Pradžiai noriu pabrėžti, kad žodžių „galvijas“ (bydlo – ką reiškia šis žodis, aiškinti tikriausiai nereikia), „vatnikas“ (vatnik – viršutinis rūbas arba tipinis nemąstantis Rusijos patriotas ), „autas“ (portianka – šilumos suteikiantis aksesuaras, taip dar vadinami ir žmonės, kurie tinklaraščiuose kabinėjasi ne prie pateikiamos informacijos, o prie rašytojo) ir „semtuvėliai“ (sovok – šiuo terminu dar vadinami sovietinio gyvenimo būdo šalininkai), kalbėdamas apie žmones, niekada nevartojau. Kaip ir niekada rusų Estijoje neskirsčiau į „teisingus“ ir „neteisingus“. Jeigu netikite, patikrinkite patys.

Dabar atėjo metas vienam labai svarbiam patikslinimui. Įsivaizduokite, kad kažkoks Estijos žurnalistas atvyko dirbti, pavyzdžiui, į Angliją. Praleidęs ten kelis mėnesius, ėmėsi kritikuoti vietos valdžią ir į kairę bei į dešinę dalinti patarimus: kaip jūs galite gyventi be Konstitucijos?! O jūsų Lordų rūmai – gryniausias anachronizmas! Kaip gali šiuolaikinė valstybė leisti tiek pinigų tokios absurdiškos atgyvenos kaip Karališkoji šeima išlaikymui? Ir taip toliau. Akivaizdu, kad tokį atvykėlį anglai vertintų kaip akiplėšą, nemandagų žmogų, galbūt netgi suabejotų jo psichikos būkle. Man tikrai nesinorėtų būti lyginam su tokiu personažu, todėl ir nesijaučiu turįs teisę leistis į Estijos valdžios mechanizmo detalių ir istorijos niuansų aptarimą. Visos mano įžvalgos paremtos išskirtinai negausia asmenine patirtimi ir kasdieninio gyvenimo pastebėjimais, aišku, šiek tiek remiuosi ir sveiku protu.

Viskas, ko tam reikia – išlaikyti estų kalbos ir šalies Konstitucijos egzaminą. Nejaugi tai pernelyg didelis („fašistinis“ ir „žeminantis“) reikalavimas ar netgi „etnokratijos“ apraiška? Galiu priminti, kad Rusijoje neseniai priimtas įstatymas, įpareigojantis visus tiesiog padirbėti šalyje (o tai ne taip kieta, kaip gauti pilietybę ar leidimą gyventi), laikyti rusų kalbos, šalies istorijos ir Rusijos įstatymų egzaminus.
Taigi apie „nepiliečius“. Gali būti, kad bendrauju su kažkokiais visai „neteisingais“ (kaip teigia tas analitikas iš Rusijos) rusais, tačiau visus mano pažįstamus „pilkųjų pasų“ turėtojus galima suskirstyti į dvi grupes: 1) Rusijos ir Baltarusijos piliečiai, Estijoje išduotu dokumentu besinaudojantys kaip laisvo judėjimo Europoje leidimu (nors tai, kiek man žinoma, ir neteisėta); 2) žmonės, nuolat gyvenantys Estijoje ir gerai kalbantys estiškai; jiems „pilkasis pasas“ patogus tuo, kad suteikia galimybę be vizų vykti į Rusiją ir Nepriklausomų valstybių sandraugą. Ir vieni, ir kiti šiuo dokumentu nesiskundžia. Pabrėšiu, kad mano pažįstami iš antrosios grupės galėtų be problemų gauti Estijos pilietybę, tačiau sąmoningai to nedaro – vieniems „pilkasis“ statusas turi išskirtinai pragmatinių, kitiems, galimas daiktas, moralinių privalumų. Jau net nekalbu apie tuos, kurie ramiai sau gyvena Estijoje turėdami Rusijos pasą – tokių netgi daugiau nei „nepiliečių“.

Aišku, yra ir tokių, kurie norėtų vietoj pilkojo asmens dokumento gauti tikrą Estijos piliečio pasą: viskas, ko tam reikia – išlaikyti estų kalbos ir šalies Konstitucijos egzaminą. Nejaugi tai pernelyg didelis („fašistinis“ ir „žeminantis“) reikalavimas ar netgi „etnokratijos“ apraiška? Galiu priminti, kad Rusijoje neseniai priimtas įstatymas, įpareigojantis visus tiesiog padirbėti šalyje (o tai ne taip kieta, kaip gauti pilietybę ar leidimą gyventi), laikyti rusų kalbos, šalies istorijos ir Rusijos įstatymų egzaminus. Tiesa, tai viena iš nedaugelio gana protingų mūsų keistosios Dūmos iniciatyvų. Tik lieka neaišku, o kaip bus su virėjais iš Prancūzijos, vadybininkais iš Amerikos ir masažuotojais iš Tailando...

Dabar apie nusikaltėlių vadeivas ir „juoduosius“ progresyviosios rusakalbės bendruomenės sąrašus. Pasakysiu atvirai: anksčiau apie tokius nebuvau girdėjęs. Neabejoju, kad tokie sąrašai iš tikrųjų egzistuoja – kaip egzistuoja jėgos struktūrose praktiškai visame pasaulyje, nuo Islandijos iki Naujosios Zelandijos, kur taip pat yra savų radikalų, kovotojų prieš sistemą ir kitų įtartinų ir potencialiai destruktyvių tipų. 

Estijoje, kitaip nei kitose kaimyninėse valstybėse, plakatai su raginimais susidoroti su „penktąją kolona“ gatvėse nekaba, o pačių opozicijos veikėjų niekas nesodina į kalėjimą ir neskiria namų arešto, naudodamiesi iš piršto laužtais kaltinimais. Ar aš klystu?
Artemijus Troickis
Asmeniškai man tai nepatinka – tačiau tokia jau ta pasaulinė praktika! Turiu pastebėti, kad Estijoje, skirtingai nuo kitų kaimyninių valstybių, plakatai su raginimais susidoroti su „penktąją kolona“ gatvėse nekaba, o pačių opozicijos veikėjų niekas nesodina į kalėjimą ir neskiria namų arešto, naudodamiesi iš piršto laužtais kaltinimais. Ar aš klystu?

Toliau – Keeleinspektsioon (Estijos kalbos inspekcija). Kol kas su šia inspekcija susidurti neteko, nesu susipažinęs su jos veiklos mechanizmu, tačiau atgarsių esu girdėjęs – išskirtinai ironiškų arba neigiamų. Nesunku atspėti, kad ši institucija greičiausiai neveiksminga ar netgi žalinga – tokiu atveju būtų prasminga šią temą svarstyti parlamente ir vyriausybėje. Tam, kad ši abejotina institucija sugrįžtų į realybę, būtų optimizuotas jos darbas ar netgi būtų panaikinta... Štai atėjome ir prie pagrindinės temos – rinkimų!

Iš mano tezės, kad Estijoje gyvenantys rusai galėtų steigti savo partijas, keltų savo kandidatus, kovotų ir laimėtų rinkimuose, „analitinis portalas“ tiesiog išsityčiojo, remdamasis „nepilietybės institutu“. Štai ir susidūrėme ne su įprasta agitacine demagogija, o su tiesiogine manipuliacija.
„Nepiliečių“ Estijoje – 85 tūkst., o piliečių – etninių rusų – 140 tūkst. Dauguma iš jų ne pasklidę po šalį, o gyvena kompaktiškai. Taline ir šalies šiaurės rytuose. Be to (jeigu kartais kas nors to dar nežino), rinkimuose į vietos valdžią balsuoti gali tiek „nepiliečiai“, tiek Rusijos Respublikos piliečiai, turintys nuolatinį leidimą gyventi šalyje. Ačiū, garbusis analitike – už melagystes rašau tau „patenkinamą“ pažymį, o už aritmetiką dvejetą!

Panašu – yra tokių, kuriems labai patogu, kad rusai Estijoje save laikytų beviltiškai beteisiais... Įdomu, kam?