E. Lucasas. Kremlius siekia anomalijos

JAV prezidentui Barackui Obamai žvalgybos tarnybos pranešė, kad Vladimiras Putinas, bendraudamas su savo senais bičiuliais, apie Amerikos vadovą kalba nevengdamas rasistinių įžeidimų. Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas Davidas Cameronas, iš savo šnipų daug sužinojęs apie V. Putino asmeninį gyvenimą, sunkiai prisiverčia jam paspausti ranką. Vokietijos kanclerė Angela Merkel geriau nei bet kuris kitas Vakarų lyderis supranta, kad jos kolega – žiaurus, suktas ir melagis.

Nepaisant to, Vakarų lyderiai, svarstydami kaip elgtis su Rusija, ir toliau vadovaujasi iliuzijomis. Įdomiausia ir labiausiai liūdinanti šventinio laikotarpio naujiena buvo straipsnis „Bloomberg“, kuriame rašoma apie išsamios Rusijos politikos analizės, kurią prieš kelias savaites buvo užsakę Baltieji Rūmai, rezultatus. Straipsnyje, pavadinimu „Inside Obama‘s Secret Outreach to Russia“, teigiama, kad administracija už akių „mezga naujų santykių“ planus, „padėsiančius spręsti dvišalius ir tarptautinius klausimus“, taip kurių ir galimas susitarimas dėl Ukrainos.

Tokia strategija apimtų Kremliaus sprendimą liautis rėmus prorusiškai nusiteikusius separatistus Rytų Ukrainoje, o mainais Maskva išvengtų pačių griežčiausių ekonominių sankcijų. Krymo klausimas būtų įšaldytas. Ne mažiau grotestiškas ir administracijos sprendimas kreiptis į seną V. Putino bičiulį, nesėkmingą realistinės politikos pilkąjį kardinolą Henry Kissingerį, kuriam tarsi patikėtas užkulisinio dalyvio vaidmuo.

Vienas komentatorius tokią taktiką pavadino „amoralia, chaotiška ir tiesiogiai pavojinga“. Aš būčiau dar kategoriškesnis. Pradžiai tokia taktika demonstruoja šokiruojančią nepagarbą Ukrainai kaip tikrai šaliai, kurioje gyvena tikri žmonės, norintys visiems laikams užbaigti kančias ir siekiantys nesuvaidintos pagarbos jų svajonėms apie stabilią, saugią ir sėkmingą ateitį.

Apskritai kalbant, toks elgesys demonstruoja tiesiog protu nesuvokiamą nenorą suvokti realybę. Rusijos režimui netinka situacija, kai laimi abi pusės. Minkštumą Kremlius vertina kaip silpnumo ženklą. Jo visai nedomina padėties normalizavimas. Jis siekia anomalijos: tik tokia situacija sukuria palankias sąlygas vogti, skriausti, meluoti ir apgaudinėti.

Tiesa, Kremlius jaučiasi Vakarų apgultyje, jis sutrikęs, matydamas, kaip keičiasi pasaulis, ir palaužtas pingančios naftos. Ukrainos kampanija baigėsi tik daline sėkme. Kitaip nei buvo pasakyta V. Putinui, Ukrainoje nėra vieningos „tėvynainių“ grupės, kuri būtų pasirengusi sukilti prieš Kijevo valdžią ir suformuoti naują rusų satrapiją.

Karas Ukrainos Rytuose įsisuko kaip reikiant. Bent jau kol kas laimėti negali nei viena pusė, o Krymas – nestabili Rusijos Federacijos dalis – pasirodė esąs sunki našta.

Puiku. Dabar atėjo metas V. Putinui paragauti nuodingų paties spaustų sulčių. Tegul šalies žmonėms paaiškina, kad savo santaupas ir gerovę jie privalo išmainyti į menkavertį naujos miniatiūrinės imperijos erzelį. Vakarai privalo kartą ir visiems laikams atsisakyti idėjos, kad jie gali bent minimaliai lemti Rusijos viduje vykstančius politinius procesus. 

Visai gali būti, kad V. Putinas liks valdžioje dar ateinančius 10 ar 20 metų. Jis gali būti nuverstas, tačiau jo vietą užimtų dar blogesnis variantas. Jis gali užleisti vietą kam nors, kas pabandys apverktino prižiūrėtojo stiliumi (kaip buvęs prezidentas Dmitrijus Medvedevas) pataisyti reikalaus su Vakarais. Palaukime ir pamatysime.

Dabar yra, ką veikti. Turime padėti Ukrainai, pagerinti Baltijos valstybių ir Lenkijos saugumą, nuo purvinų Rusijos pinigų išvalyti savo finansines ir politines sistemas ir pažaboti Rusijos šnipus bei įtaką bandančius daryti asmenis.

Visa tai atneš apčiuopiamos naudos. Galbūt pavėluotai, tačiau sutvirtins taisyklėmis ir įstatymais grįstą sistemą, kurią V. Putinas taip nori sugriauti, o bandymai ksenofobiškai nusikaltėlių valstybei parodyti „kelią į priekį“ – tikrai ne.

Autorius yra vyresnysis Europos politikos analizės centro viceprezidentas ir vyresnysis „The Economist“ redaktorius.