Sovietinė propaganda – vis dar aktuali?
Rusija oficialiai yra Sovietų Sąjungos – modernios imperijos, kurioje propagandos menas buvo įvaldytas aukščiausiu lygiu – teisių perėmėja. Kelių pastarųjų dešimtmečių įvykiai parodo, jog Maskvai pavyko įsisavinti ir sovietinių ideologų įdirbį. Tai, ko gero, buvo natūralus procesas, nes panaudoti seną, bet gana stiprų pamatą naujos propagandos „pastato“ statybai yra paprasčiau nei kurti visą sistemą iš naujo. Be to, tokia propagandinė sistema bus efektyvesnė ir labiau paveiki ne tik Rusijos teritorijoje (vidiniai propagandiniai tikslai), bet ir posovietinėje erdvėje (propaganda, skirta vadinamajam artimajam užsieniui). Visi seni propagandiniai pasakojimai ir konceptai tebėra užsilikę masinėje visuomenės sąmonėje, todėl naujos propagandos sistemos uždavinys yra tiesiog pajudinti juos, prikelti naujam gyvenimui, modernizuojant pagal aktualų poreikį.
Žinoma, naujausioje Rusijos istorijoje buvo momentas, kai atrodė, jog masinės propagandos laikai liko praeityje, kad ši priemonė pasitraukė iš valdžios arsenalo. Turiu galvoje viltis, kurios buvo susijusios su nauja, demokratine Rusija, besiformuojančia po Sovietų Sąjungos žlugimo. Tačiau šios viltys nepasitvirtino. Dar svarbiau yra tai, kad tam tikras „sovietinės nostalgijos“ diskursas niekada nebuvo galutinai pasitraukęs iš Rusijos politinio ir visuomeninio gyvenimo. Minėta nostalgija buvo ne tiek susijusi su komunistine ideologija, kiek su didelės, galingos, skirtingas žemes sujungusios valstybės, kurios pasaulyje buvo prisibijoma ir kurios pozicija globalioje erdvėje buvo reikšminga, konceptu. Būtina suprasti, kad jei daugumai buvusių sovietinių respublikų Sovietų Sąjungos žlugimas suteikė suverenumą ir laisvę (kitas klausimas, ar visos jos buvo tam pasiruošusios), tai Rusijai šis procesas virto skausminga imperijos byrėjimo patirtimi, realiu bei simboliniu galios praradimu.
Sovietinę nostalgiją plačiai išnaudojo Vladimiras Putinas, 2000 metais pakeitęs šalies vadovo poste Borisą Jelciną. V. Putino politika iš pat pradžių buvo orientuota į galios grąžinimą – tiek realioje, tiek simbolinėje plotmėje. Realios galios atkūrimo procesą lydėjo natūralūs informaciniai bei simboliniai veiksmai – Rusijai grąžintas Sovietų Sąjungos himnas (tiesa, su kitu tekstu), raudona vėliava nuo 2000 metų buvo naudojama, kaip Rusijos ginkluotųjų pajėgų vėliava (2003 metais ji modernizuota, bet raudono pagrindo neatsisakyta). Iš sovietmečio nesiekta prikelti gal tik komunistinės ideologijos – jos vietą užėmė naujas autoritarinis konservatizmas (pačioje Rusijoje jam sugalvojo kitokius pavadinimus – „valdžios vertikalė“, „suvereni demokratija“) bei sąveikoje su politine sistema išaugęs stačiatikių bažnyčios vaidmuo. Tuo pat metu buvo prisiminta ir apie kitą „tradiciją“ – informacijos ir pagrindinių jos sklaidos kanalų kontrolę.
Pagrindiniai propagandos konceptai
Ideologinis sugrįžimas į praeitį paskatino ir naujos – pakoreguotos – propagandinės sistemos susiformavimą. Ši sistema yra pernelyg sudėtinga, kad ją galima būtų aprašyti vieno teksto rėmuose, tačiau būtina išskirti jos pagrindinius konceptus, kurie leidžia suprasti tiek Maskvos strategiją informacinėje erdvėje, tiek priežastis, kodėl konflikto Ukrainos rytuose situacijoje naudojami vieni, o ne kiti naratyvai.
Kaip ir minėta, sutaikydama savo naujausią istoriją su praeitimi Rusija pasisemdavo iš kiekvienos epochos jai aktualius elementus. Raktiniu elementu naujausių laikų ideologijoje iš sovietinės epochos tapo ne himnas ir net ne informacijos kontrolės principas, o Pergalės dienos konceptas.
Pergalės diena užima centrinę vietą šiandieninėje Rusijos ideologijoje. Ji kartu simbolizuoja ir galią (Rusijoje minima pergalė vadinamajame Didžiajame Tėvynės kare 1941–1945 metais, tačiau šis konceptas leidžia priskirti Rusijai ir pergalę Antrajame Pasauliniame kare, išryškinant Sovietų Sąjungos vaidmenį bei menkinant sąjungininkų nuopelnus), ir tam tikrą antagonizmą Vakarų pasauliui (Vakarų Europoje minima Gegužės 8-oji, tuo tarpu, kai Rusijoje Pergalės diena yra Gegužės 9-oji; priežastis – laiko juostų skirtumas: Vokietija Antrajame Pasauliniame kare kapituliavo 1945 metų gegužės 8 d. 23:01, kai Sovietų Sąjungoje jau buvo gegužės 9-oji).
Požiūris į Rusijos vaidmenį Antrajame Pasauliniame kare ir to vaidmens vertinimas yra propagandinis lakmuso popierėlis, kuris naudojamas skirstant kitus į „savus“ ir „svetimus“. „Savi“ yra tie, kas vertina Sovietų Sąjungą (ir pirmiausiai jos branduolį – Rusiją) kaip „Europos gelbėtoją“, „fašizmo nugalėtoją“ ir panašiai. „Svetimi“ – kas kritiškai žiūri į pateiktus teiginius.
Pergalės dienos konceptas, kaip vienas iš naujosios Rusijos propagandos stulpų, automatiškai užprogramuoja Rusijos ir Baltijos šalių antagonizmą. Lietuvai, Latvijai ir Estijai 1940 metų vasaros įvykiai yra didžiausia tragedija, nepriklausomybės praradimas, Rusijai (pagal ideologiškai angažuotą poziciją) – sumani strategija, laiko prieš dydį „mūšį su fašizmu“ laimėjimas. Lygiai taip pat ir pokario rezistencija Baltijos šalyse vaizduojama dabartinėje Rusijos ideologijoje pagal sovietinės istoriografijos štampą – kaip „fašistų ir banditų“ judėjimas.
Pagal šį principą ir visi „svetimi“, t.y. kvestionuojantys herojinį Sovietų Sąjungos naratyvą Antrojo Pasaulinio karo kontekste, neretai yra vadinami „fašistais“ (nors, istorinio teisingumo dėlei būtina paminėti, kad fašizmas buvo Musolinio Italijos ideologija, o Hitlerio Vokietijoje, pergalę prieš kurią kiekvienais metais gegužės 9 d. minima Maskvoje, ideologiniu pagrindu buvo nacionalsocializmas, t.y. nacizmas). Dėl šios priežasties neturėtų stebinti Rusijos pareiškimai apie Baltijos šalyse „atgimstantį fašizmą“, arba visai neseniai Maskvos plėtotas teiginys, kad „Kijeve valdžią užgrobė fašistinė chunta“.
Būtina akcentuoti, kad naujausioje Rusijos propagandoje naudojami konceptai turi tik paviršutinį ryšį su istorine tiesa. Taip protestus Kijevo Nepriklausomybės aikštėje (Maidane) palaikę žmonės iš karto buvo apibūdinti Rusijos propagandoje kaip „banderovcai“, siejant juos su Ukrainos radikalaus nacionalinio judėjimo atstovo Stepano Banderos vardu. Ukrainos atveju Rusijos ideologai apskritai gana dažnai vartoja sampratas „fašistas“ ir „banderovcas“ lygiagrečiai ir tam neturi įtakos net tai, jog pats S. Bandera nuo 1941 iki 1944 metų buvo kalinamas Vokietijoje (Rusijos propaganda vis vien vaizduoja jį kaip artimą Hitlerio bendražygį).
Sufabrikuotos vaikų istorijos
Egzistuoja klasikinis propagandos tipų suskirstymas į baltąją (pavyzdžiui, socialinė reklama), pilkąją (kai faktai suplakami su išgalvotais ar nepatikimais dalykais) ir juodąją (visiškas melas) propagandą. Šiandien Rusijoje labiausiai mėgstami pastarieji du tipai. Įdomu ir tai, kad juodoji Rusijos propaganda, paremta visišku melu, dažnai yra sukurpta gana primityviai ir grubiai. Veiksmų prieš Ukrainą atveju prie tokios propagandos tipo galima priskirti „istorijas apie berniukus“ – dar vasarą Rusijos Pirmasis kanalas žinių laidoje parodė sufabrikuotą istoriją apie berniuką iš Donecko, kurį Ukrainos kareiviai neva nukryžiavo ant skelbimų lentos, o visai neseniai pasirodė dar viena panaši istorija – apie paauglį, kurį Ukrainos pajėgos neva pripumpavo narkotikais ir privertė šnipinėti vadinamuosius separatistus. Pastaroji istorija irgi buvo demaskuota kaip melas.
Naujausios Rusijos propagandos atveju informacinių veiksmų efektyvumui neturi reikšmės naudojamų naratyvų tikroviškumas ar tai, kiek lengvai juos galima patikrinti ir demaskuoti. Atrodytų, kad toks teiginys yra paradoksalus, o žemas propagandinio produkto lygis pats savaime turėtų kenkti propagandos efektyvumui. Tačiau faktas išlieka faktu – bendras Rusijos propagandos poveikis yra milžiniškas. Atsakyti į klausimą apie šį fenomeną prireiktų ne vieno rimto mokslinio tyrimo, tačiau jau dabar įmanoma suformuluoti kelias įtikinamas hipotezes.
Pirmiausiai, Rusija išleidžia propagandai labai daug lėšų. Pavyzdžiui, tarptautinio televizijos kanalo „Russia Today“, tapusio Rusijos propagandos ruporu Vakarų pasauliui, biudžetą planuojama kitais metais padidinti nuo 11,87 mlrd. iki 15,38 mlrd. rublių (t.y. maždaug nuo 700 iki daugiau nei 900 mln. litų). Dar 6,48 mlrd. rublių (apie 380 mln. litų) bus skirta valstybinei naujienų agentūrai „Rusija šiandien“ (buvusi RIA-Novosti), kuri taip pat planuoja naują radijo kanalo ir internetinių portalų tinklo projektą, darbiniu pavadinimu „Sputnik“ („Palydovas“). Minėtas projektas skleis Rusijos požiūrį pasauliui 45-iomis kalbomis. Visa tai yra tik dalis Rusijos propagandos išteklių. Taigi, atrodo, jog šiuo atveju kiekybės veiksnys leidžia nesirūpinti dėl kokybės. Atskiri Rusijos propagandos naratyvai yra identifikuojami ir demaskuojami, tačiau nemaža dalis jų praslysta, pasiekia auditoriją bei sėkmingai įsiskverbia į masinę visuomenės sąmonę bei įsitvirtina joje.
Kitas svarbus dalykas yra tas, kad, kaip ir minėta, naujausioji Rusijos propaganda naudoja dar nuo sovietmečio masinėje sąmonėje įsitvirtinusius vaizdinius ir šablonus. Dėl šios priežasties jai visai nesunku įtikinti Rusijos, o ir kitų posovietinių respublikų gyventojus, kad Ukrainoje ir Baltijos šalyse veikia fašistai, o NATO blokas (irgi iš sovietmečio gerai pažįstamas priešas) svajoja apie Rusijos sunaikinimą. Deja, bet dauguma Rusijos gyventojų net nebando kritiškai vertinti šių teiginių bei priima juos kaip neginčijamą tiesą.
