Daug metų rašydamas žmogaus teisių tema, galiausiai priėjau tokio taško, tiksliau – kartelę Lietuvos visuomenei nuleidau tiek žemai, jog šiandien tolerancijos viršūnė man būtų tai, kad žmonės turėtų tiek santūrumo, jog savo neapykantos kitokiems bent jau nereikštų viešai. Na, įsikąstų į lūpą, žnybtelėtų sau į kokią išsikišusią vietą (jei dar kyla), jėga sulaikytų save nuo žeminančių komentarų. Trumpai tariant, tikėčiausi bent net nelabai nuoširdaus politinio korektiškumo, kai sugebi apsieiti be fobiškų pareiškimų, nes jie pirmiausiai ir galiausiai kompromituoja patį tave, ne tą, kurį niekini.

Štai anksčiau aš vis stebėdavausi, kaip įvairaus plauko „mužikai“ neturi tiek gudrumo, kad savo „mužikiškumą“ maskuotų, na, pavyzdžiui, negadintų oro prie Kūčių stalo. Bet jau vėliau atsitokėjau supratęs, kad kaip tik dėl to jie ir yra nepagydomi „mužikai“, nes paprasčiausiai neskiria, kas gėdinga, o kas ne.

Kokios mintys kyla man

Dėl R. Juknevičienės komentaro Lietuvoje kilęs ažiotažas rodo bent tris dalykus apie mus. Pirma, visi puikiai suprato, ką ponia R. Juknevičienė norėjo pasakyti. Vadinasi, visuomenės nuovoka yra tvarkoje, dėl ko apima vasariškas džiugesys. Jau nebe Rusija, smagu. Antra, politinio korektiškumo lygmuo Lietuvoje nėra pasiekęs net apsimestinai pagarbaus lygio, dėl ko lieka tik apgailestauti. Ir trečia, Lietuva vis tik pamažu, bet eina pažangos ir vystymosi keliu, mat tokie eksministrės (ekstremistės?) pareiškimai dalies visuomenė priimami kaip nėra „viskas gerai turbūt“.

Kilęs ažiotažas rodo bent tris dalykus ir apie ponią R. Juknevičienę. Pirma, ponios Rasos politinės komunikacijos išprusimas yra Kazachstano lygio, o komunikacinis raštingumas tokio kalibro politikui, ypač konservatorių rinkimų štabo vadovei (sic!), yra būtina kompetencija ir už tokį akibrokštą ji privalėjo būti paprasčiausiai atleista. Čia tik tuo atveju, jei neužtenka supratimo tą padaryti pačiai, bet kaip keliskart pademonstravo pati ponia Rasa, supratimas nėra jos stiprioji pusė. 

Antra, ponios Rasos mikčiojantys pasiteisinimai apie dingusį internetą verčia abejoti jos sąžiningumu, nes daugumos vertintojų buvo priimtas kaip netikusiai sukurptas paprasčiausias melas. 

Trečia, tokie pasiteisinimai rodo ir ponios R. Juknevičienės požiūrį į rinkėjus ir viešosios erdvės dalyvius apskritai, nes laiko juos paprasčiausiais, atleiskite, debilais.

Ir, galiausiai, kilęs ažiotažas liudija kelis dalykus apie konservatorius, mūsų viešąją erdvę ir kai kuriuos jos formuotojus. Pirma, jei dalis konservatorių asmeniškai ir nepalaikė R. Juknevičienės žodžių ne formos, bet turinio prasme, kaip, pavyzdžiui, Algis Ramanauskas, kuriam jaučiu didelę pagarbą, tai vis tiek stojo R. Juknevičienės pusėn. Nes Lietuvoje, kur vyrauja „chebros“ mentalitetas (kas yra atskiro nagrinėjimo objektas), jei tu esi savas, esi savas besąlygiškai. Kad ir kaip spardytum savo žmoną (linkėjimai E. Vareikiui, nes mes jo neužmiršome). 

Antra, konservatorių gretose fobinės nuostatos yra gero tono ženklas, ir to bent jau nelabai nuoširdaus politinio korektiškumo mums dar teks luktelėti dešimtmetį kitą. „Laisvės šaukliai“ kitokiems panieką reiškia išdidžiai arba šiuolaikinio lietuviško folkloro leksikonu – „onoravai“. Trečia, problema yra ne žema politinė kultūra ar politinės komunikacijos išprusimo stoka, nes visa tai kyla ne iš šventosios dvasios, o iš žmonių vertybių ir jų vidinės kultūros. Jei nėra šito supratimo, jokie mokslai, jokie brangūs konsultantai nepagelbės.

Imituoti Vakarai

Rasa Juknevičienė, kaip ir nemaža dalis neva progresyviojo Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų sparno, mėgsta atrodyti vakarietiškai: gražiai rengiasi, į „Facebooką“ (Fakebooką?) kelia telefonu darytas nuotraukas, paveiksluojasi su „iPadu“, taip subtiliai rodydama, kad moka juo naudotis, su kuo ją ir sveikinu. Iš pažiūros atrodo visai nieko, tikrai. Dar mėgsta rašyti knygas, kaip pavyzdžiui – „Politika mano gyvenime nebuvo planuota“. Ironiška kažkiek sakyčiau.

Kitas savo „progresyviais pareiškimais“ garsėjantis pavyzdys yra ir vienas aistringų konservatorių apologetų Algirdas Kazlauskas, neseniai savo "Facebook" profilyje „onoravai“ samprotavęs apie kitos rasės apibūdinimui naudojamą žodį iš „n“ raidės ir tai, kaip jis neturi jokios įžeidžiamo atspalvio: „Lietuvos Aukščiausiasis Teismas dar 2010 metais yra išaiškinęs, jog lietuvių kalboje žodis negras neturi neigiamų konotacijų su vergove, nes lietuviai paprasčiausiai to nepraktikavo. Kita vertus, mes išgyvenome kitą skaudų istorinį laikotarpį, kada didelė dalis valstiečių buvo baudžiavoje (kas yra viena iš vergovės rūšių). Nepaisant to, šiandien nei žodis valstietis, nei baudžiauninkas nėra tabu nei viešumoje, nei privačiame bendravime.“* 

Mano draugai Amerikoje tokį tipą pavadintų „white trash“ (angl. baltoji šiukšlė), bet Lietuvoje galime apsiriboti ir oriu rasistu. Bandyti racionaliais argumentais pagrįsti, kodėl tokie aiškinimai yra visiška nesąmonė, būtų tuščias laiko švaistymas, nes tokie tipai, mano subjektyviu supratimu, yra nebepataisomi.

Ir vis dėlto nepaisant epitetų, tokį A.Kazlausko pareiškimą „palaikino“ ne tik Seimo narys ir garsiojo Kembridžo auklėtinis Mantas Adomėnas, bet ir, deja, buvęs mano dėstytojas Vincentas Vobolevičius, vakarietiškojo ISM universiteto darbuotojas, be kita ko,  praleidęs nemažai laiko toje pačioje Amerikoje.

Iš viso to peršasi nejauki išvada, kad pabuvoti Vakaruose – negana, jokia tai ne panacėja nuo tamsybės, nuo to vakarietišku irgi netampama. Kaip ir glaudžiantis prie radiatoriaus netampama radiatoriumi, o naudojantis išmaniaisiais – išmaniu. Todėl, kad „įsivakarietinimui“ reikia žmogaus valios keistis, tobulėti, atsiverti pasauliui. Ir tam visai nereikia išsižadėti savęs. Ir visa tai turi vykti sąmonės lygmenyje, būti kažkur šalia nepakanka. Tik konservatoriai paranojiškai tiki, kad svetimomis, ypač „nuodingomis“ vertybėmis apsikrečiama. Kaip kokiu roto virusu. 

Kita vertus, būtų visai smagu, jei taip iš tikrųjų būtų – kiek daug tuomet progresyvaus potencialo būtų užsieniuose, tarp tų, kurie evakavosi iš Lietuvos, bet, tikiuosi, dar grįš.

Šviesus rytojus

Lietuvoje mėgstama laukti, laukimu užaugo ištisos kartos. Anksčiau laukė penkmečio pabaigos, avanso, paskui nepriklausomybės, ES, NATO, europinių milijardų, kuriuos labai malonu „įsisavinti“. Dabar daug kas laukia, kol ateis naujoji karta, ta, katra nepagadinta, ir kuri stebuklingu būdu išspręs visas Marijos žemės negandas. 

Tie, kas gyvena tik vieną kartą (juk ne visi, ar ne?) ir dešimtmečių laukti neturi laiko, sėda į laiko mašiną, pagamintą „Boeing“ ir „Airbus“, ir vyksta dvidešimt metų į priekį. Kur ne tik ekonomika stipresnė, bet ir visuomenė pažangesnė.

Ir nepaisant visko, patirtis ir stebėjimas rodo, kad daug žadanti naujoji karta nieko gera nežada. Nes apskritai naivu bei paika tikėtis, kad žmonių problemoms spręsti egzistuoja kažkokie magiški sprendimai, kuriuos gali pasiūlyti tik jauni, tik Vakaruose pabuvoję, tik tam tikros lyties ar orientacijos žmonės. Visa tai yra fantazija. Žmonių problemas sprendžia ir ateitį kuria sąžiningos, gabios, padorios asmenybės. Lyderiai, ne „hateriai“ (nuo angliško žodžio „hate“ – nekęsti).

* kalba ir kitos nesąmonės netaisytos.

** Tekste taip ir nepakalbėjau apie R. Juknevičienės prisipažinimą, jog ši netikinti globaliniu klimato atšilimu, kas paprasčiausiai prieštarauja mokslo faktams ir stato ją į bendrą gretą su A. Kašpirovskiu, M. Bartašiūnaite ir Selu. Tačiau, rodos, kad R. Juknevičienė tik įsibėgėja, tad bus dar progų pasisakyti.