Kai politikai ir strategai pradeda svarstyti, ką darys V. Putinas, kai bus sureguliuotas – tikėkimės! – Ukrainos klausimas, kai rūsti kasdienybė vėl pažvelgs Rusijos piliečiams į akis, kai pasibaigs prezidento šlovinimas ir garbinimas – o V. Putinas tuščiagarbis, ir Maskvoje gali atsirasti savas maidanas. Tik Rusija, ne Ukraina. Jeigu Rusijoje subyrės diktatūra, tai ir pati šalis subyrės. Visada buvo valdoma vienokio arba kitokio plauko diktatorių. Kai ieškoma, kur V. Putinas gali matyti kitą lengvą grobį, tokį kaip Krymas, analitikų žvilgsniai neišvengiamai nukrypsta į mūsų Sąjungos šiaurės rytų pakraštį – į Estiją ir patį jos smaigaliuką – Narvos miestą.
Nėra kito tokio Baltijos šalyse. 90 proc. jo gyventojų – rusakalbiai. Iki Antrojo pasaulinio karo jis buvo estiškas, kaip ir kiti. Viduramžiais jį ir tvirtovę pastatė danai kaip atspirties prieš Rusiją tašką. Estai dabar tą tvirtovę gražiai atstatė. Ivanas Rūstusis kitoje upės pusėje XVI a. irgi pastatė tvirtovę, o aplink ją išaugo rusų miestas Ivangorodas. Per Antrąjį pasaulinį Narva buvo sugriauta iki pamatų. Jai atstatyti privežė darbininkų iš Rusijos, jie gavo butus, taip ir liko. Estiška Narvoje tik vėliava ant rotušės pastato, herbas fasade, pora šimtų valdininkų, policininkų ir pasieniečių. Keltis į Narvą estai nenori. Skundžiasi, kad Helsinkyje jie jaučiasi labiau namuose negu Narvoje.
Narvoje beveik kiekviename automobilyje po veidrodėliu arba pabrėžtinai matomoje vietoje, ant radiatoriaus – šv. Jurgio oranžinių ir juodų spalvų juostelių kaspinėlis, kartais – Rusijos vėliavėlė. Kai pakalbini vairuotoją, kam to reikia, jis nerūpestingai numoja ranka: „Ai, nieko. Gegužę buvo Pergalės diena.“ Bet kai paklausi, kam tą simbolį vežiotis visą laiką, juk Pergalės diena buvo prieš pusmetį, vairuotojas prisipažins: „Jeigu atvirai, tai kad jiems parodytume, jog mes ne aukos, kad mes sudarome visuomenę ir mus remia galybė iš anapus upės.“ Estus tai iš tikrųjų erzina, juolab kad tų kaspinėlių vis daugiau ir jie visur. Dar kartais sako: „O tegu jie nervinasi. Mums geriau, kai mūsų bijo.“
Sienos į Rusiją perėja – Narvos miesto centre. Ten ir atgal vaikščioja bei važinėja daugiausia vietiniai. Jie turi vadinamuosius pilkuosius pasus. Jų savininkams nereikia nei Rusijos, nei Estijos vizų, ir po visą Šengeno zoną jie gali laisvai važinėtis. Vis tiek jaučiasi pažeminti. Paso viršelyje – Estijos herbas ir šalies vardas, bet viduje aiškiai rašoma, kad paso savininkas nėra šalies pilietis. Narvoje ir apylinkėse 90 proc. gyventojų – rusai be pilietybės. Negali balsuoti visos Estijos rinkimuose, tarnauti kariuomenėje, daryti politinės karjeros. Estija gana elegantiškai apsisaugojo, pasaulis jai prikišti žmogaus teisių laužymo negali, bet tie nepiliečiai sako, kad jaučiasi tarsi karšta geležimi pažymėti. Bet išvažiuoti iš Estijos nenori. Rusams, tarpukariu gyvenusiems Estijoje, pilietybė suteikiama automatiškai. Atvykusieji po Antrojo pasaulinio karo privalo laikyti valstybinės kalbos ir konstitucijos egzaminą. Vis tiek skundžiasi: „O kodėl mes? Estai patys neišmano savo konstitucijos.“
Talino spauda primena 1939 metus. Adolfas Hitleris, prijungęs prie Reicho Austriją, Sudetų ir Klaipėdos kraštus, pareikalavo Lenkijos Dancigo (dab. Gdanskas). To miesto padėtis labai primena Narvą. Dancigas kalbėjo vokiškai, jo gyventojai garbino fiurerį ir jam meldėsi. V. Putinas pats pripažino, kad KGB mokykloje jis gerai išstudijavo A. Hitlerio knygą „Mein Kampf“ (liet. „Mano kova“). Kokias išvadas padarė, nesako. Kad išvadas padarė, rodo Padniestrė, atplėšta nuo Moldavijos, Doneckas ir Luhanskas – nuo Ukrainos. Beje, tos vietos irgi buvo išdaužytos per karą, ir ten irgi atsikėlė svetimi. Todėl ta košė. 1939-aisiais, kai A. Hitleris jau tiesė nagus į Dancigą, Europos ir JAV pacifistai bei komunistai (tada tokių buvo) ragino susitaikyti su A. Hitleriu, isteriškai šaukė: „Jūs ką, norite mirti dėl Dancigo?“
Reikia pripažinti istorinę teisybę. Prancūzijos vyriausybė, nors tada labai trapi, ir Didžioji Britanija, netrukus ir JAV suprato, kad reikia ryžtis ir „eiti mirti už Dancigą“. Nes fiurerį reikia sustabdyti. Paskelbė karą hitlerinei Vokietijai, galop bendromis pastangomis ji buvo sutriuškinta. NATO gimė iš šios karčios patirties. Reikia sudaryti sąjungas su bendraminčiais, kol tavęs neužpuolė. Užpultam sunkiau jas sudaryti. Estai tokius žodžius dabar norėtų girdėti ir tokius veiksmus norėtų matyti kiekvieną dieną.
Reikia pripažinti, kad Talinas pavėluotai griebėsi ten tiesti naujų kelių ir taisyti senų, tvarkyti parkų, renovuoti yrančių pastatų. Nes jeigu Narva tviskėtų taip, kaip Talinas, niekas negalvotų apie Rusiją. Narvos žmonės ją mato, kokia ji iš tikrųjų, o ne taip, kaip Krymo ar Donbaso gyventojai – turtu aptekusią Maskvą ir V. Putino žadamą imperiją. Tikroji, ne paradinė Rusija – gana bjauri ir atsilikusi. Narvos žmonės protu supranta, kad europietiškoje Estijoje jų laukia geresnė ateitis, bet širdis šaukia: „Imperija nustojo klūpėti, imperija keliasi!“
Estai – tikri suomių broliai. Kieti ir užsispyrę. Karo metais jie ir sovietų armijai sugebėjo užpilti druskos. Jie sako, kad supranta: jeigu V. Putinui pasimaišys ir jis nuspręs užkabinti NATO, pradės būtent nuo Narvos. Vietiniai irgi kibs estams į gerklę, kai tik propaganda nurodys taikinius ir įtikins, kad jų „kančioms“ ateina pabaiga. Bet mes vis tiek liekame čia, sako dabar estai. Jeigu teks pasiaukoti laisvės labui, pasiaukosime. Jų pusbroliai suomiai parodė, kad taip daryti verta.