Pernykščiai ir visi pastarieji ketveri metai nebuvo lengvi, tačiau vilniečių darbas ir kūrybingumas neleido abejingo mero akivaizdoje miestui užmigti. Būtent aktyvūs ir neabejingi žmonės, verslas ir jo pastangos skatino miestą augti ir tobulėti. Noriu palinkėti vilniečiams nesustoti ir jau šiais metais pradėti ryžtingas permainas Vilniuje.
Nors klausimų susikaupė daug, reikia išskirti kelis miesto prioritetus. Po Artūro Zuoko viešpatavimo Vilnius nuosekliai bankrutuoja, bankai nebeskolina, atlyginimai ir investicijos vėluoja. Deja, šiandieninis meras ir toliau nusikalstamai tai ignoruoja. Todėl, kitaip nei sako Zuoko paskelbta “miegančios gražuolės” rinkimų programa arba, dar kitaip, Vilniaus tikrojo bankroto programa, pirmasis naujo mero prioritetas bus sutvarkyti miesto finansus.
Deja, kaip su miesto finansais, taip ir su šilumos ūkiu – Zuokui viskas čia “O.K.”. Suprantama, problemų įvardijimas reikštų oligarchinės struktūros architekto prisipažinimą. Vis tik metas pripažinti ir prisipažinti. Tik skaidrus energetikos ūkis ir reali konkurencija užtikrins mažesnes šilumos sąskaitas gyventojams. Todėl antrasis naujo mero prioritetas bus išvalyti komunalinį ūkį ir atsisveikinti su „Rubikonu”.
To miestui negana. Stabilūs finansai, skaidrus ir efektyvus komunalinis ūkis – elementari higiena. Miestui reikia daugiau gyvybės, daugiau šeimų, daugiau vaikų. Mažieji vilniečiai, jų priežiūra, ugdymas, švietimas, maitinimas, deja, kaip buvo, taip ir liko Zuoko prioritetų paraštėse. Todėl šiandieniniam merui siūlau stabtelti ir dar kartą nuoširdžiai susimąstyti, kas svarbu ir kas svarbiausia.
Vilnius užtikrintai bankrutuoja
Vilniaus miesto kaip ir visų Lietuvos savivaldybių, bei valstybės skolos 2008-ųjų krizės įkarštyje stipriai išaugo. Tačiau, skirtingai nuo kitų didžiųjų Lietuvos miestų, kurių skolos po krizės pradėjo mažėti, Vilniaus skola nesustojo augti. Ji auga tokiu greičiu, kad šiuo metu turime daugiau kaip 1,3 mlrd. lt. skolos, iš kurios daugiau kaip 400 mln. jau yra pradelsti įsipareigojimai.
Zuokas, pristatydamas programą, pamiršo, kad nei vienas Lietuvoje veikiantis bankas juo nebepasitiki ir Vilniui jau nebeskolina. Todėl miestas užtikrintai bankrutuoja, infrastruktūriniai projektai stoja, įsiskolinimai auga, atlyginimai vėluoja. Matome prastėjančią miesto paslaugų kokybę, nenuvalytas gatves, nepatenkintus mokytojus, gydytojus ir viešojo transporto darbuotojus.
Savivaldybė nebeturi pakankamai išteklių laiku atsiskaityti už prekes ir paslaugas. Įmonės šantažuojamos sukandus dantis tylėti, o besiskundžiantiems grasinama užsakymus nutraukti. Tuo pat metu miesto lėšos per neskaidrias schemas nuosekliai naudojamos bankrutuojantiems projektams finansuoti, žūtbūt iki rinkimų išgyventi.
Finansų klausimais konsultavau stambias tarptautines kompanijas, vyriausybes, dirbau su nelengvais sprendimais Lietuvos ekonominės krizės laikotarpiu. Galiu drąsiai teigti - Vilniui nereikia naujų mokesčių ar diržų veržimo. Reikia tvarkos ir skaidrios apskaitos.
Reikia elementarios tvarkos
Augančių skolų problemų šaknys glūdi apsileidime ir išviešėjusioje korupcijoje.
Todėl būtina įdiegti skaidrią, centralizuotą ir vieningą finansų valdymo bei apskaitos sistemą, kuri palaipsniui sugrąžintų kreditorių pasitikėjimą. Kiekvienais metais turi būti atliekamas konsoliduotas nepriklausomas metinis išlaidų auditas, publikuojamas viešai. Miestiečiai turi įsitikinti administracijos finansinės apskaitos skaidrumu ir teisingumu.
Miesto planuojamos išlaidos turi būti atspindėtos kaupiamuoju principu, taip, kaip to reikalauja įstatymas. Kartu reikia elementarių, finansinę drausmę užtikrinančių apribojimų, kurie neleistų savivaldybei prisiimti naujų įsipareigojimų, kol nebus aiškus pajamų šaltinis.
Reikia ryžtingai peržiūrėti savivaldybės įmonių ir turto valdymą. Šiuo metu miestui priklausantis turtas tvarkomas neskaidriai ir neefektyviai. Vieša paslaptis, jog daugelis savivaldybės įmonių „lesyklėlių“ principu "sėkmingai" veikia - Rubikoninę koaliciją Zuokui išmaitinti juk reikia.
Siekiant užtikrinti skaidrumą, svarbu nuosekliai depolitizuoti visas savivaldybės įmones ir pertvarkyti jų valdymą. Reikia pritaikyti geriausią tarptautinę įmonių ir turto valdymo praktiką. Tai didintų įmonių efektyvumą ir atlaisvintų papildomas lėšas investicijoms, būtinoms viešųjų paslaugų kokybei kelti. Tai darėme 2010-2012 metais Vyriausybėje, reformuodami valstybinių įmonių valdymą. Rezultatus pamatėme iš karto – į valstybės biudžetą (o ne į partines “lesyklėles”) mokami dividendai išaugo keliolika kartų.
Atkūrus savivaldybės mokumą, reikia žengti toliau. Vilniui turi būti suteiktas tarptautinės reitingų agentūros kredito reitingas, kuris užtikrintų žemas palūkanas ir finansų skaidrumą ateityje. Miestui svarbu nuosekliai mažinti priklausomybę nuo skandinaviškų bankų. Todėl Vilniui turi būti suteikta galimybė kaip ir kitoms Centrinės ir Rytų Europos sostinėms leisti euroobligacijas bei naudotis kitais savarankiškumą didinančiais finansiniais instrumentais.
Šie sprendimai užtikrintų finansų stabilumą ir padėtų tvirtus pamatus miesto plėtrai.
Daugiau užsienio investicijų
Tačiau Vilnius neatsistos lengvai ant kojų, kol nepradės didėti gyventojų ir miesto pajamos. Tam reikia investicijų ir naujų gerai mokamų darbo vietų.
A.Kubiliaus Vyriausybės bendro darbo su “Investuok Lietuvoje” agentūros dėka Vilniuje įsikūrė tokie vardai kaip „Barclays“, „Western Union“, „Danske“ ar SEB paslaugų centrai. Ačiū Zuoko administracijai, kuri netrukdė šių investicijų atėjimui. Taip Vilniuje buvo sukurta tūkstančiai naujų darbo vietų, kur net ir jauni specialistai uždirba du ar tris kartus didesnius nei vidutinis atlyginimus. Šios investicijos šimtais milijonų papildė valstybės ir savivaldybės iždus ir svarbiausia - sugrąžino ne vieną talentingą lietuvį iš emigracijos namo.
Deja, su dabartine Vyriausybe ir jos ministrais, kurie neturi nieko bendro su ekonomika, investicijų “medžioklės” baigiasi dar neprasidėjusios. Todėl Lietuva vis dar gerokai atsilieka nuo kitų Baltijos bei Centrinės ir Rytų Europos šalių pagal sukauptas užsienio investicijas. Metas estafetę perimti pačioms savivaldybėms, o skaidrus ir klestintis Vilnius privalo būti visų jų priešakyje.
Todėl merui nebeužteks būti tik pasyviu investicijų pritraukimo dalyviu, maloniai sutinkan
iu perkirpti iškilmingas atidarymo juosteles ar pasidžiaugti tuo savivaldybės ataskaitose. Investicijų pritraukimas turi tapti visos Vilniaus administracijos prioritetas. Tam reikia išvalyti savivaldybę nuo korupcinių interesų, keisti tarnautojų mąstymą (arba juos pačius) ir naikinti biurokratines kliūtis, su kuriomis susiduria investuotojai. Naujos investicijos stiprintų miesto finansinę padėtį, didintų gyventojų pajamas ir kartu suteiktų naujas galimybes jauniems profesionalams kurti savo gyvenimą čia, Lietuvoje.
Metas atsisveikinti su „Rubikonu”
Deja, dažnai net ir turėdami nuolatines pajamas, vilniečiai negali džiaugtis pilnaverčiu gyvenimu. Didžiąją dalį atlyginimo vis dar išleidžiame komunalinėms paslaugoms, tačiau puikiai žinome, kur problemos šaknys slypi. Tereikia pacituoti prezidentę Dalią Grybauskaitę, kuri metiniame pranešime ypatingą dėmesį skyrė Vilniaus savivaldybei ir jos šilumos reikalams:
„Buvęs rubikoninis ikoras tapo grobuonimi, užvaldžiusiu savivaldybių komunalinį ūkį nuo atliekų surinkimo iki vandens ir šilumos tiekimo. Šis darinys, su nuolat besisukančiais skaitliukais, apiplėšinėja šalies žmones ne ką mažiau nei „Gazpromas“, kuriam jau permokėjome 5 milijardus litų./.../ Kai kuriuose regionuose ne savivaldybė valdo šilumos tiekėjus, o šilumos oligarchai diktuoja sąlygas vietos valdžiai ir gyventojams.“
Ateinantis pavasaris puikus metas Vilniui atsisveikinti su „Rubikonu“. Tam reikia Arvydo Sekmoko ir jo dalgio. Šilumos ūkis turi būti sugrąžintas į valstybės rankas. Miesto infrastruktūra prieinama visiems, norintiems ir galintiems tiekti vilniečiams šilumą pigiau. Tik skaidrus energetikos ūkis ir konkurencija užtikrins mažesnes sąskaitas, o tai reiškia - didesnes lėšas gyventojų kasdieniniams poreikiams. Taip jau tvarkosi Kauno ir Klaipėdos savivaldybės. Gėda Vilniui, jog iki šiol negali išsivaduoti iš "šilumos oligarchų" nelaisvės.
Pateiksiu tik keletą paprastų skaičių, kiek už šildymą mokėtų vilniečiai pasikeitus miesto valdžiai. Praėjusių metų gruodį už šildymą Vilniuje mokėjome 24,37 ct/kWh. Įgyvendinus šilumos ūkio pertvarkas, sąskaitos sumažėtų net 25 proc., iki 18 ct/kWh. Centralizuotą šildymą vartojanti vilniečių šeima per mėnesį vidutiniškai sutaupytų iki 94 litų (27 eurų) arba 471 litų (136 eurų) per vieną šildymo sezoną. Užtikrinus skaidrumą ir konkurenciją, ilgalaikėje perspektyvoje Vilniuje šildymo kaina turėtų mažėti net iki 16 ct/kWh. Tam reikia permainų.
Pagrindinį dėmesį skirti vaikams
Sutvarkyti miesto finansai, naujos gerai mokamos darbo vietos ir mažos šildymo sąskaitos yra paprasčiausia higiena. Tai turėjo būti padaryta jau vakar. Vilniečiams to negana. Miestui reikia daugiau gyvybės, daugiau jaunų šeimų, daugiau vaikų. Nuo jų priklauso mūsų ateitis. Todėl jie turi užaugti sveiki, savimi pasitikintys ir kultūringi. Turi gauti geriausią išsilavinimą ir gerai apmokamas darbo vietas čia, Lietuvoje.
Deja, kol kas Vilniaus savivaldybė rūpinosi blizgučiais ir jaunų šeimų problemos liko nepastebėtos. Darželių vietų stygius puikus to pavyzdys. Kol skraidėme pustuštėmis savivaldybės oro linijomis, vaikai perpildytuose darželiuose miegojo ištraukiamose dėžėse. Lėktuvų irgi reikia, tačiau dar kartą susimąstykime, ko labiau.
Ir tai toli gražu ne vienintelė mažųjų vilniečių problema. Prisiminkime mokyklų bei darželių vadovų menką motyvaciją kelti vaikų ugdymo kokybę; ir nevienodą moksleivių skaičiaus pasiskirstymą atskiruose rajonuose (vienos mokyklos perpildytos, o kitos pustuštės); ir mokytojų bei auklėtojų kvalifikacijos problemą; ir neprofesionalų neformalų ugdymą; ir švietimo darbuotojų amžiaus problemą (naujų jaunų pedagogų ateina per mažai). Galiausiai - higienos standartų neatitinkantį vaikų maitinimą. Ir taip toliau... Vilniaus švietimas užleistas buvo per ilgai.
Tad mero, kuris švietimo ir mažųjų vilniečių rūpesčius nuosekliai ignoravo, paskutinės minutės pažadai tušti. Su esama administracija ir tokiu požiūriu įsišaknijusios problemos sostinėje neišjudės ir situacija nepasikeis. Vis tik, norėdami matyti augantį ir gyvybingą Vilnių, privalome švietimą išskirti kaip svarbiausią miesto prioritetą ir sutelkti pagrindinį dėmesį vaikams.
---
Tvirtai tikiu, kad subrendo laikas permainoms ir Zuoko pristatyta Vilniaus bankroto programa yra puikus to įrodymas visiems. Atėjo metas su tokia savivaldybės "veikla" ar nusikalstamu neveikimu tiesiog atsisveikinti. Atėjo metas naujai kartai imtis atsakomybės - sutvarkyti miesto finansus, išardyti partines “lesyklėles”, išlaisvinti užvaldytą šilumos ūkį ir nuosekliai kurti gerai apmokamas darbo vietas. Nes tik skaidrus ir klestintis miestas užtikrins galimybę kiekvienai jaunai šeimai, kiekvienam vilniečiui, pasiruošusiam mokytis ir sunkiai dirbti, matyti savo ateitį ir sėkmę čia.