Šiandien turime labai stiprias antivakarietiškas pozicijas Rusijoje ir stiprėjančias antikremliškas pozicijas Vakaruose. Tačiau netrūksta ir signalų, kad tam tikrą bendradarbiavimą galima bandyti išsaugoti. Kiek tai tikėtina? Koks mums būtų racionalus kompromisas? 

Mitas Nr. 1. „Trapūs Vakarai“ 

Vakarų saulėlydis jau netoli! – daugiau nei prieš 100 metų skelbė vokiečių istorikas ir filosofas Oswaldas Spengleris. Panašią mintį neseniai rutuliojo Rusijos politikai, politikos technologai ir kiti karo retorikos dalyviai, akcentuodami dekadentišką be vertybių likusią Europą, abejodami esama Vakarų sistema. Priešpastatant vadinamąjį Rusijos konservatyvizmą nuolat kartojama, esą tik Rusija, sauganti tradicines Europos vertybes gali išsaugoti Vakarus nuo jų pačių. Realios politikos lauke šią kryptį palaiko Rusijos geopolitiniai tikslai – atskirti Europą nuo JAV įtakos, ieškant dvišalių sąjungininkų padaryti ES neveiksnia, tarptautinės tvarkos atnaujinime remti tuos instrumentus, kur Rusija vaidintų didesnę rolę nei iki šiol. 

Vien interesų pagrindu kuriamos ir kas penkmetį pagal situaciją keičiamos Kremliaus deklaruojamos vertybės negali pasiūlyti aiškaus tikslo vystant Rusijos socialinį ir ekonominį gyvenimą ir juolab mesti iššūkį aiškius standartus ir vertybes turintiems Vakarams.
Vilius Ivanauskas

Įdomu tai, kad šią retoriką apie Vakarų moralinį nusilpimą ir neveiksnumą dažnai naudoja ir Vakarų analitikai, pakartodami argumentus dėl Vakarų dekadentiškumo ar Ukrainos įvykių kontekste matydami vien Vakarų ryžto stoką, skaičiuodami V .Putino pergales. Galima polemizuoti. Pirma, Vakarų stiprybė ir tikrasis vitališkumas visada buvo dinamikoje, sugebėjime atsinaujinti ir reaguoti į besikeičiančios visuomenės poreikius. Kažkada pasiekimu tapo valdžių atskyrimo principo deklaravimas, dabar – žmogaus teisių darbotvarkės ir pan. Negi tikrai įmanoma užfiksuoti konkretaus periodo, kada buvo tos tikrosios Vakarų vertybės? Kas tai: Prancūzų revoliucija XVIII amžiuje, Viktorijos laikai XIX a., JAV protestantiška darbo etika ir pramonės proveržis XIX a. pab.-XX a. pradžioje? „Tikrųjų Vakarų vertybių“ paieška atrodo pritemptas dalykas, nes Vakarai visada pasižymėjo idėjų ir vizijų konkurencija, turėjo daugiau laisvės, o tai ir kūrė jos pranašumą. 

Antra, grįžtant prie Ukrainos temos, galima sutikti, jog neveiksnumo būta, tačiau jų pagrindu generalizuoti Vakarų silpnumą Rusijos atžvilgiu yra neatsakinga. Vien interesų pagrindu kuriamos ir kas penkmetį pagal situaciją keičiamos Kremliaus deklaruojamos vertybės negali pasiūlyti aiškaus tikslo vystant Rusijos socialinį ir ekonominį gyvenimą ir juolab mesti iššūkį aiškius standartus ir vertybes turintiems Vakarams. Konkuruojančių Rusijos valdžios klanų visuma pasižymi tam tikru požiūrių įvairumu  (V. Putino Rusija. J. Primakovo spąstai Vakarams, arba šis tas apie V. Putino taikos planą), tačiau šalia esamo disciplinuotumo tai nelemia tokio pozicijos tvarumo, kaip tai yra Vakarų valstybėse, kurios politikos artikuliavimą ir vykdymą sutelkę ties institucijomis bei organizacijomis. 

Taip, pragmatizmas Vakaruose dažnai ima viršų, tačiau ne tiek, jog būtų nereaguojama į grėsmę pačių egzistencijai. Didžiosios valstybėms (JAV, Vokietija) perorientuoti savo žiūrėjimo perspektyvą natūraliai užtrunka, juolab Rusija pora dešimtmečių buvo laikoma santykinai draugiška valstybe. Įdėdami tik dalį pastangų, Vakarai per ekonomines sankcijas nesunkiai silpnina Rusijos ekonomiką. Reikšmingas faktorius ir tas, jog, nepaisant visos skambios retorikos, būtent Vakarų standartai yra tie, į kuriuos orientuojamasi. Pats „grėsmės iš Vakarų“ eskalavimas rodo, jog baimė apie politinį-kultūrinį Vakarų dominavimą remiasi suvokiamu Vakarų pranašumu. Kartu ir grėsme politiniam režimui, pastarajam nesugebant vykdyti pažangių reformų ir savo valdžią įtvirtinant „tvirtos rankos ir valios demonstravimu“.

Dar SSRS laikais netgi Stalinas iš esmės perėjo į sovietinės imperijos status quo palaipsniui atsisakydamas pasaulinės revoliucijos idėjos, tačiau plėsdamas įtaką ten, kur užtenka galios ją plėsti ar atsiranda patogi situacija, kurią galima išnaudoti. Komunistinės ideologijos nepakako nevaržomai plėtrai. Rusijoje matome tam tikrą modelio atsikartojimą – plėsti įtaką ten, kur užtenka galios ją plėsti. Tačiau sustoti ten, kur galios neužtenka. Tačiau idėjinis užtaisas kur kas menkesnis nei SSRS laikais. „Rusų žemių surinkimo“ tikslo nepakanka netgi mobilizuoti buvusių sovietinių respublikų elitus. Įprotis ir buvimo kartu patirtis yra, bet vienijančio idėjinio motyvo trūksta, todėl Rusija poveikį gali daryti tik per realpolitik, tačiau tai negarantuoja tvarumo. Tai lemia tik norą ištrūkti iš tokios draugystės, kai tik proga pasitaikys. Tą matome ir Moldovos, Ukrainos, Gruzijos ir netgi tam tikru lygiu Baltarusijos ar Kirgizijos atveju. Netgi Kazachstano vadovas N. Nazarbajevas įtrauktas į Eurazijos ekonominės sąjungos kūrimą ne kartą parodė, jog tai tik ekonominė sąjunga ir politine sąjunga Kazachstanas visiškai nėra suinteresuotas . (Interviu su Londono koledžio universiteto ir Nazarbajevo universiteto tyrinėtoju Marcus Kim, 2014 m. gegužės mėn. )

„Rusų žemių surinkimo“ tikslo nepakanka netgi mobilizuoti buvusių sovietinių respublikų elitus. Įprotis ir buvimo kartu patirtis yra, bet vienijančio idėjinio motyvo trūksta, todėl Rusija poveikį gali daryti tik per realpolitik, tačiau tai negarantuoja tvarumo. Tai lemia tik norą ištrūkti iš tokios draugystės, kai tik proga pasitaikys.
Vilius Ivanauskas

V. Putinas susilaukia dėmesio dėl savo ambicingumo ir atskirų laimėjimų, tačiau ne Rusijos jėgoms įrodyti Vakarų trapumą. Tikrą iššūkį Vakarams pirmiausiai gali mesti kylančios Azijos galybės, ypač Kinija, kuri atskiruose sektoriuose karpo Vakarų įtaką pasaulyje ir gali pradėti burti naujus sąjungininkus. Todėl ilgu laikotarpiu didžiųjų Vakarų valstybių, ypač JAV, interesas būtų nesukurti situacijos, jog Rusija būtų visiškai atribota nuo Vakarų, kuomet vienintelė Rusijos pozicija būtų bet kokių iniciatyvų griaunančių Vakarų sistemą rėmimas. 

Mitas Nr. 2. „Byranti Rusija“

Nukritus rublio kursui, naftos kainai, o Vladimirui Putinui bei Sergejui Lavrovui ėmus demonstruoti kiek nuosaikesnę retoriką, iš karto pradėjo daugėti pastebėjimų apie Vakarų parklupdytą Rusiją, apie tai, jog Putino aplinka bus nušluota, o Rusija neišvengiamai ritasi į ekonominę-politinę katastrofą. Stabilumas iš tiesų sušlubavo, tačiau greito Kremliaus režimo pasikeitimo, o juolab Rusijos žlugimo, neverta tikėtis.

V. Putinas turi nemažai svertų ir toliau mobilizuoti gyventojų nuotaikas prieš išorės grėsmę atsakant į didėjantį spaudimą savo režimui. Anksčiau pastebėtas jo jautrumas diktatorių S. Husseino ir M. Gadaffi mirtims akivaizdžiai lems tokios situacijos prevenciją, ne tik iš paties Putino, bet ir „valdžios vertikalės“ grandžių pusės. Nebent konkuruojantys valdžios klanai susitartų dėl bendro kandidato. Dabartinis jėgų išsidėstymas nekuria tokių lūkesčių. Vertinant 1917 m. kategorijomis, platesnės visuomenės revoliucijos artimiausiais metais tikėtis irgi nerealu (neskaitant galimų protestų Maskvoje). Kokia būtų ta hipotetinė revoliucija Rusijoje šiandien? Nebent vartotojų, nes vienijančios ideologijos nepatenkinti sluoksniai neturi, o bendras nepasitenkinimas dėl korupcijos ar žmogaus teisių pažeidimo nėra pakankamas atsverti jau įtvirtintų baimių, jog svarbiausi priešai išorėje. Keičiant režimą, V. Putinas neturi „kitos Rusijos“, kurioje galėtų saugiai prisiglausti. Kaip tai padarė Ukrainos prezidentas V. Janukovičius ar Kirgizijos prezidentas Askaras Akajevas. Todėl iš jo galima tikėtis įvairių va bank sprendimų, jeigu formuotųsi realus iššūkis valdžiai ir iš išorės, ir iš vidaus konkurentų. Vienintelis pasikeitimo kelias – sklandus valdžios perdavimas kitam kandidatui iš tų pačių valdžios sluoksnių, jeigu aštrėjant krizei bendražygių akyse V. Putinui pritruks legitimumo laikyti vairą savo rankose.

Ar Rusija gali patirti iššūkį savo teritoriniam vientisumui? Panašu, jog artimiausius metus Rusijos vairą vis dėl to laikys V. Putinas arba tos pačios aplinkos žmogus, todėl esamos politikos tęstinumas išliks. Tai reiškia, kad didžiausią riziką – etninių grupių separatizmo pavojų ir toliau bus siekiama valdyti: 1) per artimus patikėtinius (R. Kadyrovas kaip idealus tipas) stiprinant regionuose kontrolę, 2) remiantis nuolat modernizuojama ir demonstruojama karine galia bei 3) nacionalinės politikos lygiu skelbiant „per amžius susiklosčiusio tautų sugyvenimo principus“. Į tai įliejant tikėjimo, jog „artimoms artimojo užsienio“ tautoms šie principai taip pat galioja. Ekonominės problemos labiau gali pakenkti V. Putino išlikimui valdžioje nei teritoriniam vientisumui. Ir tai tik ilgu laikotarpiu. Realus valstybės dezintegracijos pavojus galimas tik po platesnio karinių konflikto, Rusijai patiriant itin rimtų nuostolių ir centrinei valdžiai kurį laiką praradus kontrolę. Apie tokį scenarijų šiandien nelinkstama plačiau kalbėti, todėl ir kalbėti apie galimą Rusijos byrėjimą neverta. 

Du Vakarų ir Rusijos santykių vektoriai 

Šiandieniame didėjančiame susipriešinime Vakarų ir Rusijos santykiai prieina savotišką kryžkelę, kurioje išryškėja du pagrindiniai keliai: „atsiribojimas“ ir „kompromisas“. Kiekvienas jų turi nemažai rizikų.

Putinas susilaukia dėmesio dėl savo ambicingumo ir atskirų laimėjimų, tačiau ne Rusijos jėgoms įrodyti Vakarų trapumą. Tikrą iššūkį Vakarams pirmiausiai gali mesti kylančios Azijos galybės, ypač Kinija, kuri atskiruose sektoriuose karpo Vakarų įtaką pasaulyje ir gali pradėti burti naujus sąjungininkus.
Vilius Ivanauskas

„Atsiribojimas“ (mažiau tikėtinas). Šią kryptį apibūdintų Vakarų atsiribojimas nuo Rusijos, atgrasymo politikos vykdymas, demarkacinių ribų nubrėžimas, rimtesnių bendradarbiavimo iniciatyvų nutraukimas arba įšaldymas. Iš esmės Šaltojo karo pakartojimo situacija. Šiuo atveju lauktų visiškas susipriešinimas su Rusija ir netgi platesnių (nei Ukrainoje) karinių veiksmų tikimybė. Pirmiausiai, atribota Rusija toliau didintų suartėjimą su Kinija, taip pat akivaizdžiai pateikiami lūkesčiai, kad per BRICS šalių formatą ir įtaką būtų galima pertvarkyti egzistuojančią pasaulio tvarką ir galiojančius institutus.

Antra, atribojus Rusiją ir sumažinus bendradarbiavimo platformas karo retorika toliau stiprėtų, įtampa pereinamosiose įtakos zonose, t.y. buvusiose posovietinėse respublikose, tik stiprėtų. Pirmiausiai tai liestų Moldovos, Ukrainos ir Gruzijos atvejus. Spręstųsi šių teritorijų patekimo į Rytų ar Vakarų erdvę klausimas. Taip pat galimas įtampos didėjimas Baltarusijoje bei Armėnijoje. Būtų maksimaliai išnaudojamas įšaldytų konfliktų veiksnys, stiprėtų etniniai konfliktai ir atskirų teritorijų priklausomybės ir statuso klausimai. Ukrainos atvejis, ypač ją Vakarams apginkluojant, Rusijoje taptų traktuojamas kaip pagrindinis iššūkis, į kurį privalu atsakyti, toliau didinant paramą separatistams, o taip pat ieškant NATO pažeidžiamumo vietų, ypač tai galioja Baltijos šalims ir Lenkijai

Tikėtinas scenarijus – platėjantis konfliktas regione, neramumų ir etninių konfliktų skatinimas Lietuvoje, o galbūt net karinė konfrontacija. Latvijoje ir Estijoje gali būti išnaudojamas vietinių rusų ir jų teisių veiksnys, Lietuvoje – Kaliningrado tranzito saugumas. Ketvirta, į Rusijos orbitą patekusios tokios šalys kaip Armėnija, Baltarusija ir Vidurinės Azijos šalys būtų visiškai paliktos Rusijos kontrolei. Tačiau Rusijos konfrontacijos su Vakarais akistatoje, savo įtaką Vidurinėje Azijoje Rusija būtų priversta dalintis su Kinija ar arabų valstybėmis. Vakaruose Rusijos įtaka Vidurinėje Azijoje dažnai suvokiama kaip šių šalių islamizaciją pristabdantis veiksnys.

„Kompromisas“ (labiau tikėtinas). Antrajame kelyje rizikų ne mažiau. Karinių konfliktų eskalacija, nepaisant vykstančio dialogo ar galimo kompromiso siekimo, taip pat tikėtina. Pažiūrėjus į JAV užsienio politikos prioritetus matyti jos posūkis į Pietryčių Aziją ir identifikuojami Kinijos kaip pagrindinės konkurentės, kuri jau pradeda karpyti JAV įtakos sferas, interesai. Net ir dabar ilgu laikotarpiu Kinija ir globalus terorizmas laikomi svarbiausiais iššūkiais, Rusija kol kas nėra pateikiama kaip pagrindinė grėsmė. Tai kuria lūkesčius Rusijai, jog aštrėjanti situacija bus sušvelninta. Rusijos nuraminimo kryptyje, kuri praktiškai vyksta iki šiol, taikomos mišrios priemonės – palaikomos sankcijos, tačiau išlaikomos ir bendradarbiavimo platformos.

Ekonominės sankcijos jau duoda rezultatą, tačiau, kaip pažymi ne vienas ekspertas, Rusijos politinį elitą nebūtinai tai paveiks. Rusijos visuomenė stipriai palaiko V. Putino politiką, ekonominio nuosmukio atveju ji yra kantresnė nei Vakarų visuomenės, o oligarchai yra tos pačios valdžios vertikalės struktūrinė dalis. Panašu, jog patekimas už nepaklusnumą į Kremliaus nemalonę jiems yra baisesne alternatyva nei dėl sankcijų patiriami ekonominiai nuostoliai.

Pažymėtina ir tai, jog Rusija kurį laiką pakankamai neblogai išnaudojo minkštosios galios instrumentus. Vakarai ją laikė santykinai draugiška valstybe, per keliolika metų atsirado daug bendradarbiavimo platformų. B. Obama skelbė „perkrovimo“ politiką, o ES su Rusija aktyviai bendradarbiavo „Partnerystė vardan modernizacijos“ programoje. Būtent tuo metu Rusija po truputį pradėjo lipdyti Vakarams priešišką laikyseną: su užsienio finansavimu susijusioms organizacijoms klijavo „Vakarų agentų“ etiketes. „Pussy Riots“ atvejis, kitų politinių kalinių atvejai irgi signalizavo apie augančią grėsmę, tačiau Vakarų reakcijos apsiribojo simboline retorika ir žmogaus teisių aktyvistų pareiškimais. 2012 m. pabaigoje JAV Kongrese priimtas S. Magnitskio įstatymas atsirado tik po serijos plačiai nuskambėjusių žmogaus teisių pažeidimų ir politiškai motyvuotų bylų Rusijoje. Jis tapo daugiau simboline parama Rusijos įstatymų viršenybei bei žmogaus teisių svarbai.

Tuo tarpu dažnos bendradarbiavimo formos, pradedant diskusijų platformomis, pvz. Valdai klubu ar Vašingtone vykstančiu Pasaulinio Rusijos forumu, sukuria erdvę pirmiausiai ne abiejų pusių interesų pasikeitimui, o Rusijos interesų pristatymui Vakaruose. Šalia jų esantys atvirumą deklaruojantys išorei skirti Rusijos kanalai (pvz. „Russia Today“) atvirai tampa ne dialogą kuriančiomis, o informacinį karą demonstruojančiomis priemonėmis. Kita vertus, dalis šių veiklų Ukrainos krizės atveju tampa pernelyg apnuogintomis, tiesmukomis, stokoja elegantiško minkštosios galios darymo ir nuolat vadovaujasi principu „Vakarų valstybės nėra teisios“.

Realus valstybės dezintegracijos pavojus galimas tik po platesnio karinių konflikto, Rusijai patiriant itin rimtų nuostolių ir centrinei valdžiai kurį laiką praradus kontrolę. Apie tokį scenarijų šiandien nelinkstama plačiau kalbėti, todėl ir kalbėti apie galimą Rusijos byrėjimą neverta.
Vilius Ivanauskas

Akivaizdu viena, Vakarų ir Rusijos tarpusavio pasitikėjimas yra stipriai pažeistas, todėl bet kokį rimtesnį bendradarbiavimą turėtų lydėti ne fragmentiškas situacijos vertinimas, o nuosekliai atliekama stebėsena apie priešiškus Rusijos tikslus, naudojamas priemones ir jų intensyvumą. Įtraukiant politikus, valdininkus ir analitikų bendruomenę, naudojant bendras metodikas, integruotas informacines sistemas, kartu dirbant ties grėsmių ir rizikų valdymu. Šis darbas taptų prioritetiniu. „Rusijos jaukinimas“ turi nemažai rizikos, būtų patiriami kaštai, tačiau svarbu išvengti galimo skaidymo situacijos tarp atskirų ES regionų, valstybių, neproporcingo „minkštosios galios“ vykdymo, ypač rytiniuose ES pakraščiuose.

Netapti liūdnąja Kasandra: Lietuvos interesai ir jų gynyba

Įnešant medinį arklį į Troją, karaliaus Priamo duktė aiškiaregė Kasandra liūdnai pranašavo, jog šis Trojos arklys atneš pražūtį Trojai. Jos niekas neklausė. Lietuva kitoms Vakarų valstybėms primena apie Rusijos grėsmes, tačiau susilaukiama nepakankamo dėmesio. Nors už tokią laikyseną Lietuva dar vadinama „paskutiniuoju Šaltojo karo kareiviu“. D.Grybauskaitės pasisakymas apie Rusiją kaip terorizmą remiančią valstybę labiausiai atitinka šią logiką. Ji sugeba atkreipti atskirų Vakarų politinių jėgų – tradiciškai kritiškų Rusijos atžvilgiu – dėmesį (pvz., dalis JAV respublikonų), tačiau „parduoti“ šį požiūrį Vakarams kaip dominuojantį bent kol kas nepavyksta (nors kritiškumas didėja). Užaštrintos pozicijos priimti neskubama, juolab požiūrio į Rusiją artikuliavimas laikomas daugiausiai JAV, Vokietijos ir dar kelių didžiųjų valstybių žaidimu. Lietuvai netgi prikišama, jog Lietuvos norimą didesnį NATO įsipareigojimų prisiėmimą Lietuva pati turi pagrįsti vykdydama įsipareigojimus gynybos finansavimui, kuris nebuvo pakankamas. Tarp eilučių jau beveik atvirai pasakoma, jog negali reikalauti pilno saugumo sau, jeigu pats nepakankamai saugaisi.

Lietuva pagrįstai siekia užpildyti NATO galios vakuumą Baltijos regione, pagrįstai remia Ukrainos gravitavimą (dėl savo ilgalaikio saugumo) į Vakarus ir ES Rytų partnerystės politiką, tačiau nepakankamai atsižvelgia į realią kitų ES valstybių ir JAV politikos dėlionę Rytų kryptimi. Lietuvą galinčio paremti Vilniaus dešimtuko („naujosios Europos“) vieningumo nebeliko. Tarp Višegrado šalių tik Lenkija užima kritišką poziciją Rusijos politikos atžvilgiu. Pietų Europos valstybės kur kas labiau yra įsitraukę į Pietų kaimynystės klausimus, santykių paiešką su Šiaurės Afrikos valstybėmis. Baltijos šalių fone Lietuva aktyviausia.

Vakarai labiau prisilaiko minėto antrojo kelio, nors ir su stipria nepasitikėjimo Rusija doze. Tai reiškia, kad kompromiso su Rusija bus ieškoma. Lietuvai svarbu būtų, kad galimi susitarimai neaplenktų Baltijos šalių interesų, o tam svarbu, kad Lietuva pati aiškiai artikuliuotų galimas bendradarbiavimo formas, įvardytų galimus apribojimus ir kylančias rizikas. Turint vien atsiribojimo nuo Rusijos scenarijų, didžiosios šalys pasiliks vienoje darbotvarkėje, Lietuva bus kitoje. Susidariusioje situacijoje, Lietuva būtų atribota ir beliktų tenkintis „liūdnosios Kasandros“ vaidmeniu. Turint omenyje Baltijos šalių pažeidžiamumą ir tai, jog sekanti konflikto arena gali būti rusakalbių teisių klausimai Latvijoje ir Estijoje ar Kaliningrado tranzito saugumo klausimas Lietuvoje, nutolti nuo didžiųjų valstybių dėlionės negalima. Pagal galimybes ir interesą svarbu siekti paveikti strateginius sprendimus, tačiau būtinai surasti savo vietą šioje dėlionėje. Šiuo atveju, NATO įsipareigojimai Baltijos šalyse priklausys nuo pagrindinių sąjungininkų empatijos joms ir jų politikai.

Svarbu kalbėti ir apie kitus veiksnius, didinančius Lietuvos įsitraukimą į Vakarų struktūras ir kuriančius saugumą, vakarietišką tapatumą. Šiemetinis pasiekimas šioje srityje būtų euro įvedimas, kurio reikšmė kur kas didesnė nei vien ekonominė motyvacija. Tai kartu ir „minkštasis saugumas“. Kokios yra naujos ambicijos šioje srityje? Ar šiuo metu turime Vakarų sąjungininkams pasiūlyti ką nors daugiau nei savo įžvalgumą Rusijos politikos atžvilgiu?

Vakarų valstybių akyse Lietuvai svarbu nesusikurti „anti-Rusijos“ tapatumo. Šalia kritiškos (bet sukalbamos) pozicijos Rytų kryptimi Lietuva įgytų ir kitus instrumentus, kuriais didinama vertė sąjungininkų akyse. Pasidžiaugti vien specialiųjų pajėgų „Aitvaras“ pasiekimais Afganistane tikrai neužtenka.
Vilius Ivanauskas

Nereikia savęs įvaryti į kampą, kad situacija Ukrainoje yra žūtbūtinė „tiesos akimirka“ Lietuvos egzistencijai. Ne mažiau svarbus ir tam tikros distancijos išlaikymas, Lietuvai tuo pačiu pasiliekant erdvės ir kitoms iniciatyvoms, gilinančiomis Lietuvos vakarietišką integraciją, dalyvavimą regioninėse platformose. Pernelyg mažai iki šiol išnaudojamos Šiaurės šalių (ar Baltijos jūros regiono) platformos. Šalia popierinių deklaracijų, ar tūlas Lietuvos politikas įvardintų, kokie yra mūsų tikslai ir svarbiausi rezultatai vystomo bendradarbiavimo, aplinkosaugos, alternatyvios energetikos ir panašiose srityse? Šios sritys didina artimumą su minėtomis šalimis, vis labiau gilintume savo įsitraukimą į ES branduolio valstybių darbotvarkes, todėl ir šiose srityse privalome demonstruoti kompetenciją.

Net jeigu dabartinės įtampos regione metu norisi koncentruotis tik ties vienu klausimu. Išlaikant stiprybę ir sugebėjimą dirbti ne tik ties vienu klausimu po truputį stiprintume Lietuvos įsitraukimą į Vakarų sistemą, stiprintume Lietuvos ir kaip Šiaurės šalies tapatumą. Toks multivektoriškumas itin naudingas Lietuvai. Vakarų valstybių akyse Lietuvai svarbu nesusikurti „anti-Rusijos“ tapatumo. Šalia kritiškos (bet sukalbamos) pozicijos Rytų kryptimi Lietuva įgytų ir kitus instrumentus, kuriais didinama vertė sąjungininkų akyse. Pasidžiaugti vien specialiųjų pajėgų „Aitvaras“ pasiekimais Afganistane tikrai neužtenka.

Bendrai vertinant, šalia „idealistinės politikos Rytų kryptimi“ linijos Lietuvai svarbu žymiai sustiprinti „efektyvaus dalyvavimo Vakarų sistemoje“ liniją ir vengti „liūdnosios Kasandros“ likimo. Aktualios būtų šios veiksmų kryptys: 1) išlaikyti kritišką poziciją dėl Rusijos veiksmų regione, efektyviai komunikuoti savo pastebėjimus Vakarų valstybių erdvėje, tačiau ją nuolat atnaujinti pagal kintančią situaciją, viešą laikyseną krizės atžvilgiu subalansuoti tiek su JAV, Vokietijos ir kitų dominuojančių šalių politika ir požiūriais, tiek su kitų Baltijos šalių ir Lenkijos požiūriais, vengti vienašališkumo, dirbtinai neaštrinti situacijos; 2) siekiant didesnio NATO įsitraukimo ir galios vakuumo Baltijos šalyse užpildymo aiškiai pademonstruoti Lietuvos gynybos įsipareigojimų vykdymą; 3) atsiverti platesnėms užsienio politikos darbotvarkėms, išlaikyti multivektoriškumą užsienio politikos srityje, t.y. nesusikoncentruoti tik ties vienu pagrindiniu klausimu – Rusijos agresija regione, tačiau turėti aiškius tolimesnius tikslus ir kitose darbotvarkėse, ypač gilinančiose Lietuvos įsitraukimą į Vakarų struktūras.