Tačiau išsamesnė analizė įtikinamai rodo, kad aptariamas klausimas nėra toks, į kurį nereikia atsakyti. Priešingai, jis kelia ne tik moralinę, bet ir kolektyvinio saugumo dilemą. Ar nėra naivumo viršūnė manyti, jog Vakarai gali būti ramūs ir tikri, kad paaukoję ant aukuro nedidelę auką, jie išvengs didelės aukos? Kad amžiams pasotins agresyvios meškos apetitą? 

Evangelijoje pasakyta: „Kas nori išsaugoti savo gyvybę, tas ją praras“. Ką prarastų Vakarai, jeigu siekdami išsaugoti savo karių gyvybes, nevykdytų įsipareigojimų pagal NATO sutarties 5 straipsnį ginti užpultas Aljanso nares? Tai diskredituotų NATO kaip popierinį tigrą ir kartu reikštų: a) JAV, kaip dominuojančios pasaulinės galybės, krachą; b) putiniškos Rusijos hegemonijos Europoje pradžią.

Koks JAV karių kuopos vaidmuo?

Kam rašomi negatyvių ateities įvykių scenarijai? Paprastai tam, kad jų būtų galima išvengti. Ar tai reiškia, kad Vakarų interesas besąlygiškai ginti Baltijos šalių saugumą, o tuo pačiu metu užkirsti kelią bandymams reanimuoti Blogio imperiją, yra akivaizdus ir neginčijamas? 

Nepaisant to, kad NATO sutartis diktuoja vienprasmišką atsakymą į šį klausimą, tikrovėje viskas yra gerokai sudėtingiau. Čia veikia sunkiai nuspėjamas žmogiškasis faktorius. Jis pasireiškia tuo, kad demokratines vertybes deklaruojantys, o išties jas pamynę cinikai ir juodųjų technologijų virtuozai, turi visai kitokio sukirpimo oponentus – politikus, kuriuos saisto moralės ir teisės normos.
Tai diktatoriams suteikia pranašumą ir leidžia išlaikyti iniciatyvą. Neatsitiktinai Stalinas ir Hitleris hipnotizavo Vakarų isteblišmentą ir visuomet žingsniu jį lenkė. Kodėl labai matomas ir civilizuoto pasaulio didelis galvos skausmas šiuo metu yra pilkas kagėbistas Putinas? Todėl, kad jis stovi ant gigantų – Stalino ir Hitlerio pečių ir naudoja nepaprastai veiksmingus jų metodus.

Kodėl labai matomas ir civilizuoto pasaulio didelis galvos skausmas šiuo metu yra pilkas kagėbistas Putinas? Todėl, kad jis stovi ant gigantų – Stalino ir Hitlerio pečių ir naudoja nepaprastai veiksmingus jų metodus.
Karolis Jovaišas
Taigi, pasaulio likimą lemia ne tik realus konkuruojančių jėgų santykis, bet ir tai, kokie politiniai lyderiai yra valdžioje. Ne mažiau svarbų vaidmenį atlieka ir objektyvūs faktoriai, sulaikantys neprognozuojamų valstybių neprognozuojamus lyderius nuo agresyvių veiksmų eskalacijos. Šie faktoriai atlieka atgrasantį vaidmenį tuomet, kai veikia reikiamu laiku ir reikiamoje vietoje. 

Pavyzdžiui, ką Rusijai reiškia JAV karių kuopa, dislokuota Baltijos šalyse? Karine prasme – tai simboliškos pajėgos, moraline ir politine – atgrasanti jėga. Kokia prasme mopsas gali būti laikomas jėga, galinčia sutramdyti dramblį? Ta prasme, kokia amerikiečių kariai yra atgrasymo politikos įkaitai, kurių žūtis išprovokuotų galingiausios pasaulio valstybės atsakomąjį smūgį agresoriui. 

Narvos paradoksas žaliųjų žmogeliukų fone

Tarkim, mandagūs žalieji žmogeliukai su savo amunicija atvyksta į Narvą praleisti atostogų ir kartu pagelbėti vietos rusams. Tam, kad referendume dėl prisijungimo prie motinos Rusijos nacionalfašistų engiami kraujo broliai galėtų laisvai išreikšti savo valią, „gelbėtojai“ blokuoja Estijos kariškius. Kadangi už prisijungimą balsuoja 99,99 proc. visų rusų, mandagieji žmogeliukai pasienio stulpais dalykiškai pažymi naujas žemes, prisijungusias prie Rusų pasaulio.

Piešdamas tokį sentimentaliai idilišką vaizdelį, rusų politologas Andrejus Piontkovskis klausia: koks tuomet būtų NATO atsakas? Ryžtingas ir efektyvus? Tačiau, jeigu galingesnės Aljanso pajėgos keltų realią grėsmę naujoms švento ir neliečiamo Rusų pasaulio sienoms, kas gali paneigti, jog Putinas nepagrasins branduoliniais smūgiais sunaikinti, pavyzdžiui, dvi Europos sostines? 

Tam, kad amerikiečių kariai, kaip gyvasis skydas, galėtų atlikti jiems skirtą atgrasymo funkciją, reikia tam tikrų sąlygų. Jas turėtų užtikrinti Baltijos šalių greitojo reagavimo pajėgos. Jeigu jos greitai ir ryžtingai neutralizuotų „taikdarių“ misiją atliekančius žaliuosius žmogeliukus, būtent jiems būtų perkeltas sunkus pasirinkimas.
Karolis Jovaišas
A. Piontkovskis tikras – bet kokia NATO atsakomoji reakcija būtų komplikuota ir grėstų sunkiais padariniais. Kita vertus, jeigu Aljansas prarytų Rusijos agresiją ir susitaikytų su ja kaip įvykusiu faktu, smūgis jo reputacijai būtų milžiniškas ir nepataisomas. Tai faktiškai padėtų kryžių ant JAV, kaip pasaulio galybės ir Vakarų saugumo garanto ir kartu atrištų Rusijai rankas tvarkytis Europoje.
Vadinasi, Narvos paradoksas yra Putino gebėjimas vienu mostu priversti Vakarus svarstyti neįtikėtinai sunkų pasirinkimą: a) žeminančią kapituliaciją ir pasitraukimą iš pasaulio istorijos raidą lemiančių žaidėjų klubo arba b) branduolinį karą, kuris yra kitame išmatavime. Deja, tiksliai suformulavęs problemą, A. Piontkovskis nesugebėjo jos nepriekaištingai išspręsti. 

Būtent Putino oponentams jis perkelia minėtą dilemą, kuri praktiškai nepalieka Vakarams ne tik protingos, bet ir garbingos išeities. Taigi, preziumuojama, kad nesvarbu, ar Putinas ir jo aplinka blefuoja, lošdama branduolinio šantažo koziriu, ar ne, patikrinti gali tik tas, kas turi daug ką prarasti. O tokie yra klestintys Vakarai, kurie netrokšta būti paversti radioaktyviais pelenais.
Ar Narvos paradoksas gali būti išspręstas? Taip. A. Piontkovskio nuomone, situaciją 180 laipsnių kampu apverčia ir sunkaus pasirinkimo dilemą Rusijai perkelia viena aplinkybė – JAV kareivių kuopa, dislokuota Baltijos šalyse. Taigi, jau Putinas ir jo aplinkos žmonės turi spręsti, ar imtis agresyvių veiksmų, kurie galėtų išprovokuoti visaapimantį ir naikinantį karą su Jungtinėmis Valstijomis.

Mandagaus elgesio veiksmingumą sustiprina ginklas

Deja, kaip jau minėjau, toks Narvos paradokso sprendimas negali būti laikomas nepriekaištingu. Nepaisant to, jog A. Piontkovskis logiškai konstatuoja, kad Putinas ir jo aplinkos žmonės nėra nei savižudžiai, nei vargšai, kurie branduolinės Apokalipsės atveju neturėtų ko prarasti. Tačiau jo sprendimo pažeidžiama vieta ta, kad JAV karių kuopai jis suteikia tokį atgrasantį faktorių, kokio ji neturi. 

Tiksliau, neturi ir negali turėti pati savaime. Išties, jeigu aptariamas Narvos atplėšimo scenarijus praeitų visiškai sklandžiai, tai nėra esminio skirtumo, iš kur būtų permesta amerikiečių karių kuopa – iš nuolatinės dislokacijos vietos Vokietijoje, Estijoje arba netgi Jungtinėse Valstijose. Nėra, nes tokiu atveju šis junginys bus atsidūręs prieš jau įvykusį faktą – Narvos okupendumą. 

Peršasi išvada: tam, kad amerikiečių kariai, kaip gyvasis skydas, galėtų atlikti jiems skirtą atgrasymo funkciją, reikia tam tikrų sąlygų. Jas turėtų užtikrinti Baltijos šalių, konkrečiu atveju – Estijos greitojo reagavimo pajėgos. Jeigu jos greitai ir ryžtingai neutralizuotų „taikdarių“ misiją atliekančius žaliuosius žmogeliukus, būtent jiems būtų perkeltas sunkus pasirinkimas.

Jo esmė – priimti ultimatumą ir kapituliuoti arba jį atmesti ir būti likviduotais. Jeigu ši alternatyvą būtų paaiškinta labai mandagiai ir įtikinamai, galima neabejoti, kokį sprendimą priimtų žalieji žmogeliukai. Putinas teisus – galima pasiekti kur kas daugiau elgiantis mandagiai ir naudojant ginklą, negu tik elgiantis mandagiai. Tiesa, šią mintį, be mažiausio sąžinės graužimo, jis yra nugvelbęs iš Al Kaponės.

Nieko nuostabaus, politinis gangsteris gerbia kraujo brolio – kriminalinio gangsterio išminties perlus. Jeigu rusų „taikdariai“ vis dėlto nepriimtų minėto labai mandagaus ultimatumo arba sulauktų pastiprinimo, tai į konflikto vietą permesti amerikiečių kariai atliktų tą jiems skirtą atgrasymo funkciją, kuri šiame tekste jau buvo aptarta. Žinoma, kas tinka Narvos, tas tinka ir Daugpilio ar Visagino atveju.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (449)