V. Putinas savo politinę karjerą pradėjo Sankt Peterburgo merijoje 1990 m., pasitraukęs iš KGB, kur dirbo agentu Drezdene, Rytų Vokietijoje. Vis dėlto mėginant detaliau pristatyti V. Putino karjerą Sankt Peterburge ir tuometinį kontekstą vertinga išlieka vėlgi Karen Dawisha‘os knyga „Putino kleptokratija: kas valdo Rusiją?“ (angl. – „Putin’s Kleptocracy: Who Owns Russia?“), kurioje, remiantis įvairiais dokumentais, interviu su to meto įvykių dalyviais, išsamiai aprašyta V. Putino veikla Sankt Peterburge.

Žlugus Sovietų Sąjungai Rusijoje buvo jaučiamas maisto ir pinigų trūkumas, rublio vertė kritusi, didelė hiperinfliacija, todėl tuo metu vykdant tarptautinę prekybą buvo naudojama barterinių mainų forma, t. y. tiesioginis apsikeitimas prekėmis ar paslaugomis. 1991 m. suformuota Rusijos vyriausybė ėmėsi įgyvendinti ambicingas reformas tokias kaip valstybinio turto privatizacija ir kainų liberalizavimas. Tuometinė vyriausybė taip pat suteikė licencijas eksportuoti įvairias žaliavas, mainais į maisto produktų pristatymą. Deja, tokios aplinkybės sudarė palankią terpę korupcijai, į kurią, kaip nurodo knygos autorė, buvo įsivėlęs ir pats V. Putinas.

Maisto skandalas

V. Putinas tuo metu Sankt Peterburgo merijoje vadovavo Užsienio ekonominių ryšių komitetui ir buvo atsakingas už eksporto licencijų išdavimą. Tačiau, anot autorės, kad jis veikė ne visai skaidriai – išduodavo licencijas ir pasirašinėdavo sutartis, kai dar nebuvo gautas leidimas iš Maskvos tai daryti. Sankt Peterburgo parlamentui V. Putinas sukėlė susirūpinimą, kai 1991 m. vasarą parlamentas su Vokietijos kompanija „Kontinent“ buvo suderėjęs dėl 90 mln. Vokietijos markių vertės mėsos pirkimo sandorio.

Kuomet tuometinė parlamento maisto komiteto pirmininkė Marina Saljė nuvyko į Vokietiją pasirašyti sutarties, sužinojo, kad ta sutartis jau buvo pasirašyta V. Putino kaip delegacijos vadovo, o mėsa išsiųsta. Tačiau mėsos siunta į Sankt Peterburgą neatvyko. Autorė teigia, jog M. Saljė nuomone, mėsos siunta buvo nugabenta į šaldytuvus Maskvoje, siekiant papildyti KGB numatytus rezervus, rengiantis 1991-ųjų rugpjūčio pučui. Tačiau jokio tyrimo dėl šio įvykio Sankt Peterburgo parlamentas nepradėjo. Panašus atvejis buvo ir 1991 m. rudenį. Vis dėlto kai daugiau siuntų neatvyko į miestą, buvo suformuota specialioji tyrimo komisija, kuriai vadovavo M. Saljė ir jos kolega parlamentaras Jurijus Gladkovas.

Komisija nustatė, kad V. Putinas, išduodamas licencijas ir jas patvirtindamas savo parašu be Maskvos leidimo, veikė neteisėtai. Pavyzdžiui, kada 1991 m. gruodžio mėn. tuometinis Rusijos vicepremjeras Jegoras Gaidaras sužinojo, kad norima eksportuoti gamtinius išteklius, kurie turėjo būti iškeisti į maisto produktus, realiai jos jau buvo išvežti iš šalies. Tuo tarpu J. Gaidaras tik 1992 m. sausio mėn. suteikė rašytinį leidimą V. Putinui Ekonomikos ministerijos vardu nustatyti kvotas, išduoti licencijas tų gamtinių išteklių eksportui, dirbti tiesiogiai su tiekėjais, juos atleidžiant nuo muitų už gamtinių išteklių eksportą, kurie turėjo būti parduoti arba iškeisti į maisto produktus.

Knygoje teigiama, kad V. Putinas iš pradžių nesutiko pateikti reikiamus dokumentus specialiajai tyrimo komisijai, motyvuodamas, kad taip galėjo būti atskiestos komercinės verslo paslaptys. Vis dėlto teismui privertus, jis perdavė reikiamus dokumentus, susijusius su dvylika pasirašytų sutarčių ir išduotų licencijų, kurių bendra vertė 122 mln. JAV dolerių. Tačiau nurodoma, kad tikrasis tokios V. Putino veiklos mastas gali būti daug didesnis.

V. Putinas veikė pagal tokią schemą: daugiausiai su abejotinomis kompanijomis, kurios būdavo pasirenkamos ne konkurso būdu ir kurias valdė V. Putino draugai ar pažįstami, būdavo pasirašoma netinkamai parengta, su fiktyviomis sumomis sutartis, kuri teisiniu požiūriu yra niekinė; išduodama eksporto licencija, kurios pagrindu muitinės tarnyba leidžia išvežti iš šalies prekes (žaliavines medžiagas); jos būdavo parduodamos, o gautos pajamos pasisavinamos.
Iš K. Dawisha‘os knyaos „Putino kleptokratija: kas valdo Rusiją?

Specialioji tyrimo komisija, atlikusi tyrimą, Sankt Peterburgo tarybai pateikė ataskaitą. Ja remdamasi, taryba parengė atskirą ataskaitą, kurioje konstatuota, jog V. Putinas savo veiksmais „grubiai ir nuolat pažeidinėjo galiojančius įstatymus“. Tai pagrįsta konkrečiais argumentais. Pirma, daugelyje V. Putino pasirašytų stačių nebuvo numatytos arba buvo numatytos labai mažos baudos už maisto produktų nepristatymą – vos 1–5 proc. sandorio vertės. „Toks požiūris į baudas rodo, jog merijos Užsienio ekonominių ryšių komitetas jas nustatinėdavo licencijų gavėjų, bet ne miesto naudai“. Teisiniu požiūriu tokia situacija „įmonėms ir tarpininkams leisdavo išvengti įsipareigojimų vykdymo“. Ataskaitoje konstatuota, kad daugelis įmonių po to, kai išveždavo iš šalies žaliavines medžiagas, jas parduodavo, o gautas pajamas padėdavo į ofšorinių bankų sąskaitas, tiesiog išnykdavo.

Antra, daugelis išduotų licencijų ir sutarčių buvo parengtos netinkamai, todėl jomis nebuvo galima remtis teisme. Tai reiškia, kad miestas neturėjo teisinio pagrindo pateikti ieškinį teismui dėl sutartinių įsipareigojimų nevykdymo, nes tos sutartys buvo teisiškai niekinės. Tarybos ataskaitoje V. Putinas ir jo pavaduotojas Aleksandras Anikinas buvo kaltinami nuolaidų ir preferencijų suteikimu „ignoruojant miesto interesus“ ir tarptautiniu mastu veikiant taip, kad įmonės galėtų „išvengti savo įsipareigojimų vykdymo be žalos joms pačioms“. Ant sutarčių ir licencijų trūko reikiamų parašų, antspaudų.

Trečia, nors baudos už maisto produktų nepristatymą buvo labai mažos, tačiau mokesčiai už licencijų išdavimą buvo labai dideli, siekiantys 25–50 proc. Kaip būdavo panaudojamos šios mokestinės pajamos, nėra tiksliai atskleista. Tačiau žinoma, kad dalis jų skiriama merijos atsargos fondui, prie kurio galėjo prieiti V. Putinas. Fondo lėšomis būdavo finansuojami įvairūs projektai tiek Sankt Peterburge, tiek užsienyje. Anot knygos autorės, tai buvo dar vienas instrumentas korupcijai ir kapitalo išvežimui iš šalies. Nurodoma, kad bendra Ryšiams su užsieniu surinktų mokestinių pajamų už dvylika kontraktų suma viršijo 34 mln. JAV dolerių.

Ketvirta, tarybos ataskaitoje teigiama, kad kai kurios įmonės, su kuriomis buvo sudarytos sutartys, turėjo artimus ryšius su merijos atstovais arba susikūrė prieš pat sutarčių pasirašymą. Pavyzdžiui, pagal su kompanijos „Interkomtsentr Formula-7“ prezidentu G. M. Mirošniku pasirašytą sutartį, V. Putinas suteikė teisę šiai kompanijai Vakarų rinkose parduoti 150000 tonų naftos produktų (sutartyje nustatyta jų vertė vidaus rinkoje buvo 450000 rublių arba apie 270000 JAV dolerių pagal tuometinį valiutos kursą, tačiau pasaulinėje rinkoje jų vertė siekė apie 112500000 JAV dolerių), mainais į Sankt Peterburgą pristatant 300000 tonų sviesto, cukraus ir bulvių (sutartyje numatyta šių maisto produktų bendra vertė 4,215 mlrd. rublių arba 2,5 mlrd. JAV dolerių). Už sutarties nevykdymą buvo numatyta 2 proc. bauda.

Autorė teigia, jog šios kompanijos prezidentas G. M. Mirošnikas yra atlikęs dvi laisvės atėmimo bausmes ir buvo įtariamas pasisavinęs 20 mln. Vokietijos markių, skirtų SSRS vakarinės grupės pajėgų perdislokavimui, kada ji buvo išvesta iš Rytų Vokietijos. Parlamentinio tyrimo metu buvo nustatyta, kad kompanijos „Interkomtsentr Formula-7“ veikla, susijusi su neapmuitintų prekių importu (prisidengiant kariniu turtu) buvo nusikalstama, ir tokie veiksmai traktuotini kaip kontrabanda. Manoma, kad V. Putinas negalėjo to nežinoti. G. M. Mirošnikas vėliau buvo pasprukęs į Ispaniją, kad išvengtų baudžiamojo persekiojimo, taip pat į JAV su padirbtais asmens dokumentais, dar vėliau į Graikiją, kur, remdamasis savo tėvo graikiška kilme, paprašė šios šalies pilietybės. Į Rusiją grįžo V. Putiną išrinkus prezidentu, o sukčiavimo byla buvo panaikinta dėl „nepakankamų įrodymų“.

Kitas atvejis, kuriam knygos autorė skiria nemažai dėmesio – sutartis su valstybinės naftos perdirbimo įmonės „Kirišinefteorgsintez“ užsienio prekybos padaliniu. Sutartį 1991 m. gruodžio mėn. pasirašė V. Putinas ir naftos perdirbimo įmonės užsienio prekybos padalinio „Kirišineftekhimeksport“ vadovas Genedijus Timčenka, kurį V. Putinas pažįsta nuo pat privatizacijos laikotarpio pradžios. Pagal ją įmonei buvo suteikta didelė naftos eksporto kvota, o už tai gautos pajamos turėjo būti skirtos silkių iš Isladijos ir kitų maisto produktų pirkimui. Sankt Peterburgo taryba savo ataskaitoje pritarė M. Saljė vadovautos specialiosios tyrimo komisijos išvadai, jog nafta buvo parduota, bet pajamos nesugrįžo. Kitaip tariant kažkur dingo.

V. Putino ir G. Timčenkos bendradarbiavimas ties šiuo sandoriu sukūrė pagrindą tolesnei partnerystei, 2000 m. įkuriant prekybos nafta kompaniją „Gunvor“, kuri išaugo į trečią didžiausią naftos pardavėją pasaulyje. Kurios metinės pajamos apie 70 mlrd. JAV dolerių. Beje, Rusijos valstybinė naftos kompanija „Rosneft“ per „Gunvor“ parduoda apie 30–40 proc. tiekiamos naftos. Anot knygos autorės, į „Gunvor“ valdymą yra įsitraukęs pats V. Putinas. Remdamasi 2007 m. Rusijos politologo Stanislavo Belkovskio interviu britų dienraščiui „The Guardian“, ji teigia, jog „V. Putinas paslapčia sukaupė 40 mlrd. JAV dolerių turtą. S. Belkovskis teigė, jog V. Putinas faktiškai valdė 75 proc. „Gunvor“ akcijų, pridurdamas, kad V. Putino nuosavybės struktūra buvo paslėpta už neskaidraus ofšorinių kompanijų tinklo. V. Putinas šiuos teiginius paneigė praėjus trims mėnesiams“. S. Belkovskis taip pat yra teigęs, jog V. Putinas „iš esmės“ vado ir 37 proc. Rusijos trečios didžiausios naftos ir dujų žvalgybos ir gavybos kompanijos „Surgutneftegaz“ ir 4,5 proc. „Gazprom“ akcijų. 

Rusijos ir Vakarų žiniasklaida, pakartotinai atlikusi žurnalistinius tyrimus, taipogi teigė, jog tarp V. Putino ir G. Timčenkos yra artimas ryšys, ir kad V. Putinas yra slaptas faktinis „Gunvor“ valdytojas, tačiau konkrečių įrodymų nepateikė.

Vis dėlto JAV tarnybos nustatė, kad V. Putinas yra investavęs į „Gunvor“ ir gali prieiti prie šios kompanijos lėšų. Todėl kompanijos savininkas G. Timčenka šių metų kovo mėn. buvo įtrauktas į JAV juodąjį sankcijų sąrašą kaip asmuo susijęs Rusijos agresija Ukrainoje. Tačiau iki pritaikant jam sankcijas, G. Timčenka, siekdamas užtikrinti kompanijos „veiklos tęstinumą ir netrikdymą“, savo valdytą akcijų dalį 87 proc. perleido savo verslo partneriui švedui Tornbjornui Tornkvistui.

Dar viena licencija eksportuoti 150000 tonų benzino buvo išduota V. Putino draugo Vladimiro Smirnovo ir vieno iš „Ozero“ kooperatyvo steigėjų valdomai kompanijai „Nevskiy Dom“. Licencijos mokestis – 25 proc. Sutartyje numatyta 5 proc. bauda už maisto produktų nepristatymą. 

Autorė nurodo, kad daugelyje sutarčių kainos arba išvis nebuvo nurodytos, kad nebūtų galima tiksliai įvertinti sandorio vertės, arba buvo taip sumažintos, kad, kaip teigiama M. Saljė komisijos ataskaitoje, V. Putino Užsienio ekonominių ryšių komitetas sankcionavo „denpingavimą“. Pavyzdžiui, tarp sumos, sumokėtos už aštuonis retuosius metalus ir jų vertės pasaulinėje rinkoje buvo beveik 14,2 mln. Vokietijos markių arba 9,4 mln. JAV dolerių. Šiuo atveju 1991 m. įregistruota kompanija „Džikop“, kurios įstatinis kapitalas tik 100000 rublių gavo pasiūlymą eksportuoti retuosius žemės metalus. Sutartyje numatyta jų pardavimo kaina buvo iki 2 tūkst. kartų mažesnė nei pasaulinėje rinkoje. Miesto taryba teigė, jog „šios sutarties sąlygos buvo kriminalinio pobūdžio“. Tačiau tai nestebina, nes, vos pardavusi tuos metalus, ši kompanija „pasinaikino“, o „visos gautos pajamos buvo padėtos į užsienio bankų sąskaitas“. Nors, kaip nurodoma knygoje, kompaniją „Džikop“ valdė vokietis Peteris Bachmanas, su ja buvo susijęs ir Džangiras Rahimovas, buvusio V. Putino kurso draugo iš Azerbaidžano Ilhamo Rahimovo brolis.

V. Putinas buvo nepajudinamas

Pažymėtina, kad Sankt Peterburgo taryba, remdamasi M. Saljė komisijos tyrimo ataskaita taip pat priėmė rezoliuciją, kuria ragino miesto merą Anatolijų Sobčiaką atleisti V. Putiną ir jo pavaduotoją Aleksandrą Anikiną iš užimamų pareigų ir pavesti prokuratūrai pradėti tyrimą dėl korupcijos ir lėšų grobstymo. Taip pat taryba ataskaitą perdavė tuometinio Rusijos prezidento Boriso Jelcino administracijos valstybės kontrolieriui Jurijui Boldyrevui, kuris bandė tęsti V. Putino veiklos tyrimą, tačiau nesėkmingai. Niekas negalėjo V. Putino pašalinti iš užimamų pareigų arba įpareigoti A. Sobčiaką, kad jis sudrausmintų savo pavaduotoją. Vietos prokuroras atsisakė pradėti bylą. Jis tarybos raginimus ignoravo. Tuo tarpu Užsienio ekonominių ryšių komitetas veikė kaip veikęs, o V. Putinas 1994 m. kovo mėn. buvo paskirtas pirmuoju vicemeru, taip pat išlaikė šio komiteto pirmininko postą. Tiesa, A. Anikinas buvo atleistas, o į jo vietą paskirtas A. Anikino pavaduotojo pareigas ėjęs Aleksejus Mileris.

Anot knygos autorės, V. Putino paaukštinimas, nepaisant neigiamų jo veiklos tyrimo išvadų, rodo, kad pats A. Sobčiakas buvo įsitraukęs į korupcinį verslą. Ir iš tiesų jis buvo įsivėlęs į apartamentų Vasilyevskio saloje dalinimo savo šeimos nariams ir draugams, įskaitant V. Putiną, skandalą. Po to, kai 1996 m. A. Sobčiakas pralaimėjo rinkimus, generalinė prokuratūra jam pateikė kaltinimus korupcija dėl jo dalyvavimo mainymo skandale. Siekdamas išvengti baudžiamojo persekiojimo A. Sobčiakas išvyko į Paryžių, ir grįžo tik 1999 m., kada V. Putinas tapo Rusijos premjeru, o byla prieš jį buvo panaikinta.

M. Saljė, apibendrindama tai, ką jos Vadovaujama komisija nustatė, 2000 m. Londono laikraščiui „The Sunday Times“ teigė, jog palyginus originalias sutartis su V. Putino pateiktomis lentelėmis, buvo pastebėta, kad trūksta 11 mln. JAV dolerių, kuriuos jis stengėsi nuslėpti. Vien sutartis su „Džikop“ miestui kainavo 7 mln. JAV dolerių potencialių pajamų. Nustatyta, kad iš visų tų sandorių buvo uždirbta 92 mln. JAV dolerių, ir tie milijonai pasisavinti. Remiantis dokumentais, kuriuos V. Putinas pateikė M. Salė tyrimo komisijai, Užsienio ekonominių ryšių komitetas už dvylikos licencijų išdavimą gavo 34 mln. JAV dolerių mokestinių pajamų, kurios patekdavo į merijos atsargos fondą. Tačiau knygoje nurodoma, jog tai yra dešimtadalis sumos, kurią šis komitetas gavo per visą laikotarpį, kai V. Putinas išdavinėdavo licencijas.

Taigi, V. Putinas veikė pagal tokią schemą: daugiausiai su abejotinomis kompanijomis, kurios būdavo pasirenkamos ne konkurso būdu ir kurias valdė V. Putino draugai ar pažįstami, būdavo pasirašoma netinkamai parengta, su fiktyviomis sumomis sutartis, kuri teisiniu požiūriu yra niekinė; išduodama eksporto licencija, kurios pagrindu muitinės tarnyba leidžia išvežti iš šalies prekes (žaliavines medžiagas); jos būdavo parduodamos, o gautos pajamos pasisavinamos. Be abejo, V. Putinas tokius kaltinimus atmeta. Savo autobiografijoje „Pirmasis asmuo“, kuri paremta jo interviu žiniasklaidai, V. Putinas, kalbėdamas apie šį Sankt Peterburgo laikotarpį, jis teigia, kad tokią schemą pasiūlė Rusijos verslininkai, o jo vadovautas Užsienio ekonominių ryšių komitetas tam pritarė. Tačiau anot jo, nei vienas gramas retųjų žemės metalų nebuvo eksportuotas. Nors surinkti dokumentai rodo priešingai. V. Putinas taip pat pripažįsta, kad kai kurios firmos nevykdė sutartinių įsipareigojimų ir nepristatė maisto siuntų arba pristatė nepakankamus kiekius.

Knygos autorė atkreipia dėmesį, kad prekyba nafta buvo gan pelningas verslas, nes 1990-ųjų pradžioje didmeninė naftos kaina vidaus rinkoje buvo apie 30 rublių (šiek tiek daugiau nei 1 JAV doleris pagal neoficialų valiutos kursą) už vieną toną. Tuo tarpu pasaulinėje rinkoje naftos kaina viršijo 100 JAV dolerių už vieną toną. 1987 m. liberalizavus užsienio prekybos taisykles, ėmė kurtis įvairūs kooperatyvai, kurie supirkdavo žaliavimas vidaus rinkos kainomis ir, su V. Putino Užsienio ekonominių ryšių komitetu sudarę sutartis ir gavę eksporto licencijas, tas žaliavas parduodavo užsienio rinkose už gerokai didesnes pasaulinės rinkos kainas.

Iš tiesų niekas nebūtų prieštaravęs tokiai V. Putino Užsienio ekonominių ryšių komiteto veiklai, jeigu įmonės būtų pasirenkamos konkurso būdu, sutartys rengiamos skaidriai, viskas būtų dokumentuota, o gautos pajamos už parduotą naftą būtų sumokėtos į miesto iždą arba mainais būtų pristatyti reikiami kiekiai maisto produktų. Tačiau šiuo atveju pinigai būdavo pasisavinami, o maisto siuntos neatvykdavo. Akivaizdu, kad V. Putinas buvo tiesiogiai įsivėlęs į šį maisto skandalą ir iš to tiek jis, tiek sandoriuose dalyvavę verslininkai gavo asmeninės naudos.