A. Čekuolis. Mes jau kariaujame, tik to nematome

Terminas "hibridinis karas" gimė automobilių pramonėje, apibūdinant naujoviškus motorus, varomus kiek benzinu, kiek elektros akumuliatoriumi arba net ir dujomis. Į modernią karybą tokią sąvoką įnešė Rusijos kariuomenės Generalinis štabas, kai jam prireikė suformuluoti savo karinę doktriną. Neturima omenyje veiksmai Afganistane ar kur nors Artimuosiuose Rytuose, o daug arčiau namų.

Kai paskutinis vagonas su sovietų kareiviais išriedėjo iš Vilniaus stoties (kažkas iš paskos pririšo šluotą, taip su ja ir nuvažiavo), mes užsimerkėme ir saldžiai užmigome atsimiegoti už visus 50 metų. Juolab, kad gavome naują pūkinę antklodę – NATO su jo penktuoju straipsniu. Ne mes vieni užsnūdome – visa Europa, JAV irgi. Prezidentas Džordžas Bušas džiaugsmingai pareiškė visam pasauliui, kad jis „pažiūrėjo Putinui į akis ir pamatė žmogų“.

Šaltasis karas pasibaigė. Ko daugiau norėti? Nepastebėjome, kad mes vėl kariaujame.

Rusija tą trumpą laisvės ir neaiškumo periodą po Sovietų Sąjungos žlugimo pergyveno labai skaudžiai. Nes socializmo teorija buvo puiki priedanga jos didybei remti. Rusija galinga tik vienu – didybe. Jungtinė Karalystė ką tik vos neprarado Škotijos. Prieš beveik šimtą metų prarado Airiją. Galėtų ir visai susitraukti iki Londono priemiesčių, vis tiek ji būtų Didžioji Britanija.

Su Rusija kitaip. Jeigu ji nedidelė – ji niekas. Kai paaiškėjo, kad jos socializmas – visiška utopija, skubiai prireikė naujos ideologijos. Nebuvo kitos – tik visų rusų ir visų jų žemių konsolidacija. Tai, suprantama, uždega, ir duoda jėgos.

Putinas nieko neišgalvojo. Kitas būtų tą patį daręs. Tai būtina tautai, visada pralaiminčiai visuose konfliktuose – Afganistanas, Šaltasis karas, Baltijos šalys, prieš tai – Suomija. Kare su hitlerininkais laimėjo tik dėl sąjungininkų palaikymo. Bet kuriam Kremliaus vadui būtina ją pakelti. Kitaip galvos neišsaugos.

„Hibridinio karo“ doktrina paprasta. Spausk objektą ekonomine ir karine jėga, laukinėmis, beprasmiškomis provokacijomis. Bet tik tiek, kad nebūtų galima branduolinio mygtuko paspausti. Siųsk „mažus žalius žmogeliukus“ ir visus tikink, kad nieko niekur niekada nesiuntei.

„Žali žmogeliukai“ gali būti labai veiksmingi, bet tik su viena sąlyga. Jeigu „objekto“ viduje ras entuziastingai juos remiančiųjų, o kitur – abuojų.

Todėl propagandinis ginklas pradiniame etape tampa svarbiausiu. Jis nesunkiai naudojamas. Eteris laisvas informacijai, jis laisvas melui. Nekaltas žmogus ar nekalta šalis nesigina... „Ko man gintis, aš nekaltas.“

Mes jau kariaujame, tik to nematome.

Profesionaliai parengta propaganda – morfijus, kurio stiprios dozės net patirto skausmo prisiminimus gali prislopinti. Jeigu jaunas žmogus to skausmo nepatyrė, o dabar minta tik saldžia propaganda, tai jis jau kitoks žmogus.

„Kas negina laisvės
Tas nevertas jos“.