V. Putinas tikrai nesikrausto iš proto. Tik jis vadovaujasi skirtingomis prielaidomis, informacija ir prioritetais. Jam rūpi dalykai, į kuriuos mes numojame ranka, ir atmeta tai, kas, mūsų vertimu, yra labai svarbu.

Jo požiūris kuo puikiausiai atsikleidė praeitą ketvirtadienį per kasmetinę spaudos konferenciją. Rusiją ištikę ekonominiai sunkumai laikini. Galbūt ateityje ir laukia sunkių akimirkų, tačiau Rusijos žmonės juos atlaikys – praeityje teko išgyventi ir dar baisesnių dalykų. Tikrąjį silpnumą demonstruoja arogantiški ir veidmainiški Vakarai.

V. Putinas puikiai žino, kad galiausiai pinigų alkis nugali baimę. Kai 1998 metais Rusija paskelbė apie nemokumą, Vakarų bankininkai pareiškė, kad jau mieliau valgys branduolines atliekas nei vėl investuos Rusijoje. Po kelerių metų tie patys bankininkai sugrįžo – ir garsiai čiauškėjo apie neišsemiamas galimybes vienoje iš sparčiausiai beaugančių pasaulio ekonomikų.
Edward Lucas

Namuose krizė kuria ne tik problemų, bet ir suteikia naujų galimybių. Rusijos privataus sektoriaus skola (kitais metais reikės grąžinti 110 mlrd. dolerių (309 mlrd. Lt)) Kremliui artimos bendrovės turi galimybių perimti turtus iš ne taip artimai su valdžia susijusių verslų. Nestabili padėtis finansų sektoriuje gali pasiūlyti didelį pelną vidaus prekiautojams. XX amžiaus paskutinį dešimtmetį nemažai valdininkų susikrovė nemenkus turtus pasinaudoję Rusijos skolos kaina ir jos pokyčiais. Tas pat nutiks ir dabar. Kai kuriuos bendrovės, pasinaudodamos turimų skolų argumentu, paskelbs bankrotą. Kitos – artimos Kremliui – sulauks finansinės paramos. Kaip kad praeitą savaitę nutiko Rusijos naftos gigantui „Rosneft“, prispausdinus naujų rublių. Jie juos iškeis į dolerius ir taip dar susilpnins Rusijos valiutą.

Teoriškai tokie gudravimai smarkiai pakenks Rusijos skolinimosi galimybėms, susilpnės skolintojų pasitikėjimas Maskva. V. Putinas puikiai žino, kad galiausiai pinigų alkis nugali baimę. Kai 1998 metais Rusija paskelbė apie nemokumą, Vakarų bankininkai pareiškė, kad jau mieliau valgys branduolines atliekas nei vėl investuos Rusijoje. Po kelerių metų tie patys bankininkai sugrįžo – ir garsiai čiauškėjo apie neišsemiamas galimybes vienoje iš sparčiausiai beaugančių pasaulio ekonomikų.

Tiesą sakant, Rusijai tiesiog pavyzdingai nepavyko diversifikuoti savo ekonomikos ir išvaduoti ją nuo pagrindinių pramonės šakų priklausomybės – konkrečiai kalbame apie gamtos išteklius ir kyšininkavimą. Perspektyvos ne itin džiugios. Pinganti nafta skaudžiai kirto šalies finansams. Vakarų pritaikytos sankcijos užblokavo prieigą prie kapitalo rinkų. Prekyba ir investicijos, mažėjant pasitikėjimui, lėtėja ir traukiasi. Savanoriškai prisiimtos kančios (Kremliaus sprendimas riboti Vakarų produkcijos importą) skaudžiai smogė vartotojams. Paslaugų sferos ir infrastruktūros būklė vis dar apgailėtina – ypač pasitraukus toliau nuo didžiųjų miestų blizgesio.

Atsisakome patikėti tuo, ką patiriame, nes tai niekaip nepatenka į mūsų pasirinktus analizės rėmus. Jeigu Rusija bando didinti įtampą, turime reaguoti pasirinkdami dialogą, o ne pasipriešinimą.
Edward Lucas

Tačiau V. Putinui nesvarbu. Tiek jis pats, tiek jo bičiuliai susikrovė solidų kapitalą. Nors išvogta ir iššvaistyta šimtai milijardų dolerių, gyvenimo kokybė pagerėjo net 15 kartų. Banke yra pinigų. Rusai nebesigėdija savo šalies silpnumo.

Istorija, kurią apie Vakarų valstybių išdavystes ir sąmokslus pasakoja Rusijos prezidentas, sulaukia atgarsio. Dėl krizės jis gali kaltinti ne tikruosius kaltininkus (korumpuotą režimą ir kompetencijos trūkumą), bet spekuliantus iš užsienio ir tarptautinę konspiraciją atpiginti naftą.

V. Putinas įsitikinęs, kad Vakarai nori sunaikinti Rusiją – išlupti meškos nagus ir dantis, tada ją pribaigti ir pasidaryti iškamšą. Tokią vaizdingą metaforą jis pateikė per praeitą savaitę vykusią spaudos konferenciją. Kitaip tariant, kalbame apie kovą iki galo. Arba sukiršins ir sužlugdys Vakarus, kad jie nebegalėtų grasinti Rusijai, arba atsidurs kalėjime, o Rusija bus sunaikinta.

Nors ir susiduria su rimtais sunkumais, savo arsenale dar turi daug ginklų. Jis gali akcentuoti Europos priklausomybę nuo Rusijos dujotiekio, pasirinkdamas kovą su Ukraina – svarbiausia tranzitine šalimi. Gali padidinti karinį spaudimą Ukrainai arba imtis naujų pokštų kitur – pavyzdžiui, Baltarusijoje, Gruzijoje, Moldovoje ar net Baltijos šalyse. Sukūręs problemą, V. Putinas gali siūlyti derybas jai išspręsti – žinodamas, kad Vakarai iš prigimties labiau linkę rinktis dialogą, o ne agresiją.

Vakaruose tik nedaugelis supranta tai, ką V. Putinas akivaizdžiai mato – NATO yra silpnesnė nei atrodo. Amerika pernelyg įsitempusi, išsiblaškiusi ir susierzinusi dėl Europos nenoro po lygiai dalintis gynybos naštos.
Edward Lucas

Čia ir pasirodo Rusijos turimas pranašumas. Vakarai išsiskiria stiprybe ekonomikos srityje, tačiau V. Putinas turi stipresnę valią. Nebijantis stoti į kovą nedidelio ūgio žmogelis gali nesunkiai įbauginti žymiai didesnį priešą, bijanti gauti niuksą.

Pasikartojantys ir vis pavojingesni Rusijos kariniai aviacijos manevrai Vakarų oro erdvėje ir šalia jos – tik plano dalis. Vakarams jie kelia esminę psichologinę bėdą. Atsisakome patikėti tuo, ką patiriame, nes tai niekaip nepatenka į mūsų pasirinktus analizės rėmus. Jeigu Rusija bando didinti įtampą, turime reaguoti pasirinkdami dialogą, o ne pasipriešinimą.

Vakaruose tik nedaugelis supranta tai, ką V. Putinas akivaizdžiai mato – NATO yra silpnesnė nei atrodo. Amerika pernelyg įsitempusi, išsiblaškiusi ir susierzinusi dėl Europos nenoro po lygiai dalintis gynybos naštos. Nejaugi ji nepabijos rizikos pradėti Trečiąjį pasaulinį karą ir gins Baltijos valstybes? Galbūt. O galbūt ir ne. Viskas, ką gali padaryti Rusija, bandydama šiuo klausimu pasėti abejonę, atveria kelius didžiam strateginiam laimėjimui.

Šaltojo karo metais kovotojai už taiką iš Vakarų mėgdavo sakyti „geriau raudonas nei miręs“. Dabar šis klausimas žymiai sudėtingesnis. Rusija turi galingas ginkluotąsias pajėgas, įskaitant ir taktinius branduolius ginklus, moderniausią ir taikliausią ginkluotę, radarais sunkiai susekamų lėktuvų, laivų ir povandeninių laivų, ir daug kitų privalumų. Jie – tinkamoje vietoje, puikiai pasirengę ir pasiruošę kovai. Ar, norėdami išsaugoti pasitikėjimą NATO, esame pasirengę išleisti daug pinigų ir rizikuoti rimta karine konfrontacija? Atsakymas kol kas neaiškus.

Autorius yra vyresnysis Europos politikos analizės centro viceprezidentas ir vyresnysis „The Economist“ redaktorius.