Miestą slegia skolos, finansavimas iš centrinės valdžios priklauso nuo Vyriausybės politinių pažiūrų, o maža to, savivaldybė aplipusi įvairiomis viešosiomis, savivaldybės, akcinėmis ir kitokiomis įstaigomis, kurios visos melžia miesto pinigus. Tokių įstaigų, kur Vilniaus savivaldybė yra dalininkė arba savininkė priskaičiuojama per 400.
Niekas nepateikia tikrosios ataskaitos
Darbą pradedanti naujai išrinkta valdanti dauguma dažnai pirmu žingsniu ima audituoti, ką ji paveldėjo. Tačiau tokios revizijos paprastai baigiasi senų vadovų pakeitimu labiau lojaliais, o rimtų struktūrinių reformų nesiimama. Dar nei viena valdžia Vilniuje neparodė tikrosios ataskaitos visuomenei, kiek ir kokio turto savivaldybė valdo ir kokie jos tikrieji įsipareigojimai.
Vilniaus savivaldybė yra bent 400 įstaigų įkūrėja ar dalininkė. Dauguma jų, 282, yra biudžetinės švietimo įstaigos – mokyklos, darželiai ir kt. Kitos yra daug paslaptingesnės, visokios viešosios įstaigos, kurias vainikuoja taksi ir oro bendrovės.
Valstybės kontrolė nuolat primena Vyriausybei, kad didelis asignavimų valdytojų skaičius apsunkina biudžeto planavimo procedūras, asignavimų valdymą, didina biudžeto kontrolės kaštus. Taip pat apsunkina atsakomybės ir kontrolės pareigų atskyrimą. Visos šios pastabos galioja ir Vilniaus savivaldybei.
Šešėlio pasaulis
Kiekviena įstaiga, kurios dalininkė yra savivaldybė, turi privilegijų. Ji gali gauti finansines ir materialias injekcijas viešuoju mokesčių mokėtojų turtu. Lengvatinėmis sąlygomis, dažnai iš esmės nemokamai, išsinuomoti savivaldybės nekilnojamąjį turtą, neatlygintinai naudotis kitomis savivaldybės teikiamomis paslaugomis.
Tokios įstaigos steigiamos tam, kad išvengti griežtų ribojimų, kurie taikomi mokesčių mokėtojų finansuojamoms institucijoms. Tarkim, savivaldybė perima butą mirus gyventojui. Tai vietoj to, kad jis būtų aukcionu parduodamas pagal visas biurokratines taisykles, o tai ilgai užtrunka, reikia pildyti daugybę ataskaitų, ir paskui tokie sandoriai gali būti audituojami, tai paprasčiau yra tokį butą perleisti viešajai įstaigai, kuri su juo elgiasi kaip eilinis verslo subjektas.
Štai 2013 m. viduryje prie savivaldybės įmonės UAB „Start Vilnius“ (kuri valdo „Air Lituanica“) prijungta UAB „Pylimo pirtis“, kurios vienintelis turtas yra pirtis. Atrodytų, ką bendro turi pirtis su aviacija? Kitas žymus pavyzdys kaip buvo parduotas garsusis „Lietuvos“ kino teatras, prieš tai jo turtą perleidus savivaldybės kontroliuojamai UAB „Lietuvos kino teatras“.
Savivaldybės įmonės melžia pinigus
Suvaldyti 400 įstaigų nelengva būtų bet kokiam savininkui, o juolab savivaldybei, kurią drasko politinės kovos. Todėl nėra ko stebėtis, kad ne vienoje jų klesti finansinė savivalė.
Prieš žurnalistų kameras koks nors mokyklos direktorius ašaroja kaip trūksta finansavimo, nors tyliai jo mokykloje pristeigta daugybė nereikalingų etatų, švaistoma elektra, vanduo, įdarbinti giminaičiai, o nekilnojamasis turtas stovi nenaudojamas. Ir už visa tai apmoka prasiskolinusi savivaldybė. Visokiose neaiškios paskirties viešosiose įstaigose galimybės vystyti finansines machinacijas dar didesnės ir nebūtinai kontroliuojant politikams, patys tokių įstaigų vadovai taip pat dažnai sulaukia įtarimų.
Naujasis meras turėtų ne tik prašinėti papildomų finansų iš Vyriausybės, bet pirmiausia susitvarkyti savo valdose. Kam miestui 400 įstaigų, kurios visos turi direktorius, buhalterijas, darbuotojus ir visos siekia gauti finansavimą iš savivaldybės. Ar išdrįs naujasis meras pateikti visuomenei detalią ataskaitą, kiek miestas turi turto ir kokie tikrieji įsipareigojimai? Ar bus suvaldytos miestą gniuždančios pavaldžios institucijos, pamatysime jau netrukus.