas Korėjos karo tęsinys. Tačiau tai dažniausiai tradicinio strateginio mąstymo padariniai.

Originaliau mąstantis Zbigniewas Brzezinskis mano, kad Trečiojo pasaulinio karo kovų epicentras bus Azijoje, kur dėl įtakos gali susikauti Kinija, Indija, islamo pasaulis. Rusija, siekianti susigrąžinti didžiosios valstybės statusą, gali taip pat į jį aktyviai įsijungti. Senstančiai Europai ir silpstančiai JAV teks rinktis kažkurią iš kariaujančių pusių.

George Friedmanas, mano, kad apie 2050 metus naujai susiformavęs japonų-turkų aljansas užpuls amerikiečių vedamą euroatlantinę bendriją, kurios stipriausia jėga šį kartą bus Vidurio Europa. Rusija šio atveju didelės reikšmės nebeturės, ji bus veikiau periferinis žaliavų šaltinis. Rusijos balistinių raketų arsenalas, gerai matomas ir kontroliuojamas iš kosmoso, nebeteks karinės prasmės.

Kinijos ar Indijos strategai kol kas daugiau rūpinasi savo lokalinių problemų sprendimui nei pasauliniam konfliktui. Tačiau bet kokiame pasauliniame kare yra pasiruošę įgyvendinti savo geopolitines svajones. Nėra žinių apie kokį nors koordinuotą islamo ekstremistų karą prieš likusį pasaulį, tačiau tai dar nereiškia, kad tokio karo planas neatsiras. Parašoma visai naujų scenarijų, kuriuose pagrindiniu faktoriumi tampa vanduo ar klimato kaitos padariniai, kova dėl resursų ir net... darbo jėgos.

O realiame gyvenime karas bus toks, kokio šiame tekste neaptarėme. Istorija visada pateikia staigmenų.