Artėjantys savivaldos rinkimai Vilniuje sudaro galimybę šią svajonę priartinti prie realybės.
Artūrą Zuoką neblogai pažįstu – kurį laiką dirbome vienoje koalicijoje po 2008 metų rinkimų į Seimą, politikoje tekdavo susidurti ir anksčiau.
Gana ryškus politikas, tačiau, kitaip nei kai kurie kiti, nelikau sužavėtas jo atsainaus požiūrio į valstybės reikalus ar populistinio elgesio priimant tuos sprendimus, kuriuos reikėjo priimti, kai valstybę užgriuvo pasaulinė krizė. Prie racionalių, bet nepopuliarių sprendimų A. Zuokas nenorėjo prisidėti. Todėl galų gale ir išsiskyrėme. Dėl to tikrai neišgyvenau. Manau, kad ir man jis nejaučia ypatingų simpatijų. Dėl to taip pat tikrai neišgyvenu.
Artūrą Zuoką dalis vilniečių mėgsta. Vilnius savaime yra patrauklus miestas, pritraukiantis ir investicijas, ir kultūrinį gyvenimą. Tai sostinė, su savo išskirtinumu, tad nesunku būti jos „mylimu“ meru. Bet tai visai nesusiję su mero veikla ir jo darbo rezultatais.
A. Zuokas tikrai moka būti populiarus. Tačiau to, ką būnant atsakingoje valdžioje reikia ir privaloma daryti, nors tai ir nepopuliaru, – jis nedaro. Kurį laiką tai sekėsi neblogai suderinti: Vilnius yra didelis ir turtingas miestas, galintis atlaikyti nemažai, taip pat ir gana ilgą laikotarpį, kai miesto valdžia net ir globalios finansų krizės sąlygomis tiesiog vengia taupyti. Tačiau tokios miesto galimybės nėra begalinės.
Atrodo, kad šiuo metu jos sparčiai artėja prie pabaigos. Lietuvoje veikiantys bankai, jau gerai pažinodami Artūrą Zuoką, nebenori skolinti savivaldybei, nes netiki, kad savivaldybė bent per nago juodymą tvarkydama savo finansus pajudės link to, ko reikalauja visi auditai ir tie patys bankai: skaidrumo, taupumo ir racionalumo. Savo rinkimų kampaniją atidarančioje kalboje apie „miegančią gražuolę“ A. Zuokas nė žodžio neužsiminė apie kokias nors permainas tvarkant miesto finansus, tik pasišaipė iš ankstesnių merų pastangų taupyti. Tai yra Vilniaus Tikro Bankroto programa. Tą pripažįsta ir A. Zuoko bendražygis, miesto administracijos direktorius A. Klimantavičius, viešai sakydamas, kad „Vilnių kamuoja likvidumo problema. Esame patiniame deficite. Nesugebame subalansuoti pajamų ir išlaidų. Sąskaitose yra minus 26 milijonai. Tai bus pirmas defoltinis sostinės atvejis Europoje“.
Tiesą sakant, jau dabar girdžiu Artūro Zuoko balsą, kad jis dėl to nekaltas, nes jam tariamai akivaizdu, kad kaltas yra tik Kubilius. Gal dar šiek tiek Šimonytė. Nes pagal Zuoką, Vilniaus miesto skolos augo ir 2007–2011 metais. Iš tikrųjų 2008–2011 metais dėl pasaulinės krizės augo ir valstybės, ir Vilniaus, ir visų savivaldybių skolos. Tačiau pasibaigus krizei, po 2011 metų, mažėja valstybės, mažėja Kauno ir Klaipėdos skolos. Didėja tik Vilniaus. Prie tokių A. Zuoko paaiškinimų jau esu pripratęs, juos girdžiu ne vien tik iš Artūro Zuoko. Galima buvo prie to priprasti, net jei tai jau ir pradeda šiek tiek atsibosti. Tačiau, kai žiūriu į Vilniaus miestą, turiu pasakyti, kad per daugelį metų, kiek Artūras Zuokas yra miesto valdžioje, man tikrai jau visiškai atsibodo tas zuokiškas derinys tarp tariamai modernaus mero įvaizdžio, važinėjančio su riedžiu, ir visiškai nemodernaus miesto valdymo.
Tik ką baigiau skaityti nesenai Jungtinėse Amerikos Valstijose pasirodžiusią analitinę Karen Dawisha knygą „Putin's Kleptocracy“ („Putino Vagių valdžia“), kurioje aprašoma, kaip šiandieninis Rusijos Prezidentas V. Putinas, 1990 metais būdamas Sankt Peterburgo vicemeru ir prisidengdamas vieno iš perestroikos lyderių, mero A. Sobčako autoritetu, pradėjo Peterburge kurti oligarchinę, mafijos ir KGB simbiozę, šiandien įsitaisiusią Kremliuje ir valdančią visą Rusiją. V. Putino „nuotykiai“ valdant Peterburgą nėra tapatūs A. Zuoko „nuotykiams“ valdant Vilnių, bet stilistika ir mentalitetas turi daug panašumo. Ir tai atsibodo. Mano įsitikinimu, ir Vilnius, ir Lietuva iš to jau išaugo: išaugo iš „dramblių pirkimo“ istorijų, iš partinių „juodųjų buhalterijų“, iš telefoninės teisės ir telefoninių viešųjų konkursų, išaugo ir iš abonentinės oligarchijos, ir iš visiškai neatsakingo valdymo stiliaus.
Atsibodo – ir baigta. Tikiuosi, kad tai jausmas, kurį Vilniuje jaučiu ne aš vienas.
Vilniuje permainų reikia ne tik todėl, kad išvaduotų mus iš to „atsibodo“ jausmo. Reikia realiai suvokti, kad Vilnius tikrai yra ant finansinio bankroto slenksčio. Ką tai gali reikšti vilniečiams, galime įsivaizduoti, žinodami, kad tai reikštų daugelio miesto tarnybų, pradedant nuo gatvių šlavėjų, baigiant miesto viešuoju transportu bent laikiną paralyžių. Bet sunkiau įsivaizduojame, ką toks miesto bankrotas gali reikšti visos šalies finansams.
Turime suvokti, kad šie metai visos šalies ekonomikai ir finansams gali būti kupini įvairių ir gana didelių netikėtumų, kuriuos gali sukelti audros ar uraganai Rusijos ekonomikoje bei finansuose. Kaip paprastai, užklupus tokiems išbandymams pirmiausia griūva silpniausios grandys, taip, kaip per pasaulinę finansų krizę žlugo „Snoras“, o šiek tiek vėliau – ir „Ūkio bankas“. Dabartinėje mūsų šalies finansų sistemoje panašiu snoru tampa Vilniaus savivaldybė, su savo neaiškiomis išlaidomis, įsipareigojimais ir romanoviško tipo meru. Vilniaus miesto finansinis žlugimas šalies finansams gali turėti ne mažiau sunkiai prognozuojamų pasekmių nei bankų žlugimo atveju.
Kai žlunga bankai – įstatymai aiškiai aprašo, kokių veiksmų turi imtis nacionalinė valdžia, kad būtų apsaugoti indėlininkai ir šalies finansų sistema. Vienas iš tokių neatidėliotinų veiksmų – akcininkų nušalinimas. Jeigu žlugtų Vilniaus savivaldybė, tokių receptų jokiame įstatyme nėra aprašyta, tačiau, kaip ir bankų atveju, yra akivaizdu, kad norint apsaugoti šalies finansus nuo Vilniaus žlugimo pasekmių, per ateinančius rinkimus reikia keisti Vilniaus „akcininkus“. Toks pagrindinį „akcijų“ paketą turinčiųjų pakeitimas padėtų išvengti ir paties savivaldybės bankroto.
„Akcininkų“ pasikeitimo Vilniaus savivaldybėje reikia ir tam, kad Vilnius pagaliau išsivaduotų iš miesto uabinio pavaldumo „Rubiconui“, „Icorui“ ir visokiems „city service“-ams. Lietuvoje jau ne viena savivaldybė, vien todėl, kaip ji valdoma, yra tapusi bendranacionaliniu simboliu. V. Uspaskicho dėka žinome, kaip yra valdomi Kėdainiai ir turime „Kėdainių“ simbolį. R. Malinausko valdymo dėka turime „Druskininkų" simbolį. A. Zuokas Vilniaus valdymą pavertė tuo, apie ką net Prezidentė savo pastarajame metiniame pranešime 2014 m. kovo 27 d. labai ryškiai pabrėžė:
„Buvęs rubikoninis ikoras tapo grobuonimi, užvaldžiusiu savivaldybių komunalinį ūkį nuo atliekų surinkimo iki vandens ir šilumos tiekimo. Šis darinys, su nuolat besisukančiais skaitliukais, apiplėšinėja šalies žmones ne ką mažiau nei „Gazpromas“, kuriam jau permokėjome 5 milijardus litų. (...) Kai kuriuose regionuose ne savivaldybė valdo šilumos tiekėjus, o šilumos oligarchai diktuoja sąlygas vietos valdžiai ir gyventojams“.
Deja, Vilnius šiandien ir yra tas miestas, kur ne savivaldybė valdo šilumos tiekėjus, o šilumos oligarchai diktuoja sąlygas A. Zuoko vadovaujamai vietos valdžiai. A. Zuoko dėka Vilniuje gimė, o dabar jau išsiplėtė į visą Lietuvą tai, apie ką kalbėjo Prezidentė: „Buvęs rubikoninis ikoras tapo grobuonimi, užvaldžiusiu savivaldybių komunalinį ūkį nuo atliekų surinkimo iki vandens ir šilumos tiekimo“.
Kaunas ir Klaipėda tampa Vilniui pavydą keliančiais pavyzdžiais: savivaldybės valdo savo energetikos ūkius; būdamos laisvos nuo kokių nors oligarchinių įtakų, leidžia atsirasti konkurencijai šilumos gamyboje, todėl didelę naudą laimi šilumos vartotojai. A. Zuoko dėka Vilniuje naudą laimi ne šilumos vartotojai, o šilumos oligarchai. Vilniuje šilumos vartotojai moka didžiausią šilumos kainą tarp visų didžiųjų miestų ir tai yra A. Zuoko palikimas.
Todėl ir sakau – atsibodo!
Demokratiniai rinkimai yra geras dalykas, kuris leidžia be kokių nors naujų maidanų atsikratyti „atsibodo“ jausmo. Tiesiog reikia ateiti ir balsuoti: balsuoti prieš tuos, kurie atsibodo, kartu balsuojant ir prieš neatsakingą valdymą, vedantį į bankrotą ir prieš atsibodusią šilumos oligarchų teisę valdyti Vilniaus savivaldybę.
Suprantu, kad kam nors toks mano pasisakymas gali pasirodyti radikalus, piktas ir politiškai nekorektiškas. Kai kas Vilniuje yra abejingai korektiškai susitaikęs su tokia patogia formule, kad dabartinis Vilniaus meras „vagia, bet daro“ ir todėl atseit gali ir toliau tai tęsti. Tokio „darymo“ esminius rezultatus trumpai aptariau – miestas bankrutuoja, o vilniečiai už šilumą moka ir „rubikoninį“ priedą.
Vilniaus mero rinkimai visiems bus esminis radikalus testas – ar norime kitaip ir ar galime kitaip. Tariamai korektiškam požiūriui „pro pirštus“ į tai, kaip „šilumos oligarchai diktuoja sąlygas vietos valdžiai ir gyventojams“, Vilniaus mieste nebėra nei laiko, nei resursų. Arba išvaduojame ir Vilnių, o po to – ir Lietuvą iš vis dar gausių rytietiškos „kleptokratijos“ įpročių, ar ir toliau liekame toje pačioje pavojingoje pusiau rytietiškoje erdvėje, tik paviršiuje padabintoje europietiškais ornamentais.
Už ką balsuosiu ateinančiuose savivaldos rinkimuose – visi žino. Mykolas Majauskas – naujosios vakarietiškos lietuvių kartos vienas iš ryškių lyderių, imasi didelės atsakomybės mus, vilniečius, burti ir telkti šiame radikaliame atsisveikinimo su tuo, kas atsibodo, kelyje. Šiame tekste nesiruošiu kitų agituoti pasekti mano pavyzdžiu, kiekvienas atsakingai pasirinks, bet būtinai nusikratykime politkorektiško abejingumo ir pagaliau išvaduokime Vilnių iš to, kas jau tikrai atsibodo.