Č. Iškauskas. SSRS gimimas: V. Lenino ir J. Stalino dvikova

Mes daug esame girdėję, skaitę arba pergyvenę SSRS žlugimo laikotarpį, tačiau ar daug žinome apie jos atsiradimą? Juo labiau, kad abi datos lyg tyčia sutampa – gruodžio pabaiga. O šių dienų įvykiai suformuluoja ir kitą klausimą: ar ir Rusijos nelaukia Sovietų Sąjungos likimas?

Tarybos – varguomenę viliojanti valdymo forma

Valdymo forma – valstybės reikalus tvarkyti per liaudies tarybas – gimė Vladimiro Lenino galvoje dar 1905 m. Tuomet tai buvo revoliucinė, gundanti ir pažangi iniciatyva, kuri patraukė daug darbininkijos ir valstietijos, nors idėjos autoriai ir vykdytojai daugiausiai buvo inteligentijos atstovai. Tarybos turėjo vykdyti ir įstatymų leidimo, ir vykdomąsias funkcijas (vykdomieji komitetai).

Tačiau bolševikų perversmo metu 1917 m. rudenį ir per pilietinį karą „sovietams“ (tai mūsų laikų tarybų pavadinimas, turintis ideologinį atspalvį) jiems vadovavo komisarai, kurie įprasmino bolševikinio represinio aparato vaidmenį. Beje, tik nuo 1919 m. Sovietų Rusijos bolševikai ėmė vadintis komunistais, tuo siekdami pabrėžti tarptautinį revoliucijos uždavinį. V. Lenino buvo suformuluotas komunizmo apibrėžimas: tai politinė ideologija, kurios tikslas yra sukurti beklasę visuomenę, turinčią gamybos priemonių nuosavybę. Komunistai teigė, kad socialistinė revoliucija įvyks visame pasaulyje ir buvo pasirengę padėti bet kuriai sukilusiai liaudžiai nuversti išnaudotojus. Buvo įkurtas Kominternas (1919-1943 m.) – tarptautinė komunistinė organizacija, derinusi komunistų veiklą pasaulyje. Tačiau revoliucijos eksportas nepavyko: kairieji perversmai nepasklido toliau negu Vokietija, 1918 m. pralaimėjusi karą ir taip sukėlusi nepasitenkinimą kaizerine imperija – II reichu.

Sovietinės sistemos atsiradimas iškėlė kitą V. Lenino, tuo metu po keleto pasikėsinimų jau gulėjusio ligos patale, idėją – sukurti galingą sovietinę valstybę. 1922 m. gruodžio 30 d. Maskvoje Didžiajame teatre prasidėjo I SSRS tarybų suvažiavimas, kuris priėmė ir patvirtino Sovietų Sąjungos sukūrimo deklaraciją bei sutartį. Tuomet ją sudarė keturios respublikos – Rusija, Ukraina, Baltarusija ir Užkaukazės federacinė respublika (1922 m. kovo 12 d. Tbilisyje Armėnijos SSR, Azerbaidžano SSR ir Gruzijos SSR centrinių vykdomųjų komitetų atstovai pasirašė federacijos sukūrimo sutartį; ji gyvavo iki 1936 m., kai pagal naują SSRS konstituciją buvo išformuota). Bucharos ir Chorezmo sovietų liaudies respublikos Vidurio Azijos respublikų sudėtyje įstojo 1924 m. pabaigoje – 1925 m. pradžioje.

Juridinis Sovietų Sąjungos pagrindas – 1924 m. priimta SSRS konstitucija, kurioje sąjunginės respublikos buvo skelbiamos suvereniomis valstybėmis, turinčiomis savo teritoriją, savo pilietybę, valstybės organus ir teisinę sistemą. Bet jau prieš sukuriant SSRS kilo konfliktas tarp J. Stalino ir V. Lenino dėl vadinamos autonomizacijos principo, kitaip sakant, tautų apsisprendimo teisės.

J. Stalinas – lyg feniksas iš pelenų

J. Stalinas 1913-1917 m. buvo tremtyje Užpoliarėje – Turuchano krašte. Iš viso jis buvo septynis kartus suimtas, aštuonerius metus praleido kalėjimuose ir tremtyje, tačiau jo įkalinimas tęsdavosi neilgai. Po Vasario revoliucijos grįžęs į Petrogradą redagavo laikraštį „Pravda“ ir šliejosi prie V. Lenino. Ypač ugningai jis pritarė V. Lenino „Balandžio tezėms“ – programiniam bolševikų sukilimo dokumentui, kurį vėliau rusų marksistinis filosofas Aleksandras Bogdanovas pavadino „bepročio kliedesiais“, o net pati Nadežda Krupskaja pasakė: „Bijau, tai atrodo taip, tarytum Leninas išprotėjo“. O štai J. Stalinas buvo įžvalgus...

Bet 1917 m. bolševikų revoliucijoje J. Stalinas neturėjo pagrindinio vaidmens. Po jos 1917–1922 m. ėjo RTFSR tautybių reikalų, 1919–1920 m. – valstybės kontrolės, 1920–1922 m. – inspekcijos liaudies komisaro pareigas. Dar pilietinio karo metais smarkiai nesutarė su Levu Trockiu (Leiba Davidovičium Bronšteinu), kuris J. Staliną niekino dėl menko išsilavinimo ir siaurų pažiūrų ir kurio paramos tikėjosi V. Leninas. Tačiau kitus dvejus metus būsimas diktatorius buvo labai aktyvus ir 1922 m. tapo komunistų partijos generaliniu sekretoriumi. Šis postas leido jam stipriai veikti partijos valdymą ir lėmė jo sėkmę kovojant dėl valdžios po V. Lenino mirties.

Buvo kalbama, kad V. Leninas priešinosi jo kandidatūrai, bet vis dėlto atvirai nestojo prieš J. Staliną, nes generalinio sekretoriaus vietai neteikė daug reikšmės. Mat, sekretoriatas tiesiogiai netvarkė ekonomikos, gynybos, valstybės aparato, švietimo reikalų. Partinio aparato valdymo mechanizme jo vaidmuo buvo labiau techninis, vykdomasis. Iš tiesų J. Stalinas savo veikla parodė puikiai suprantąs, kas yra svarbiausia V. Lenino paliktoje sistemoje, kurios svarbiausias komponentas yra aparatas, partinis mechanizmas – galingiausias ginklas kovoje dėl valdžios. Pamažu jis pradėjo kištis į partinius ir politinius reikalus. J. Stalinas keitė pažiūras pagal politinę situaciją, savinosi savo priešininkų šūkius ir primesdavo jiems požiūrį, kurio jie niekad nesilaikė.

Kaip pasidavė V. Leninas

Dar prieš revoliuciją jis susidūrė su Levu Kamenevu (Rozenfeldu) ir Grigorijum Zinovjevu (Apfelbaumu), kurie tapo J. Stalino politiniais sąjungininkais, dar vadinamu „triumviratu“. Ši trijulė priešinosi V. Lenino ir L. Trockio pozicijai dėl „autonomizacijos“ plano. Kai kurie rusų istorikai mano, kad J. Stalinas tik ir laukė Gorkuose gulėjusio V. Lenino mirties ir netgi organizavo ją lėmusius pasikėsinimus į revoliucijos vadą...

1922 m. rugpjūčio 11 d. J. Stalinas pradėjo vadovauti specialiai RKP (bolševikų) komisijai „autonomizacijos“ projektui rengti. Jam pritarė visos būsimos SSRS respublikos, išskyrus Gruziją, bet tai nesustabdė dokumento priėmimo. Jis buvo nusiųstas pasiligojusiam V. Leninui, kuris, beveik tris valandas pakalbėjęs su J. Stalinu, išreiškė nepasitenkinimą projektu ir pavedė „autonomizaciją“ pakeisti „federalizacija“.

Buvo pasiųsta Sergo Ordžonikidzės vadovaujama komisija paveikti Tiflisą (nuo 1936 m. Tbilisis), tačiau šis išvestas iš pusiausvyros susimušė su vietos nacionalistais ir grįžo į Maskvą. V. Leninas neįstengė pasipriešinti J. Stalino stovyklai, ir gruodžio 16 d. jį ištiko paralyžius. Gruodžio 30-ąją, kai J. Stalinas stovėjo tribūnoje ir skelbė apie SSRS įkūrimą, neminėdamas nei federalizmo, nei revoliucijos vado vardo, V. Leninas diktavo pastabas „Federalizmo arba racionalumo klausimu“. Jose galima rasti dar spalio 6 d. rašytą laišką L. Kamenevui: „Didžiarusiškam šovinizmui skelbiu mirtiną karą...“ 

Didžiarusiškas cinizmas

Bet jis tą karą pralaimėjo. J. Stalinas, kuris dešimtmečio pabaigoje tapo visagaliu SSRS diktatoriumi, sunaikino ir savo bendražygius, bet savo imperijoje įteisino rusiškąjį šovinizmą, netrukus davusį vaisių – grobikišką Sovietų Sąjungos politiką kaimyninių nacionalinių valstybių atžvilgiu.

Ir dabar J. Stalino pergales šlovinantys istorikai ciniškai rašo: „Vakarai laimėjo Šaltąjį karą ir įveikė SSRS, bet tai nereiškia jos silpnumo... Juk bet koks invalidas sifilitikas gali smogti iš nugaros jėgomis trykštančiam vaikinu... Bet atplėšti nuo mūsų tėvynės rusų miestai ir žemės turi sugrįžti jų šeimininkui... Mūsų tėvynė vėl bus stipri ir graži, tai bus nauja Sąjunga. Juk ne pirmą kartą kylame iš pelenų...“ (iš Nikolajaus Jakovlevo knygos „Stalinas. Kelias į viršų“, www.zavtra.ru ).

SSRS išsilaikė lygiai 69-rius metus. Jeigu mes pozityviai vertiname V. Lenino iniciatyva 1920 m. liepos 12 d. pasirašytą bolševikinės Rusijos ir Lietuvos taikos sutartį bei 1926 m. nepuolimo sutartį (lietuvių istorikas Zenonas Ivinskis savo darbuose rašė, kad vis dėl to jos neišgelbėjo Baltijos šalių nei nuo lenkų, nei nuo sovietų okupacijos, o tik tarnavo to meto bolševikų interesams), tai J. Stalino sukurta SSRS be jokių skrupulų naikino lietuvių nacionalumą ir valstybingumą.

***
Ar galima tikėtis, kad dabartinė V. Putino Rusija pasielgtų kitaip? Ji pati traška braška per visas siūles, o Kremliaus politika labai jau primena J. Stalino „autonomistų“ pastangas įteisinti rusų dominavimą Sovietų Sąjungoje. Vakarų spauda rašo, kad dabartinė Rusijos krizė atitinka SSRS žlugimo prielaidas. Ar ilgai reikės laukti?