Šiuo „leptelėjimu“ premjeras, matyt, siekė pateisinti tai, kad socialdemokratai nevykdo ir nevykdys lengva ranka dalintų pažadų – įvesti progresinius mokesčius. Tikėtina, kad išgirdęs kritiką A. Butkevičius vėl pakeis savo nuomonę. Arba, pasiteisins, kad buvo neteisingai suprastas.
Pirmą kartą istorijoje iš 7 milijardų žemės gyventojų pusė jų priklauso viduriniajam sluoksniui. Net besivystančiose Azijos, Afrikos ar Lotynų Amerikos šalyse vidurinioji klasė sudaro apie 50 proc. tų šalių piliečių. Tai kaip A. Butkevičius galėjo pradanginti Lietuvos vidurinįjį sluoksnį?
Taigi pirmiausia paklauskime ir atsakykime, kas yra vidurinioji klasė? Vieningą atsakymą vargiai rastumėm. Nes vieni sociologai labiau pabrėžia žmogaus išsilavinimą, profesiją, kiti – padėtį visuomenėje.
Kita vertus, Vakarų ekonomistai gana vieningai sutaria, jog viduriniajai klasei galima priskirti žmones, kurių pajamos siekia ir viršija tos šalies vienam gyventojui tenkančias vidutines pajamas.
Naudojami tokie pajamų rėmai – visi uždirbantys nuo 75 proc. iki 125 proc. šalies gyventojui tenkančių vidutinių pajamų patenka į vidurinįjį sluoksnį. Dar imama ir tokia formulė: atmetus 20 procentų neturtingiausių ir 20 procentų turtingiausių likusieji sudaro viduriniąją klasę. Paprastai sakant: nei skurdžiai, nei turtuoliai. Tiesiog vidutiniokai.
Lietuvos ekonomistas Gitanas Nausėda viename interviu yra pasakęs, kad šeimos, auginančios vaikus, vidutinės mėnesio pajamos turėtų būti apie 5 tūkst. litų. Vadinasi, jei abu sutuoktiniai dirba, jų abiejų pajamos per mėnesį turėtų būti po 2,5 tūkst. litų „į rankas“.
Tokias pajamas turinti šeima jau gali ne tik apmokėti būtiniausias paslaugas, prekes, bet ir sumokėti būsto paskolą, planuoti turiningesnį laisvalaikį. Kaip teigia ekonomistai, tokiai šeimai, apmokėjus būtiniausias išlaidas, dar turėtų likti 10-20 proc. „laisvesnių“ pinigų.
Žinoma, bus tvirtinančių, kad tegu „politikai patys pabando pragyventi už vidutinį atlyginimą. Juk tai išnaudojimas, skurdo pašalpa!“
Diskusijose apie pajamas, matyt, niekuomet nebūtų pasiekta vieninga nuomonė. Nes vieniems žmonėms tų dviejų ūkstančių litų atlyginimas jau būtų gana solidus, o kitiems ir dvidešimt tūkstančių – per menkas. Todėl nekurstant aistrų verta panagrinėti kitų šalių patirtį ir pažvelgti, kas jose patenka į tą vadinamąją vidutiniąją klasę.
Paimkime pavyzdžiu Vokietiją. Visiems žinoma, kad tai – pasiturinti, aukšto pragyvenimo lygio šalis. Palyginus Vokietijos ir Lietuvos bendrąjį vidaus produktą vienam gyventojui pamatysime, kad Vokietijoje jis dvigubai didesnis nei Lietuvoje.
Neseniai atliktas tyrimas parodė, kad vokiečių viduriniojo sluoksnio žmonės tikrai „nesimaudo kaip inkstai taukuose“. Taip, dauguma vokiečių yra „biurgeriai“. Apie 60 proc. vokiečių priklauso vidutiniajam sluoksniui. Kita vertus, vidutinės šio sluoksnio namų ūkio (šeimos) mėnesinės pajamos yra 2368 eurai – kiek daugiau nei 8 tūkstančiai litų. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad tai gerokai daugiau nei Lietuvos vidutinės šeimos pajamos. Kita vertus, reiktų prisiminti, jog Vokietijoje prekių, o ypač – paslaugų kainų lygis yra kur kas didesnis nei Lietuvoje. Vadinasi, ir vokiečių išlaidos gerokai skiriasi.
O gal mums verta būtų lygintis ne su turtingiausia Europos šalimi, o su kokia nors besivystančia pasaulio šalimi? Prieš porą metų gerai žinomas britų verslo žurnalas „The Economist“ atliko tyrimą, kuriame parodė, kad augančiose ekonomikose, tokiose kaip Brazilija, Kinija, Indija viduriniajai klasei priskirti būtų galima žmones, kurių vidutinės dienos pajamos yra 12-16 dolerių (34- 45 litai) per dieną. Tai jau yra gerokai mažiau nei Lietuvos vidutinis atlyginimas. Tačiau, palyginus perkamąją galią, pajamos būtų gan panašios.
Po tokių paskaičiavimų ir palyginimų galima padaryti kelias išvadas. Pirma, vidurinysis visuomenės sluoksnis tikrai ne milijonieriai. Antra, tai valstybių piliečiai, dorai ir sąžiningai dirbdami uždirbantys pajamas, kurios siekia ar kiek viršija vidutines šalies žmonių pajamas. Trečia, ir Lietuvoje, ir turtingesnėse šalyse, pavyzdžiui Vokietijoje, viduriniosios klasės pajamos nėra tokios, kad už jas būtų galima kasdien valgyti ikrus ir juos užgerti šampanu.
Na, o grįžtant prie A. Butkevičiaus pareiškimų, verta būtų jam duoti kelis patarimus.
Pirma, kaip premjerui, prieš kalbant niekus, vertėtų pasidomėti Lietuvos statistika, mūsų šeimų pajamomis, pasidomėti kitų šalių patirtimi. Antra, vyriausybės vadovui neužtenka drėbtelti „Lietuvoje nėra viduriniojo sluoksnio“. Iš tokio pareiškimo galima susidaryti įspūdį, kad premjerui ir jo vadovaujamai vyriausybei apskritai nerūpi žmonių pragyvenimo lygis, piliečių gerovė.
Tokį įspūdį tik sustiprina tik ką valdančiųjų priimti sprendimai naikinti SODROS mokesčio lengvatą mažųjų bendrijų dalininkams bei pažeminti apmokestinimo nekilnojamojo turto mokesčiu ribą, kuri dabar jau pasieks viduriniojo sluoksnio gyventojus. Trečia, socialdemokratų, išdalijusių tiek rinkiminių pažadų, lyderiui vertėtų pagalvoti ką ir kaip daryti, kad skurstančių žmonių, kurių šiuo metu Lietuvoje yra per ketvirtį visų gyventojų, skaičius mažėtų.
O to dėka augtų, plėstųsi bei stiprėtų vidurinioji klasė. Juk ji, kaip pastebėjo dar Antikos mąstytojai, yra kiekvienos valstybės, demokratijos atrama ir stuburas.