Sekmadienio Evangelija. Balsas ir Žodis

Buvo atėjęs Dievo siųstas žmogus, vardu Jonas. Jis atėjo kaip liudytojas, kad paliudytų šviesą ir kad visi per jį įtikėtų. Jis pats nebuvo šviesa, bet turėjo liudyti apie šviesą. Toks buvo Jono liudijimas, kai žydai iš Jeruzalės atsiuntė pas jį kunigų ir levitų paklausti: „Kas tu esi?“ Jis prisipažino nesigindamas. Jis prisipažino: „Aš nesu Mesijas!“

Jie ir vėl klausė: „Tai kas gi tu? Gal Elijas?“ Jis atsakė: „Ne!“ – „Tai gal tu pranašas?“ Jis atsakė: „Ne!“ Tada jie tęsė: „Tai kas gi tu, kad mes galėtume duoti atsakymą tiems, kurie mus siuntė? Ką sakai apie save?“ Jis tarė: „Aš – tyruose šaukiančiojo balsas: Taisykite Viešpačiui kelią!, kaip yra kalbėjęs pranašas Izaijas.“

Atsiųstieji buvo iš fariziejų. Jie dar jį klausinėjo: „Tai kam tu krikštiji, jei nesi nei Mesijas, nei Elijas, nei pranašas?“ Jonas jiems atsakė: „Aš krikštiju vandeniu. O tarp jūsų stovi tas, kurio jūs nepažįstate, kuris po manęs ateis, – jam aš nevertas atrišti kurpių dirželio.“ Tai atsitiko Betanijoje, anapus Jordano, kur Jonas krikštijo. (Jn 1, 6–8. 19–28)

Iš šv. Augustino († 430) „Pamokslų“

Balsas yra Jonas, tačiau Viešpats „pradžioje buvo Žodis“ (Jn 1, 1). Jonas yra balsas savam laike, o Kristus yra amžinas Žodis pradžioje. Pašalink žodį; kas belieka iš balso? Kai trūksta reikšmės, tėra tik tuščias triukšmas. Garsas be žodžio užgauna ausį, tačiau nepaliečia širdies.

Pažvelkime, kaip mūsų širdyje vyksta supratimas. Jei mąstau apie tai, ką noriu pasakyti, širdyje jau yra žodis, o norėdamas tau kalbėti, ieškau, kas tavo širdyje bendra tam, ką turiu savojoje.

Tad ieškodamas, kaip manyje esantis žodis galėtų pasiekti tave ir įsiskverbti į širdį, pasitelkiu balsą; pasitelkęs balsą prabylu tau, o balso garsas tau perteikia žodžio prasmę. O kai balso garsas tau perteikia žodžio prasmę, pats balsas prapuola, tačiau jo perteiktas žodis jau esti tavo širdyje ir pasilieka manojoje.

O ar tau neatrodo, kad, perteikęs tau žodį, pats garsas šitaip prabyla: „Jam skirta augti, o man – mažėti“ (Jn 3, 30)? Tarsi balso garsas nuskambėdamas pasitarnavo ir nutilo, tardamas: „Mano džiaugsmas yra tobulas“ (Jn 3, 29). Tad nepamirškime žodžio, neišsižadėkime žodžio, kurį suvokėme savo proto gelmėmis.

Nori įsitikinti, kad balsas praeina, o Žodžio dieviškumas išlieka? Štai ar išliko Jono krikštas? Jis pakrikštijo ir pasišalino. Tačiau Kristaus krikštas teikiamas iki šiol. Juk visi tikime Kristų, viliamės būti išgelbėti Kristuje, – apie tai ir skelbė balsas.

Pats Jonas Krikštytojas buvo palaikytas Kristumi, nes yra sudėtinga atskirti balsą nuo žodžio. Balsas buvo palaikytas žodžiu, tačiau balsas, nenorėdamas įžeisti žodžio, tatai paneigė.

„Aš nesu Masijas, nesu Elijas, nesu pranašas. Tai kas gi tu“, – jo klausė. „Aš – tyruose šaukiančiojo balsas: taisykite Viešpačiui kelią. Tyruose šaukiančiojo balsas“ (Jn 1, 20–23), tyla skrodžiančiojo balsas. „Taisykite Viešpačiui kelią“; tarsi bylotų: šaukiu, kad jį atvesčiau į jūsų širdis, kur jis teiksis apsilankyti tik tuomet, kai paruošite jam kelią.

Ką kitą reikškia „taisyti kelią“, jei ne atkakliai melstis? Ką reiškia „taisyti kelią“, jei ne nuolankiai mąstyti? O nuolankumo pasimokykite iš jo paties. Palaikytas Mesiju, išsigina nesąs tas, kuo jį laiko; nepripažįsta svetimos klaidos savo puikybei patenkinti.

Juk jeigu būtų pasisakęs esąs Mesijas, tuo lengvai būtų patikėję tie, kas tuo tikėjo dar jam nepasisakius. Nepasakė: išsigynė, atsiskyrė, nusižemino. Jis gerai žinojo, iš kur ateina išgelbėjimas, suprato esąs tik žiburys ir bijojo būti nuneštas puikybės vėjo.