Ši iniciatyva aktuali visoms šeimoms, turinčioms nevaisingumo problemų ir negalinčioms susilaukti vaikų. Šiuo metu Lietuvoje gyvena 60.000 tokių asmenų. Sutikime, dabartinių demografijos iššūkių kontekste, tai labai didelis skaičius. Ateityje, tikėtina, ši problema taps tik dar svarbesnė. Deja, visi iki šiol matyti bandymai po įvairių diskusijų užstrigdavo, ir žmonėms itin reikalingas projektas dienos šviesos taip ir neišvysdavo.
Paskutinį kartą toks bandymas į aklavietę pateko 2011 m. birželio 23 d., kai Seimo posėdžio metu šis projektas jau buvo beveik priimtas, tačiau priėmus vieną kitai prieštaraujančias nuostatas buvo nuspręsta daryti pertrauką. Visai neseniai projektas iš naujo buvo ištrauktas į dienos šviesą ir grąžintas svarstyti Sveikatos reikalų komitetui.
Pagalbinio apvaisinimo reglamentavimas visų pirma reikalingas ne gydytojams, kurie vadovaujasi dar 1999 m. Sveikatos apsaugos ministro priimta tvarka, bet pacientams, kuriems be įstatymo nėra įmanomas procedūrų kompensavimo mechanizmas. Tai sukelia tik dar didesnį apmaudą – nors dirbtinio apvaisinimo procedūra teisėtai ir sėkmingai veikia privačiame sektoriuje, dėl kylančių nesutarimų nesugebame užtikrinti elementarių mechanizmų, galinčių padėti šeimoms, kurioms šioje vietoje labai reikia pagalbos.
Ne paslaptis, jog tokios procedūros yra itin brangios ir gana sunkiai prieinamos ne vienai šeimai. Pagalbinis apvaisinimas šiuo metu atliekamas tik privačiose įstaigose ir vidutiniškai kainuoja 10 tūkst. Lt. Blogiausia, jog ne visoms šeimoms pirmosios procedūros būna sėkmingos, todėl nesėkmės atveju gali tekti pakloti dar didesnę dalį savo santaupų. Tokiame kontekste kompensavimo mechanizmas ir galimybės užšaldyti embrionus įteisinimas tampa tik dar reikalingesnis, todėl kyla elementarus klausimas, kodėl delsiame ir toliau?
Manau, jog šiuo metu pagrindines kliūtis taip reikalingo įstatymo projekto priėmimui kelia nepagrįstos baimės. Seime ir visuomenėje daugiausiai diskutuojama dėl embrionų skaičiaus, taip pat embrionų užšaldymo ir vėlesnio jų panaudojimo. Konservatyvesnio požiūrio šalininkai, embrioną traktuojantys kaip gyvybę, ne tik nori apriboti leidžiamų embrionų skaičių, bet ir nenori leisti jų užšaldyti, nors ši praktika medicinoje yra įprasta.
Suprantama, jog klausimas, kas turėtų būti laikoma gyvybe, yra aršių diskusijų objektas. Tačiau, jeigu tikėsime tokia pozicija, kurią bando įteigti bažnyčia ar konservatyvesni politikai, tuomet, ar nereikėtų, sekant šia logika, savotiška žmogžudyste laikyti kiekvieno natūralaus pastojimo? Juk, kaip pastebi specialistai, jų metu panašių gyvybės užuomazgų miršta milijonai, tačiau dėl to natūralaus nėštumo neuždraudžiame, nes tai nelogiška.
Taigi mums reiktų atsiriboti nuo panašių nepagrįstų įsitikinimų, vyraujančių stereotipų ir pasitikėti naujausiais medicinos ir mokslo laimėjimais. Mūsų uždavinys – priimti tokį įstatymą, kuris leistų asmenims, negalintiems patiems susilaukti vaikų tai padaryti su mažiausiais savo sveikatos sutrikdymais.
O šiuo metu susiduriame su absurdiška situacija, kai ne padedame Lietuvos šeimoms, bet skatiname juos dairytis, kur panašią procedūrą be jokių trikdžių jie galėtų atlikti užsienyje. Todėl siūlyčiau sekti daugelio išsivysčiusių šalių pavyzdžiu, kratytis nepagrįstų baimių ir padėti šeimoms, kurios susiduria su panašiomis problemomis.
Valstybė turi padėti šeimoms, kurios ne tik negali susilaukti atžalų, bet ir neturi galimybės sau leisti brangių pagalbinio apvaisinimo procedūrų. 60.000 šeimų skaičius yra labai didelis. Turime prisiimti įsipareigojimą kompensuoti pagalbinio apvaisinimo procedūras, juk tai ir mūsų vis mažėjančios tautos išlikimo klausimas. Jau eilę metų nesugebėdami priimti šio įstatymo projekto ne tik atimame šį šansą iš šeimų, kurioms toks sprendimas būtų tikra dovana, bet ir neprisidedame prie gimstamumo mūsų šalyje didinimo. Manau, jog su šio įstatymo projekto priėmimu delsiame nedovanotinai per ilgai.