R. Sadauskas-Kvietkevičius. Europos Parlamente skaityti „Tris muškietininkus“ patogiau negu kalėjime

Nedidelio miestelio Kalėdų eglės įžiebimo šventėn atvesti vaikučiai vietinio kultūrnamio sargo, pasipuošusio pelėsiais atsiduodančiais raudonais kailiniais ir nugeltusia barzda, kabančia ant ištampytos gumos, paklausti, ko jie visi nekantriai laukia, beveik darniu choru atsakė: „Euro“. Nes kalėdinių giesmių melodijos statybinių medžiagų ir priemonių nuo šlapimo nelaikymo reklamose šį gruodį negali varžytis su tuo nuoširdžiai apsimestiniu rūpesčiu, kad paprastam žmogui euro įvedimas nesukeltų jokio diskomforto.

Euro įvedimo viešinimo kampanijai skirtos lėšos bus įsisavintos iki paskutinio cento. Nepamanykit, kad man jų gaila ar pavydu. Jau geriau tegul kalėdinėmis premijomis pasidžiaugia reklamos agentūrose vakarais uždarbiaujantys kūrybingi studentai ir nuo spaudos draudimo panaikinimo laikų tebeužimantys savo pareigas rajoninių laikraščių redaktoriai, negu būtų keliais litais padidintos mažiausiai uždirbančių biudžetininkų algos. Nes pastarieji dėl to net nepajus kokio nors dėkingumo ir toliau bambės, kaip nehumaniškai pamotė Lietuva juos skriaudžia.

Aną savaitę net ir ramiame Druskininkų kurorte nuo telefoninių sukčių nukentėjo dvi pensininkės, o per visą Lietuvą tokių nusikaltimų užregistruota tiek, jog policijos departamento vadovai, psichologai ir žiniasklaidos komentatoriai vėl iš naujo ėmė aptarinėti, kas gi tiems žmonėms nutiko, kad taip lengvai atiduoda savo santaupas sukčiams. Tarsi nebūtų apie tai kone kasdien pasakota per žinias, rodyta, aprašinėta. Bet diskutuodami taip ir neatkreipė dėmesio į tai, kad dauguma nukentėjusiųjų, atiduodami savo tūkstančius tariamai į nelaimę patekusiam artimajam nuo atsakomybės išpirkti, patys kėsinosi įvykdyti nusikaltimą. Jie šventai tiki, kad visa mūsų valstybė yra iki šaknų sugraužta korupcijos ir telaukia to tikėjimo patvirtinimo. Sukčiai tą patvirtinimą suteikia: sumokėk pinigus atėjusiam į namus „pareigūnui“ ir dukra ar anūkas išvengs atsakomybės už tai, ką padarė.

Euro įvedimo laikotarpis bus dėkinga proga sukčiams pažadinti mumyse tūnantį godumo demoną. Kas atsispirs gundymui išsikeisti litus į eurus palankesniu kursu, jei tokia galimybė bus įtikinamai pasiūlyta? Girdėjau, kad pensininkams pirmus 10 000 litų keis santykiu 1:1, tik reikia iš anksto duoti surašyti kupiūrų numerius į namus atėjusiam Europos centrinio banko darbuotojui. Netikite, sakote, kad stebuklų nebūna, o Kalėdų seneliu per šventes pats persirenginėdavote, kol šeimos gydytoja neuždraudė kilnoti kasmet vis sunkesnio dovanų maišo. O tai kas balsavo už tuos visus politikus, žadėjusius lyg iš bedugnio Kalėdų senelio maišo padidinti visiems pensijas, algas, sulopyti gatves ir sugrąžinti namo emigravusius anūkus?

Politikai savo pažadų schemas tobulina kur kas greičiau negu telefoniniai sukčiai, nes dažniausiai būna bent truputį labiau už juos išsilavinę ir turi daugiau laisvo laiko. Retas kuris vienišiems senukams skambinėjantis kalinys išbūna už grotų ilgiau kaip dvejus – trejus metus, o daugumą išveja už gerą elgesį nė pusė tiek neatsėdėjus. Politikai atsėdi Seime arba Europos Parlamente visą jiems skirtą kadenciją ir tik visiški nepritapėliai, kaip kažkada Linas Karalius, išleidžiami namo anksčiau.

Europarlamentaras Rolandas Paksas, sėdėdamas tarp piktų Laisvės ir tiesioginės demokratijos gerbėjų, spėjo įveikti net ir tokią intelektualią knygą kaip Aleksandro Diuma „Trys muškietininkai“, o grįžęs į savo partijos kongresą iškart puolė visiems apie tai pasakoti ir cituoti iš tribūnos muškietininkų šūkį „Vienas už visus, visi – už vieną!“ Alytaus griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje tokį storą romaną įveikti būtų gerokai sudėtingiau, nes vis kas nors taikytųsi arba prie darbų pristatyti, arba į laisvę, nebaigus skaityti paskutinio skyriaus, išleisti.

Neįtikėtiną pažangą padarė ne tik „Tvarkos ir teisingumo“ lyderis, bet ir visa jo partija. Skelbiama, kad kongrese, renkant partijos pirmininką, „už R. Paksą balsavo 607 partiečiai, už V. Mazuronį – 150 „tvarkiečių“. Du balsavimo lapeliai buvo sugadinti...“ Prisiminęs, kokia liaudis rinkdavosi į mitingus palaikyti R. Pakso tuomet, kai jam buvo rengiama apkalta, sakyčiau, kad tai išties sensacingas rezultatas, jei tik du iš tos minios surankiotos partijos kongreso dalyviai nesugebėjo teisingai užbraukti vienos iš dviejų pavardžių balsavimo lapeliuose.

Parašyti, kad dėl to ir man, kaip Rasai Juknevičienei, „kyla visokių minčių“, būtų baisiai neoriginalu, nes tas jos įrašas „Facebooke“, jau tapo labiausiai cituojama savaitės fraze, o pati politikė pripažino jį nevykusiu. Jei dėl to visi su savo rinkėjais socialiniuose tinkluose bendraujantys politikai praras paskutinius nuoširdumo likučius ir cenzūruos savo kalbą taip, kad, neduok Dieve, nebūtų apkaltinti septyniomis didžiosiomis fobijomis, tai geriau jau poniai Rasa tądien Vašingtone būtų „iPadas“ išsikrovęs. Bet jei dėl to daugybė žmonių susimąstė, kokios mintys juos kartais apninka, ir kada pagrįsti nuogąstavimai dėl savo saugumo virsta primityviais stereotipais, tai šis ar kitas į jį labai panašus skandalas tiesiog privalėjo anksčiau ar vėliau nutikti.