Įvairios mutacijos svariai prisidėjo prie pasaulinės krizės 2007 m. pabaigoje. Būtent tada JAV sprogo nekilnojamojo turto kainų burbulas, sukeltas nežmoniško Vyriausybės spaudimo paskolų bendrovėms išdavinėti kreditus nekreipiant dėmesio į riziką rinkoje. JAV Vyriausybė nesielgė pagal laisvos rinkos principus, ji grubiai kišosi į laisvą rinką ir NT kainų burbulą priaugino iki sprogimo.
Krizę sukėlė ne nereguliuojamas kapitalizmas, o priešingai – perreguliuotas kapitalizmas.
Deja, vyriausybės ne taip ir retai bando „patobulinti“ laisvąją rinką įvesdamos papildomas prievoles ar apribojimus rinkos veikėjams, kas padidina nepastovumą ir nepasitikėjimą esama tvarka.
Greitų technologinių ir socialinių pokyčių amžiuje šis chaosas sulaukia nemažai kaltinimų, kad neveikia taip gerai, kaip turėtų. Bėda ta, kad tame chaose tikro kapitalizmo likę nedaug, pilna įvairių jo mutacijų, apie ką šiame straipsnyje ir parašysiu.
Kapitalizmas nėra vien tik laisvas verslas ar laisva prekyba. Visų pirma, tai yra privataus turto gerbimas ir neliečiamybė. Klaidinga jį sieti vien tik su pastarųjų šimto metų ekonomikos pažanga ar industrinio laikotarpio laimėjimais. Kaip parodo ekonomistai D. Acemoglu ir J. Robinson, net prieš kelis šimtus šimtų metų nutikę įvykiai geba daug paaiškinti, kodėl dabar vienos valstybės klesti, o kitos skursta.
JAV sugebėjo tapti ekonomiškai sėkmingesne valstybe už Lotynų Amerikos šalis todėl, kad dar XVI a. buvo padėti pamatai privatų turtą gerbiančioms institucijoms. Kai į dabartinę Lotynų ir Pietų Amerikos teritoriją atvykę kolonistai nesunkiai praturtėdavo plėšdami senovės majų, actekų ar inkų auksą, Šiaurės Amerikoje naujakuriams įsitvirtinti sekėsi gerokai sunkiau.
Vietiniai indėnai savo turtu nė iš tolo neprilygo minėtoms civilizacijoms, o skurdesnis klimatas lėmė iš pirmo žvilgsnio lėtą progresą. Tačiau supratimas, kad turtas yra užgyvenamas palaipsniui, tapo neatsiejama kultūros dalimi, o vėliau persimetė ir į politines institucijas.
Įstatymai, kuriais privati nuosavybė apsaugoma nuo politinių sprendimų įtakos, tapo natūralia ir visuotinai pripažįstama norma JAV. Žmonės nejusdami savo turto nusavinimo rizikos galėjo ramiau investuoti savo laiką, pastangas ir jau turimą turtą į naujo verslo vystymą. Ilgainiui ši kapitalistinė sistema įgavo tokį pagreitį, kad žaibišku greičiu gerėjo žmonių gyvenimo sąlygos, augo perkamoji galia ir plėtėsi inovacijos.
Bet tai ne tik istorijos dalis – ta pati logika galioja ir šiandien paaiškindama, kodėl paprastų ir prognozuojamų mokesčių šalyse ne tik esamas verslas vystosi greičiau, bet ir drąsiau kuriamos naujos verslo rūšys. Panašios išvados prieina ir A. Čekuolis sakydamas, kad net negalima bandyti atimti gamybos priemonių iš verslininkų, tačiau čia pat sau prieštarauja teigdamas, kad vistik verta būtų didinti mokesčius ir kaip nors kitaip apriboti kapitalo kaupimąsi vienose rankose.
Ar kapitalizmą reikia reformuoti dėl neva netolygaus kapitalo pasiskirstymo tarp turtingiausiųjų ir skurdžiausių pasaulyje? Ne. Tokie duomenys parodo nebent tą kad protingai investuojant savo jau turimą turtą jį galima dar labiau paauginti, tačiau nieko nepasako apie realią žmonių gyvenimo kokybę, perkamąją galią ar atskirtį tarp socialinių sluoksnių. Pasaulyje skurdas mažėja. Kartu su tuo daugėja žmonių, kurie gyvendami finansiškai padorų gyvenimą tyčia atsisako kapitalo kaupimo ir savo pinigus išleidžia, pavyzdžiui, kelionėms.
Ne mažiau svarbu yra ir kitas nutylimas dalykas – kokiu greičiu šiais laikais iš kuklaus turto galima susikrauti neregėtą kapitalą. Žurnalas „Forbes“ šiais metais pasveikino 268 naujus milijardierius pasaulyje, kurie šį sąrašą papildė pirmą kartą. Tai yra visų laikų rekordinis skaičius. Nemaža naujų turtuolių dalis atsirado šiame sąraše dėl inovacijų socialiniuose tinkluose ar kurdami mobilias aplikacijas. Tarp jų ir jauniausi, vos 24 metų sulaukę milijardieriai, mobilios programėlės „Snapchat“ kūrėjai. Didžiuliam turtui susikrauti nebereikia nei daug žemės, nei daug ir pigios darbo jėgos. Užtenka panaudoti smegenis ir sulaužyti sluoksnių skirtumus.
Ar kapitalizmą reikia reformuoti siekiant padidinti judėjimą tarp socialinių sluoksnių? Ne, tai anaiptol ne kapitalizmo bėda. Dažnai prie kapitalizmo bėdų priskiriama, kad daugiau uždirbantys žmonės išgali leisti savo vaikus į geras mokyklas, tada šie gauna tokį patį gerą išsilavinimą ir visuomenę uždaro į uždarą ratą, kur socialinis mobilumas neįmanomas. Tai labai supaprastintas ir netikslus vaizdas.
Seniai yra įrodyta, kad vaiko ikimokyklinė patirtis turi didelę įtaką jo mokymosi sėkmei vėlesniuose etapuose. Įvairių tyrimų duomenimis, išsilavinę tėvai daug daugiau laiko praleidžia su savo vaikais skaitydami ir mokydami juos skaittyti, nes labiau supranta supranta sėkmingos tėvystės principus. Skaitymo gebėjimai įgyti ankstyvoje vaikystėje labiau nulemia asmens išsilavinimo galimybes ar net atlyginimo dydį po universiteto baigimo negu tėvų finansinės galimybės. Todėl norint suardyti socialinių sluoksnių skirtumus reikia ne kapitalizmą kaltinti ar visuotinio nemokamo aukštojo mokslo siekti, o sėsti prie knygutės.
Ar kapitalizmą reikia reformuoti nes mažėja ginančių darbininkų klasę profsąjungų? Išties, per pastaruosius 10 metų profsąjungos šiek tiek susitraukė, tačiau beveik visose Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EPBO) valstybėse plėtėsi jų administracinis aparatas. Tai veikiausiai atsakas į industrinio sektoriaus mažėjimą lyginant su paslaugų sektoriumi. Sugebėjimas didinti administracinius gabumus rodo, kad profsąjungos nesitraukia, jos kaip tik reformuojasi siekdamos atitikti laikmečio realijas ir ginti darbininkų klasės interesus pasikeitusiomis sąlygomis.
Ar kapitalizmą reikia reformuoti, kad pagerintume darbo sąlygas ir sutrumpintume darbo savaitę? Pagal tos pačios EPBO duomenis, nuo 2000 metų vidutinis išdirbtų valandų skaičius mažėjo visose tyrimo valstybėse nuo Rusijos iki JAV, nuo Vakarų Europos iki Čilės ar Meksikos.
Darbo automatizavimas ir naujos technologijos jau savaime trumpina darbo savaitę ir tam nereikia jokių valstybinių sprendimų. Maža to, naujos technologijos ir modernėjantys fabrikai anaiptol nereiškia didesnio nedarbo. Japonija, nors ir šiuo metu susiduria su ekonominiais sunkumais, sugeba išlaikyti minimalų 3,5 proc. nedarbo lygį ir nesugriauti jokių automatizuotų gamybos linijų. Robotai iš japonų darbo vietų neatima.
Tai tik keletas pavyzdžių. Dažno kapitalizmo kritiko pamatinis noras yra paimti visus pasaulio pinigus ir tiesiog kažkaip kitaip protingai padalinti. Visgi tokie sprendimai „iš viršaus“ labai dažnai tiesiog neveikia. XX a. antroje pusėje JAV ėmėsi iš pažiūros kilnaus tikslo – įkurdinti kiekvieną benamį naujam bute ir sukūrė valstybinio apgyvendinimo programą. Pastatė ištisus rajonus naujų daugiabučių ir juose apgyvendino vargingas šeimas. Ar kažkas buvo išspręsta? Nieko panašaus. Socialinės problemos tik pagilėjo, atsirado taip vadinami „koncentruoto skurdo“ rajonai ir ilgainiui teko susidurti su dar labiau paaštrėjusia kriminogenine situacija.
Greitų pokyčių amžiuje lengva susipainioti ir imtis ieškoti visų socialinių ar politinių problemų rakto pasakant „trūksta pinigų, reikia kažką daryti“, tačiau kapitalizmo reformuoti ar gydyti nereikia. Reikia prie jo viso labo grįžti.