Taigi visus Estijoje sutiktus rusus padalinčiau maždaug į penkias pagrindines grupes:
1. „Įsitraukusieji“. Šiai kategorijai priklauso dauguma mano pažįstamų: jie gyvena Estijoje kaip savo šalyje, kalba estiškai, sprendžia problemas, jaučiasi normaliai. Kai kurie domisi politika, kai kurie – ne. Dabartinę situaciją Rusijoje irgi vertina įvairiai: kažkas kritiškai, kažkas neutraliai, kai kurie laiko Putiną adekvačiu lyderiu.
2. „Žmonės be šaknų“. Estijai iš esmės abejingi. Laiko ją maža, neypatingai perspektyvia šalimi, todėl dirba „derlingesnėse“ vietose – Skandinavijoje, Vokietijoje, Britanijoje. Jų pozicija Rusijos atžvilgiu veikiau palanki, bet itin nusišalinusi – ne variantas.
3. „Įsižeidusieji“. Gyvena ir dirba Estijoje, bet, priešingai nei „įsitraukusieji“, šalies per daug nemėgsta. Mano, kad juos varžo. Mažai domisi vietos bendruomene ir kultūriniu gyvenimu. Karštai palaiko Rusijos politiką, garbina Putiną.
4. „Susvetimėję“. Daugiausia – pensininkai, galbūt „įsižeidusiųjų“ tėvai. Ramiai sau gyvena, žiūri rusišką televiziją. Apie supančią realybę žino nedaug ir žinoti nenori. Tikriausiai labiausiai norėtų grįžti, tik pageidautina ne į Rusiją, o į TSRS.
5. „Suvažiavusieji“. Pasiturinčios šeimos iš Peterburgo ir Maskvos, jų daug rajone, kuriame gyvename. Ne piliečiai, bet daugelis mokosi (estų) kalbos. Estijoje jiems patinka. Putino režimui nejaučia simpatijų, nes puikiai žino jo kainą.
Pastaroji grupė pati mažiausia. Kitos keturios jei ne lygios (jai), tai palyginamos. Pirmiesiems jaučiu simpatiją, antruosius suprantu, tretieji glumina, ketvirtuosius užjaučiu, penktiesiems iš dalies pats priklausau. Manau, susiskirstymas aiškus. Komentarų veikiausiai reikia prie trečio punkto. Kodėl glumina? Artimai pažįstamų (žmonių) iš šios grupės neturiu, todėl neturėjau galimybės nuodugniai išsiaiškinti jos motyvaciją. Įspūdžiai pagrįsti trumpais susitikimais – daugiausia keltuose Talinas–Helsinkis (kiekvieną savaitę plaukiu į tenykštį universitetą).
Puikiai suvokiu, kad gyvenimas Estijoje gali kelti nuobodulį ar net erzinti, o gyvenimas Rusijoje atrodyti „šviesa lange“. Tačiau iš to kylantis paprasčiausias ir logiškiausias klausimas kažkodėl visiškai paralyžiuoja pašnekovus.
Tipinis dialogas:
– Jei Estijoje taip negera, kodėl neišvažiuojate?
– Kodėl turėčiau išvažiuoti – aš čia gimiau?
– T. y., Estija – jūsų tėvynė?
– Na ne, taip nemanau.
– Vadinas, gimtoji šalis – Rusija?
– Taip, galima taip sakyti.
– O kodėl nenorite persikelti į Rusiją?
– O ką aš ten veiksiu?
Maršruto pabaiga. Antras dialogas:
– Pažįstu daugybę rusų, kurie visą gyvenimą gyvena Estijoje, puikiai jaučiasi ir nesiskundžia, kad būtų varžomi...
– Tai reiškia, kad jie padlaižiauja estams, jų valdžiai laižo sėdynę!
– Niekam nepadlaižiauja, su valdžia apskritai neturi reikalų.
– Jūs tiesiog nežinote!
– Ne, kuo puikiausiai žinau – artimai pažįstami žmonės.
– Jums šito nesuprasti!
– Na gerai, o ką būtent man reikia suprasti?
Atsakymo nėra. 2-o maršruto pabaiga.
Tai ir glumina. Tikrai neketinu plūsti „įsižeidusiųjų“ rusų, kabinti jiems nevykėlių ar šovinistų etikečių – tačiau sunku juos suprasti. Kuo nuoširdžiausiai. Be to, čia visada gyvenantys ir puikiai žinantys, kokia situacija, pažįstami rusai irgi skėsčioja rankomis. Manau, esmė ne tiek gyvenimo aplinkybės, kiek žmonių mentalinė sąranga. Juk jei etninių rusų interesai Estijoje realiai gniaužiami (atleiskite, pats to kol kas nepatyriau), reikia kovoti už savo teises! Sakykim, sukurti Dostojevskio partiją „Pažemintieji ir nuskriaustieji“ ir dalyvauti vietos rinkimuose, o ne dejuoti, persisunkus „negatyvu“, tikintis, kad „staiga atskris burtininkas mėlynu (arba kariniu?) sraigtasparniu“.