Labiausiai šių pataisų laukė mažųjų bendrijų nariai, kurie buvo suinteresuoti išlygos, leidusios nemokėti valstybinio socialinio draudimo (VSD) ir privalomojo sveikatos draudimo (PSD) įmokų, pratęsimu.
Iš karto noriu atkreipti dėmesį, kad Mažųjų bendrijų įstatymas dar jo priėmimo – 2012 – metais numatė, kad įmokos mokamos nuo išsiimamų ir deklaruojamų lėšų. Tuomet buvo nustatytas pereinamasis laikotarpis iki 2014 m. sausio 1 d., kai leista nemokėti įmokų nuo minimalios mėnesinės algos (MMA). Pernai ši nuostata pratęsta dar metams. Artėjant nustatytai datai, vėl sulaukta didelės nuostabos ir nepasitenkinimo, kad VSD ir PSD įmokas netrukus teks pradėti mokėti.
Dabar, jau priėmus pakeitimus, pereinamasis laikotarpis pratęstas nebuvo, tačiau buvo įtvirtinta keletas naujų lengvatų, kurioms aš, kaip ir minėtai išlygai, nepritariu. Tiesą sakant, pakeitimų priėmimo procedūra man atrodo kurioziška.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pirminis siūlymas buvo nepratęsti lengvatų. Svarstymo Seime metu Ministerijos atstovai pritarė kai kurių Seimo narių pasiūlymams. To rezultatas – lengvatos ne panaikintos, o jų sąrašas dar labiau prailgintas.
Kyla retorinis klausimas – kodėl per tokį trumpą laiką kardinaliai pasikeitė Ministerijos pozicija? Ir ar šiuo atveju Ministerija apskritai turi poziciją? Ministerijos užsakyto projekto „Lietuvos socialinio modelio, apimančio užimtumo didinimą, darbo santykių reglamentavimo tobulinimą ir socialinio draudimo tvarumą, sukūrimas“ vykdytojai – mokslininkų ir ekspertų grupė – siūlo mažinti tokių išimčių ir lengvatų skaičių. Naujuose pakeitimuose tai, deja, neatsispindi. Leista šių įmokų nemokėti asmenims, kol jiems sukaks 29 metai; taip pat leista įmokų nemokėti pirmaisiais veiklos metais pirmąkart įregistravus veiklą; dar viena asmenų grupė, kuriai bus taikoma įmokų nemokėjimo lengvata – pensininkai.
Naujos juridinio asmens formos – mažosios bendrijos – įtvirtinimu tuomet buvo siekiama sudaryti galimybes spartesnei verslo pradžiai ir sudaryti prielaidas mažiausiais kaštais įsitvirtinti rinkoje. Taip pat šiuo įstatymu siekta įtvirtinti mažosios bendrijos statusą taip, kad ši juridinio asmens forma palaipsniui praktikoje išstumtų kitas juridinio asmens formas, kurios jau yra atgyvenusios ir nebeatitinka savo prasmės – įstatymu buvo siekiama reaguoti į besikeičiančius pradedančių ir jau veikiančių verslo subjektų poreikius, modernizuoti juridinių asmenų teisines formas arba sukurti naujas.
Mažųjų bendrijų teisinio reguliavimo koncepcijoje, kurią Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtino dar 2011 m., numatyta galimybė į mažąją bendriją pertvarkyti kitas juridinio asmens formas – uždarąją akcinę bendrovę, tikrąją ūkinę bendriją, komanditinę ūkinę bendriją, individualią įmonę, kooperatinę bendrovę, žemės ūkio bendrovę. Tai reiškia, kad sukūrus naują mažosios bendrijos juridinio asmens formą buvo tikimasi, jog juridinio asmens formų ratas siaurės, nes jis šiuo metu Lietuvoje yra labai platus. Priėmus Įstatymą ir jau trejus metus stebint praktiką, akivaizdu, kad šis tikslas nebuvo pasiektas, t.y. mažoji bendrija ne pakeičia senas juridinio asmens formas, o naudojama tik naujo verslo kūrimui. Tai sveikintina, tačiau nereikia pamiršti, kad mažoji bendrija – tai ne gelbėjimosi ratas visiems esamiems ir būsimiems verslininkams.
Lietuvoje didžioji dalis verslininkų galvoja tik kaip šiandien mažiausiais kaštais gauti didžiausią pelną, tačiau negalvoja apie tai, kad senatvės pensiją reikia kaupti nuo „mažų dienų“. Valstybė – tai didelė mažoji bendrija, kurios nariai yra Lietuvos žmonės, tarp jų ir visi verslininkai.
Mane stebina požiūris, kad mažosioms bendrijoms ir kitiems juridiniams asmenims pinigų reikia, o valstybė kažkokiu būdu turi išsilaikyti pati. Juk valstybė pati produkto nekuria – ji sudaro sąlygas žmonėms užsiimti ūkine veikla, suteikia jiems tam tikras garantijas, todėl negalima šios galimybės vertinti kaip neatlygintinos ir mokesčius bei įmokas reikia traktuoti kaip socialinio saugumo šiandien ir ateityje užtikrinimą.
Pažymėtina, kad Lietuvoje egzistuoja valstybinio socialinio draudimo sistema, pagal kurią įmokas moka sveikas, jaunas, dirbantis žmogus, kad būtų užtikrintas ligoto, seno, nedirbančio žmogaus (kokie mes visi ateityje būsime ar jau dabar esame) gerbūvis. Mūsų socialinio draudimo sistema veikia „šiandien moku, kad rytoj gaučiau“ principu, o ir dabartiniams išmokų ir pensijų gavėjams mokama iš šiandieninių įmokų. Valstybinio socialinio draudimo fondas nėra kaupiamasis, t.y. asmenų mokamos įmokos turi apyvartinių lėšų pobūdį, o tai reiškia, kad mokėdami įmokas į fondą šiandien mes mokame pensijas savo seneliams, ligos pašalpą savo tėvams ir t.t. Tokia sistema paremta solidarumo principu. Daryti išimtis valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sąskaita negalima
Aš vadovaujuosi lygybės principu – mokesčius ir įmokas turi mokėti visi, nes kitu atveju jie neturės jokios teisės reikšti pretenzijų valstybei už mažą ar išvis nepriklausančią senatvės pensiją, ligos pašalpą ar kitas išmokas, kitaip tariant, mokesčių nemokėjimas nesukuria valstybei prievolės užtikrinti asmens socialines garantijas.